Gražinos skiltis: Penkeri be Jo...

Savo mintimis, pasiūlymais, džiaugsmais ir rūpesčiais galite pasidalinti tel.(8 46) 38 52 97 darbo dienomis 10-13 val. arba rašyti el. paštu [email protected]

Su Leonidu Donskiu nebuvau asmeniškai pažįstama. Tačiau VISADA skaitydavau, ką jis įvairiuose leidiniuose ar portaluose parašydavo, o TV laidose pasakydavo.

Ir dažnai jo įžvalgos atliepdavo manąsias mintis. Kad ir šioji ištraukėlė iš jo pasvarstymų: "Sąžiningas politikas nuolat kalba su visuomene. Šito nedarydamas sukuri tai, ką aš vadinu technokratine galios ir kompetencijos asimetrija - žmones pradedi laikyti savo klientais, kuriems būtina tavo globa ir kompetencija, o save - specialistu.

Tai liberaliai laikysenai pavojinga tendencija, stiprinanti biurokratinį politikos elementą ir menkinanti spontanišką dialogą ir tiesos paieškas su visuomenės atstovais.

Todėl man sąžiningas politikas - visų pirma atviras, kuklus, besitariantis, kitos nuomonės išklausantis ir jos siekiantis viešas žmogus, kuriam rūpi, kaip racionalų projektą ir sykiu moralinį impulsą paversti veiksmu.

Tai - savo ribas jaučiantis ir atvirai savo klaidas įvardijantis politikas. Beje, atviras savo klaidų pripažinimas yra ne tik kilnumo ir išminties, bet ir socialinės bei politinės brandos, patikimumo ir žmoniškumo laidas...

Negali visų laikyti savo priešais, nes taip iškreipsi pasitikėjimo galias savyje ir sykiu nesuprasi, jog žmonės gali keistis patys, lygiai kaip gali keistis jų nuomonės ir vertinimai.

Sykiu sąžiningas politikas turi mokėti ir pajėgti dirbti su tais, kurie nėra jo gerbėjai, kuriems jis nėra pats artimiausias viešas žmogus ir kurie jam pačiam nėra patys mieliausi žmonės. Tai - ne tik pareigos ir padorumo dalykai, bet sykiu ir profesionalumo bei žmogiškos brandos matas.

Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti gerą, efektyvų ir sykiu sąžiningą politiką, pasakyčiau, jog tai žmogus, pasiruošęs kompromisui visais klausimais, išskyrus tuos, kurie graso jo paties etikai ir moraliniam vientisumui." Tai L. Donskis rašė 2012 metais, tarsi žvelgdamas į šiandieną...

Savo kaime pranašu nebūsi - teigia daugiametė žmonijos patirtis. Taip, man L. Donskis buvo autoritetas. Bet kad jis - mega žvaigždė supratau tik Taline. Į jį nubildėjau gal po metų, kai ir Estija paskelbė nepriklausomybę. Buvo tas periodas, kai su estais negalėjau susikalbėti: kreipiantis rusiškai - neatsako, angliškai - nesupranta.

Pasiklydusi Talino skersgatviuose, stabdžiau praeivius teirautis, ko man reikėjo. Nei rusiškai, nei angliškai kreipdamasi atsakymų nesulaukiau. Nusižiūrėjau inteligentišką ponią. Ji angliška greitakalbe pradėjo berti informaciją. Lyg ir supratau - ne vietinė.

Pasmalsavau - iš kur? „Iš Belfasto“, - atsakė ji. Ir paklausė, iš kur aš. Iš Klaipėdos. Dar pridūriau - Lietuvos, nelabai tikėdama, kad ji tą Lietuvą „pažįsta“. O ji: „Oi, perduokit linkėjimų Leonidui Donskiui“, - ir tokia pat greitakalbe pradėjo žerti komplimentus L. Donskio erudicijai, inteligencijai, jo protui.

Daug kas pasigenda jo. Juk autoritetų Lietuvoje lyg ir nebeliko... O jis buvo. Ir ne tik Lietuvoje - šiapus ir anapus Atlanto. Jam nesvetimas buvo ir humoro jausmas. Labiausiai įsidėmėjau jo pašmaikštavimą, kai dėstyti išvažiavo į Helsinkio universitetą: „Skandinavai gyvena sekmadienio popietės ritmu, lietuviai - amžino pirmadienio ryto...“

Sidebar placeholder