Pavyzdys - to laikmečio gydytojai, chirurgai. Apie vieną jų - Vakarų Lietuvos neurochirurgijos pionierių, gydytoją neurochirurgą Joną Pakutinską (žuvo 1997 metais) - savo darbo kabinete pasakoja jo buvęs ilgametis bendradarbis, Klaipėdos universiteto ligoninės Neurochirurgijos klinikos I neurochirurginio skyriaus vedėjas Vytautas Grykšas.
Minėjote, kad esame Jono Pakutinsko darbo kabinete. Ką galite apie jį papasakoti?
Taip, čia buvo gyd. J. Pakutinsko kabinetas. Jis sėdėjo šioje vietoje, tik baldai kiti. Čia jo plaktukas su inicialu, štai implantas. Dabar tokių implantų negalima naudoti, jiems turi galioti CE ir CA sertifikatai.
Laikau šiuos instrumentus, implantus, rodau juos nuo realybės atitrūkusiems studentams. Turiu nedidelę kolekciją šių unikalių instrumentų.
Štai anų laikų plokštelė kaukolės defektams uždengti. Senais laikais, prieš kokius keturiasdešimt metų, tam buvo naudojamas organinis stiklas. Iš organinio stiklo lapelio operacijos metu išlankstydavome plokšteles. Jas išmokė daryti gyd. Pakutinskas. Paimamas paprastas organinio stiklo lapelis, plokščias, kvadratinis, operacijos metu steriliai pakaitinamas ant spiritinės lempos ir išlankstomas. Palankstai, pridedi prie kaukolės, jei netinka - dar palenki, dar - tol, kol jisai visiškai tinka ant pažeistos kaukolės skylės, jame išgręžiamos skylutės ir jis prisiuvamas prie kaukolės. Skylutės padaromos tam, kad iš žaizdos išbėgtų kraujas. Vėliau per tas skylutes perauga randas ir nebepasikelia oda, nes jei uždėtum paprastai, be skylučių, tai papešus odą už plaukų viskas paprasčiausiai pasikeltų. Organizmas sklandžiai susitvarkydavo su tokiu svetimkūniu, jį priimdavo.
Tais laikais turėjome visaip suktis iš sudėtingų situacijų, nes gyvenome kaip kalėjime. Dabar tiesiog padaromas kompiuterinis vaizdas, pagaminami kokie tik nori kaukolės implantai - melchioriniai, auksiniai, visokie. Jie kainuoja dešimtis tūkstančių, o tada nebuvo jokio finansavimo. Ligoninei duodavo kažkiek pinigų, ir sukis kaip nori.
Kaip jūs pradėjote dirbti su gydytoju J. Pakutinsku?
Atvažiavau į šią ligoninę 1983 metais, baigęs universitetą, čia įvairiuose skyriuose atlikau internatūrą. Kurį laiką dirbau ir neurochirurgijos skyriuje. Tada pirmą kartą pamačiau gyd. Pakutinską. Buvo kalbama, kad jisai labai griežtas, su kai kuriais sunkoko būdo, kad čia sunku dirbti, personalas dažnai keisdavosi.
Neurochirurgija turi savo ypatingą specifiką - bet kas, atėjęs į ją, iškart bet ko dirbti negali. Norėjau patekti į traumatologinį skyrių, nes ta sritis man atrodė labai įdomi techniškai- visokie implantai, kaulų kalimai. Iš pradžių man pasiūlė palaipsniui susipažinti su ligonine, laukiant, kol į kitą skyrių ar kitą ligoninę išeis koks nors traumatologas; tuo metu padirbėti neurochirurginiame skyriuje, pabudėti.
Bet metai bėgo, tos mano trokštamos vietos neatsirado, ir po dviejų metų atėjo laikas specializacijai. Galėjau pasirinkti važiuoti į Rusiją - Burdenkos institutą arba Kijevą. Pasirinkau Kijevą ir specializavausi ten pusę metų. Po to turėjau apsispręsti - ir pasilikau šioje ligoninėje. Pradėjo eiti stažas, reikėjo apsiginti kategorijas - siekiau pirmos, aukščiausios. Nebuvo kada galvoti apie kažkokius vietos pakeitimus. Ėjo laikas, ir man darbas neurochirurgijoje pradėjo patikti.
Skyriaus vedėjas gyd. J. Pakutinskas buvo uždaro būdo, apie save nesipasakojo. Aš turbūt neformaliai jį pažinojau geriausiai.
Kas labiausiai įsiminė, kalbant apie to laikmečio sąlygas?
Laikai buvo sunkūs, ligoninės skurdžios. Visą neurochirurgiją Lietuvoje reglamentavo Kauno klinikų profesorius Leonas Klumbys. Jis sprendė, ką turėtų daryti Klaipėda, o ką - Panevėžys, Šiauliai, Vilnius. Pradžioje gydymas būdavo konservatyvus, ne operacinis. 1985 - 1995 metų laikotarpiu, prieš nepriklausomybę, mūsų valstybėje technologijos buvo silpnos. Profesorius L. Klumbys nurodydavo skyrių vedėjams gaires, o jeigu kas nors norėdavo kažko daugiau - patys turėdavo ir tvarkytis.
J. Pakutinskas operuodavo galvas, stuburus. Instrumentų įvairovės tais sunkiais laikais nebūdavo. Jis buvo racionalus, techniškas žmogus, turėjo pažinčių „Vakarų laivų remonto“ įmonėje; ten pažinojo auksarankį meistrą, kuris įgyvendindavo jo sukurtų neurochirurginių instrumentų vizijas. Gydytojas pats sugalvodavo instrumento idėją, ją nubraižydavo ir pateikdavo meistrui.
Abejoju, ar jis galėdavo pasisemti idėjų instrumentams kurti iš kokių žurnalų ar knygų, nes jų tiesiog nebuvo. Mums prieinamos rusiškos knygos būdavo dešimtmečių senumo.
Pavyzdžiui, dabar kokiais instrumentais operuojame - kad ir tais pačiais mikrochirurginiais - jie adaptuoti, išbandyti, mums lengva jais dirbti, operacijos pavyksta sklandžiai, gerai. O jis instrumentus gamindavosi pats. „Vakarų laivų remonto“ įmonėje užsakydavo visokius kaltukus, šaukštukus, gremžtukus.
Ypač buvo vertinami jo sukurti aštrieji instrumentai, kuriais giliai stubure buvo galima saugiai nukalti kaulą, nepažeidžiant nervo. Jie būdavo reikiamo ilgio - nei per trumpi, nei per ilgi, arba kaltukai, kuriais buvo galima nugremžti, išvalyti stuburo užkalkėjimus. Jisai žinojo, kokių reikia, ir turėdavo didžiausią krūvą tų instrumentų. Operacijos metu ant stalo gulėdavo didžiulis jų asortimentas, jie būdavo sunkūs. Asistuojančios slaugytojos labai vargdavo juos tampydamos. Šiais laikais tie „geležiai“ yra išlengvinti, išfrezuoti taip, kad būtų lengvi. Tada tai būdavo metaliniai strypai, kurių galuose buvo suformuoti darbiniai paviršiai. Labai gaila, kad visi tie instrumentai buvo išmesti - ir ligonių vartymo lovos, ir seriografai, viskas - kaip nereikalinga. Neturime į ką pasižiūrėti, palyginti, įvertinti.
Bus daugiau
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą