Trečiadienio vakarą Vilniaus rotušėje įvyksiančiuose „Geriausio vaiko draugo-2024“ apdovanojimuose tarp 12-os nominantų bus pagerbta ir Kretingos Marijos Tiškevičiūtės mokyklos socialinė pedagogė Regina Songailienė.
„Socialinė Regina“
„Man pačiai tai yra staigmena“, – prisipažino pedagogė. Viešojoje erdvėje ji sakė mačiusi, kad toks konkursas vyksta, o kad ir pati jame dalyvauja, suprato po kelių dienų, kai į elektroninį paštą gavo organizatorių laišką su prašymu atsiųsti nuotrauką.
„Atsidarau nominuotųjų sąrašą – skaitau, galvoju, tik labai gerai pažįstantis žmogus taip gražiai mane galėjo pristatyti, išvardinti visas mano inicijuotas veiklas, kuriose dalyvaujame ne tik su socialiai pažeidžiamais, bet su visais mokyklos pradinukais.
Iš smalsumo einu pas vieną kolegę, su kuria daug bendro turime, – sako, ne, ne ji rašiusi. Einu pas kitą – na taip, pasirodo, tai Aušros Kerencienės darbas!“ – pasakojo R. Songailienė.
Jos susipažino, kai prieš gerus metus Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje abi pradėjo dirbti tame pačiame su įtraukiuoju švietimu susijusiame projekte.
Marijos Tiškevičiūtės mokykloje socialine pedagoge dirbančiai Reginai antrosios mokytojos pareigos toje gimnazijoje – antraeilės, o Aušra čia yra mokinio padėjėja.
„Kolegė studijuoja ikimokyklinio ugdymo pedagogiką ir kartais norėtų manęs ko nors paklausti, pasitikslinti ar pasitarti, bet ne kartą pastebėjo, kad sunku mudviem susitikti – prie mano kabineto durų per pertraukas eilė vaikų – vieni ateina kuo nors pasiguosti ar pasiskųsti, kiti – šiaip sau pasikalbėti, ką nors papasakoti.
Toks mano ir tikslas – būti ne baudėja, ne pikta drausmintoja, o vaikų drauge. Būna, kad ir mokyklos koridoriumi su pluoštu „popierių“ belekiančią sustabdo, „Socialine Regina!“ – šaukia.
Aš jiems esu tiesiog „socialinė Regina“. Jie mane taip vadina ir ne kitaip“, – juokėsi pašnekovė.
Ašaras nušluostys ir meškis
Neseniai į darbą ji atsinešė kone pusės suaugusio žmogaus dydžio meškiną – nepagailėjo asmeninių 35 eurų ir parduotuvėje per akciją nusipirko.
Ne savo kabinetui papuošti, o dėl vaikų – tų, kuriuos, pastebi, kažkas slegia, širdį skauda, bet nenori, nedrįsta atsiverti.
„Matau, kad pas mane užėję kažką nutyli, kažką „suka“, laiko paslaptyje, bando situaciją dailinti. Nuo šiol meškinui į ausį galės iškloti visą teisybę, ir tikrai palengvės“, – vylėsi R. Songailienė.
Meškino, kuriam mokyklos pradinukai pakviesti išrinkti vardą, idėja, anot pašnekovės, – ne iš piršto laužta. Dalyvavusi ne vienoje ir tarptautinėje konferencijoje ji girdėjo, kad kai kuriose užsienio šalių vaikų, o kad ir senjorų globos įstaigose net į apmokamus etatus priimti žmonės specialiai persirengia meškinais.
Rytmetiniu gyventojų ritualu tampa su meškinais pasiglebėsčiuoti, jeigu reikia, apsikabinus ir sielą išverkti.
Mažų vaikų didelės bėdos
Pašnekovės žodžiais, nuoskaudų ir maži vaikai turi daug bei įvairių, pradedant iš pažiūros smulkmenomis: tai susipyko su draugu, tai kažkas parodė negražų gestą, pasakė blogą žodį, buvo gimimo diena, bet namuose nešventė, o dovanų gavo tik pakelį saldainių, nes „tėvai neturėjo pinigėlių“, baigiant kur kas rimtesniais dalykais – bendraamžis pastūmė, įdaužė, mušėsi, tyčiojosi.
Kas vaikuose pasodina blogio daigus? Iš kur atsiranda piktumas, neapykanta kitam, noras skriausti silpnesnį? Retoriniai klausimai. Bet, anot R. Songailienės, tai gali pareiti ir iš šeimos.
Ko norėti, kai keliais etatais dirbančios, vėlai vakare namo grįžtančios mamos vaiko tepaklausia, ar jis pavalgęs? O kur: „kaip tu jautiesi?“, „kaip tau sekėsi šiandien?“, „ką gero nuveikei?“.
Glaudesnio bendradarbiavimo su tėvais pasigenda ir pedagogai.
Regina pasidžiaugė pradinukų mokytojomis, kurių Marijos Tiškevičiūtės mokykloje dirba aštuonios. „Kai kurios man į dukras tinka. Bet kiekvieną laisvą minutę išnaudoja mano kabinete – mes kalbam, diskutuojam.
Konfliktų jos neužglaisto, o tariasi, kaip geriau juos spręsti, kaip užbėgti įvykiams už akių, kad maža bėda nevirstų didele“, – pasakojo R. Songailienė.
40 metų pedagoginio darbo stažo turinti profesionalė teigė pastebėjusi, kad šiais laikais mokiniai turi daug teisių, o pareigų nebėra. Ypač tai ryšku vyresnėse klasėse.
Pavyzdžiui, mokinys per pamoką trukdo kitiems, mokytojas paprašo persėsti į kitą suolą ir sulaukia grubaus atkirčio: „kodėl turėčiau?“, „man ir čia gerai“ ir panašiai.
Pašnekovės žodžiais, gaila, bet tokiais atvejais mokytojas lieka tarsi užribyje.
Dirba iš pašaukimo
R. Songailienė yra klaipėdietė, pagal išsilavinimą pradinių klasių mokytoja, edukologijos magistrė, socialinė pedagogė-ekspertė. Šios pareigybės 25-mečio proga, kai dar dirbo Klaipėdoje, yra pelniusi švietimo ministro padėkos raštą. Marijos Tiškevičiūtės mokykloje ji įsidarbino prieš šešerius metus.
„Artimesni draugai kartais manęs klausia, kaip galiu sakyti, kad į darbą einu kaip į šventę? Bet aš tikrai kaip į šventę einu – kai dirbi iš širdies, kai žinai, kad ką darai, yra tavo pašaukimas, kasdieniai rūpesčiai ir nesklandumai tarsi nuslenka į antrą planą“, – atviravo ji.
Naujiena, kad kolegių iniciatyva dalyvauja „Geriausio vaiko draugo“ konkurse, kad už atrinktus nominantus žmonės balsuoja, pirmiausia ji pasidalijo su vyru, suaugusiais vaikais ir jau dideliais anūkais, kurie savo balsais, kaip ir kolegos, prisidėjo prie „Vaikų geriausio draugo titulo“ suteikimo.
„Esam darni šeima, ir tai yra mano stiprybė“, – pasidžiaugė R. Songailienė.
Per Vilniaus Rotušėje rytoj įvyksiančią šventę ją ruošiasi pasveikinti ir rajono vicemerė Vilija Venckutė-Palaitienė, taip pat Marijos Tiškevičiūtės mokyklos direktorė Ramunė Liukienė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą