Gyvenimas stikliniame kube, arba Įsimylėjęs Kukutis

Toks kasdienis, bet smiltyniškas gyvenimas. Su keliomis vištomis ir gaidžiu, balandine, triušiene, raudonplaukiu katinu Murkiu ir vienuolikos metų Jorkšyro veislės šuneliu Kukučiu. Žinoma, man pasirodžius kieme su visais atostoginiais „pričindalais“, jis pirmiausia apskalijo kaip reikalas, pareikšdamas, kas čia šeimininkas. O paskui lyg ir susibičiuliavome. Nes aš jį pakasiau. Tai jam labai patiko. Kartais sustiktas kieme jis paskalydavo pakartotinai. Bet jau žinojau, ką tai reiškia - kasyk nugarą...

Kukutis keliauninkas

Nuo Kukučio pradedu savo klajones po Smiltynę todėl, kad, palyginti šuns ir žmogaus amžius, mudu beveik vienmečiai. Aš, atšventusi visokius ten jubiliejus, tokiu eiklumu, staigiomis reakcijomis kaip Kukutis pasigirti negalėčiau. Jis kelis kartus mane apstatė, nes šmurkštelėjo pro duris, man nespėjus sureaguoti. O vartai į laisvę buvo atviri...

Kiek turėjau strioko... Mat šeimininkė jau buvo spėjusi papasakoti, kaip Kukutis, ištrūkęs už vartų, vieną vakarą negrįžo ir negrįžo. Jo šeimininkė sunerimo: sėdo ant dviračio ir pradėjo sukti ratus po Smiltynę. Dairėsi ir miške, ir kaimynų kiemuose - nėr Kukučio. Kas liko? Nerimo signalas feisbuke - dingo Kukutis. Gal kas matė? Reakcijų sulaukė moment: kažkas matė kelte, kažkas jau kitoje marių pusėje spaceruojantį. Radosi ir mergina, pranešusi - Kukutis užspeistas. Tik prašom - pasiimkit. Jau maždaug 22 val., o paskutinis keltas iš Smiltynės į Klaipėdos senąją perkėlą buvo išplaukęs 19.15... Išeitis - Naujoji perkėla. Bet iš jos paskutinis keltas į Klaipėdą - 23 val. Teko pasitelkti artimuosius žemyne. Kitą dieną Kukutis jau vėl „kukavo“ Smiltynėje. Manote, apsiramino? Nė velnio. Mat jis, beveik mano metų... įsimylėjo.

Įsimylėjęs Kukutis

Spėkit, ką galėtų būti įsimylėjęs spirgiukas Kukutis? Gal penkis, gal septynis kartus už save didesnę vilkšunę. Kadangi mano gyvenimas stikliniame kube buvo ne visai atostogos, o iš dalies darbostogos, su vilkšune, deja, susipažinti nespėjau.

Tenka patikėti Kukučio šeimininkės pasakojimu, kaip vedžiojamas už pavadėlio jis nuolat bando išsinerti. Tikslas - vilkšunė voljere. Kai išsinerti nepavyksta, Kukutis visa savo jėga prie voljero tempia ir šeimininkę. Ir ji tampa spirgiuko Kukučio ir vilkšunės meilės liudininke: jiedu per voljero pinučius laižosi. Na, kaip kokie du įsimylėjėliai tarpuvartėje ar netgi parke ant suolelio. Svaigsta. Nuo voljero pinučių Kukutį reikia atplėšti. Tas rankose skalija, vilkšunė - voljere. Grauduma...

Gaidys kakariekorius

Patikėkit - per savaitę gyvenimo stikliniame kube nė karto negirdėjau to gaidžio kakariekavimo anksti ryte. Gal jau su klausa - kaput?

Betgi ne - apie savo egzistenciją ir vadovavimą penkių vištų paradui girdžiu pranešant apie pietus.

Jau pirmąją viešnagės dieną susipažinau su labai gražiu gaidžiu ir jo ūkiu. Jame egzistuoja kažkokia hierarchija. Atrodo, kad haremo vyresnioji yra grakšti balta vištytė, kuri apsukresnė ir mitresnė nei kitos, tad jas ir pastumdo, ir pagrumdo. Gaidys nesikiša. Ir barstomą lesalą - batoną - mielai užleidžia visam pulkui. O jeigu ir bando kaptelti snapu, tuoj kuri nors iš vištų, dažniausiai toji grakšti baltoji, pagriebia beveik iš gaidžio snapo. O šis - jokių pykčių, jokių pretenzijų. Galgi taip ir privalo būti? Ką aš žinau. Vištų gyvenimas man visai nepažįstamas.

Beje, pirmą kartą per savuosius 75 metus rankose laikiau ką tik iš po vištos užpakalio ištrauktus dar šiltus kiaušinius. Oi, kaip višta bandė priešintis juos atiduoti. Ji buvo juos užtūpusi perėti. Motinystės instinktas buvo pažeistas. Ji gailiai kudakavo...

O viena laiku nesužiūrėta višta vis dėlto susilauks vištyčių. Vištų šeimininkei gal pirmą kartą teks tapti tų vištyčių pribuvėja. Sakė - sudėtingas reikalas... Kaip ir nedidelės vištidės kuopimas.

Dabar galvoju - kodėl nepasišoviau? Juk būčiau įgijusi bent šiokį tokį supratimą, kas tai yra ne tik valgyti kiaušinius, bet prisiliesti prie jų „gamybos“ procesų.

Knygomanijos apsėsta

Taigi pirmosios gegužės dienos - beveik speigai ir lietūs. Taip, taip, nėra blogo oro, tiktai bloga apranga. Surasčiau tą gerą aprangą. Ale kad šeimininkės atitemptos knygos vilioja labiau. Gal 20, o gal 30 metų teskaičiau knygas, reikalingas darbui - besiruošiant kokiam interviu, „pasidėti dugną“ „Akvarelėms“ rašyti.

Skaityti savo malonumui - laiko kažkaip ir pristinga. O čia tokia pagunda - Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“, Svetlana Aleksejevič „Laikas iš antrų rankų. Gyvenimas ant socializmo griuvėsių“. Ne, jai Nobelio premija buvo skirta visai ne už šią knygą. Bet, „suvirškinusi“ „Petro imperatorę“, godžiai imuosi gyvenimo ant socializmo griuvėsių. Juk pati išgyvenau tą epochą. O knygoje randu tai, ką išgyveno partinė nomenklatūra, nenugalima armija vadintos kareiviai, karininkai ir netgi maršalai.

Tragedijos. Jų net negalėjau įtarti. Ir sąžinės priekaištai, ir įsitikinimų tvirtybė. Ir mokytojų, ir medikų įsitikinimų tvirtybė. Nesvarbu, kad visai skirtingų nei mano, bet tvirtybė.

Žodžiu, knyga - beveik dokumentika. Bet priverčianti apie daug ką mąstyti. Neišskiriant ir Lietuvos žmonių susiskaldymo, takoskyrų priežasčių. Taigi, nuo tų knygų nebegaliu atsiplėšti kaip koks azartinių žaidimų ar narkotikų apsėstasis. Į momentinę realybę grąžina vaizdai pro stiklinio kubo langus.

Realybė už stiklo

Kaip koks partizanas šlapia žole sėlina raudonplaukis katinas Murkis. Ir kaip kokia lūšis - strykt į balandinę. Jaunas dar, dviejų metrų šuolis pro angą pas balandžius jam nė motais. Balandinėje - panika. Balandžiai, slėpęsi nuo darganos, beregint išsiskraido. Tragedijų ar dramų išvengta.

Tragedija įvyko tuomet, kai iš kaimo, kažkur nuo gal Jokūbavo pusės, atvyko balandininkas nuo vaikystės Giruliuose ponas Vilius. Toks romėniško profilio, o ir stoto vyriškis. Aprenk jį balta toga, uždėk laurų lapų iš aukso vainiką ant galvos - romėnų imperatorius.

Jis apsiėmė priglausti balandžius savo kilmingų balandžių karvelidėje. Atsivežė ir narvus tiems balandžiams sutupdyti. „Susėmimo“ egzekucijos nemačiau, nes ji vyko ne išorinėje, o vidinėje karvelidėje. Išnešė iš jos vieną narvą, pritutintą gal kokių 30 balandžių. Paskui ir antrą su turbūt beveik tiek pat.

Išsliūkinu iš stiklinio kubo egzekucijoms pasibaigus. Balandžių šeimininkė rauda. Bandydamas nuotaiką praskaidrinti, „imperatorius“ Vilius prie virvutės pririša varžtelį, demonstruoja, kaip tam svambalui besisukinėjant atskirti patelę nuo patinėlio. Trise su dviem balandžių narvais išrūksta.

Apsiraudojusiai balandžių šeimininkei rūpi, kaip jos augintinius priims kilmingųjų pašto karvelių kolonija. Grįžusi sakė - lyg ir normaliai. Įgudęs balandininkas Vilius atskirtus nuo kitų senbuvių tepalaikė vos dvi valandas. Kai suleido į bendrą koloniją, ištremtieji balandžiai po du, po kelis bemat susirado kelią atgal... Į pavakarę jie jau beveik visi tupėjo kaip visada - savo balandinėje.

Egzekuciją teks kartoti. Ne dėl raudonplaukio katino Murkio šuolių į balandinę. Dėl kaimyno perspėjimo, kad jis kažką ketinąs daryti su pastatu, prie kurio sienos glaudžiasi toji balandinė. Turbūt ir balandžių burkavimas jam nepatinka. Na, ir jų paliekami žymekliai - baltos krūvelės - taip pat ne. Ech, tas gyvenimas - vieniems džiaugsmas, kitiems - dirgiklis...

...Mariomis praplaukia įvairios paskirties laivai ir laiviūkščiai. Pro stiklinio kubo langus matau juos ir dieną, ir naktį. Daug kam tvirtinu, kad Klaipėdą pažįstu kaip savo rankos penkis pirštus. Atsidūrusi Klaipėdos dalyje už marių suvokiu - neraukiu apie ją NIEKO. Bet apie tai - jau kitoje „Klajonių“ dalyje. Taip, taip, buvau porą kartų nuklydusi ir į pajūrį. O ten pamačiau galbūt tai, ko nepastebi kiti...

Bus daugiau.