Iš meilės – į XXI amžiaus vergovę

Laisvė būti savimi

Anna Moon – literatūrinis į penktą dešimtį įkopusios, jaunatviškai dailios panevėžietės vardas. Juo pasivadinusi nedaug tenutolo nuo tikrojo savo vardo, o jis irgi išskirtinis – Luana.

Dėl šio neįprasto vardo vaikystėje ir paauglystėje bendraamžių buvo vadinama Mėnuliu.

O štai literatūrinį slapyvardį Moon, anglų kalba irgi reiškiantį mėnulį, pasirinko jau pati. Be jo, Anna turėjusi tris oficialias pavardes, o dabar jau ketvirtąją.

Viena buvo paveldėta iš tėvų, po to sekė dvi vyrų duotos pavardės, nes tekėjo du kartus. Dabar panevėžietės pase įrašyta močiutės pavardės mergautinė forma.

„Iš tiesų tikėjausi nugyventi gyvenimą su savo mergautine pavarde. Bet pagalvojau, kad tėvas juk manęs neaugino, paliko visai mažytę, o pamatęs šešiolikmetę ištarė: „Oho, kokia sexy panelė.“ Tad galiausiai nebenorėjau ir jo pavardės“, – pasakoja Anna.

Ji svarsto, kad gal dar susidėlios tokios aplinkybės, jog literatūrinė pavardė Moon ir taps tikrąja. Anna tiki: taip dar gali nutikti, nes ir iki šiol gyvenimas jai yra iškrėtęs pačių netikėčiausių pokštų.

„Aš daug blaškiausi. Kaip dabar suprantu, tai buvo laimės, meilės, sielos ramybės ieškojimas ir siekis. Daug sykių nudegiau, nemažai kentėjau. Bet laimę atradau. Laimė visų pirma yra laisvė būti savimi“, – įsitikino moteris.

Ieškojo meilės, pasijuto daiktu

Anna autobiografinę knygą „Pagrobta savo noru“ rašė kone metus, padedama iš Panevėžio kilusios žurnalistės Dalios Musteikytės.

O rašyti įkvėpė pačios leidyklos atstovė, prieš tai viename žurnale perskaičiusi išskirtinę jos istoriją apie meilę, atvedusią į Egiptą, gyvenimą su egiptiečiu, dukrelės gimimą ir galiausiai – pabėgimą į Lietuvą, kai svetimoje šalyje pasijuto tik daiktu, priemone vyro poreikiams patenkinti.

Anna, tuomet bebaigianti ketvirtą dešimtį moteris, dukart tekėjusi ir tiek pat kartų išsiskyrusi, užauginusi sūnų, diplomuota verslo vadybininkė, buvo tapusi nuo vyriškio priklausoma verge – sutuoktinio nuolat pašiepiama, suniekinama, patyrusi ir fizinį jo smurtą.

„Dabar, pabėgusi iš tos vergovės, vaikštau pas psichologę, kuri gydo mano žaizdas. Ir taip besikapstydama savyje suvokiau, kad iki šiol neturėjau stuburo. Jo neturi nemylėti vaikai, kokia visą savo vaikystę ir paauglystę jaučiausi ir aš.

Vaikystėje nepatyrusi meilės, visą gyvenimą jos ieškojau kaip koks niekam nereikalingas paklydėlis šunytis, vis besitaikantis lyžtelėti batą tam, kas galbūt sutiks būti jo šeimininku“, – ir dabar su ašaromis kalba Anna.

Ji neslepia bandžiusi įtikti ir prieš tai buvusiems abiem savo sutuoktiniams, sutiktiems čia, Lietuvoje. Tačiau laimės iš jų nepatyrė, santuokos iširo.

„Tuomet, greičiausiai bėgdama pati nuo savęs, net gerai nemokėdama angliškai, išvažiavau į Londoną. Gyvenau, dirbau pačius sunkiausius darbus ir nebesitikėjau, kad ką nors dar galėčiau pamilti.

Siunčiau pinigus Lietuvoje gyvenančiam sūnui, mokėjau Panevėžyje nusipirkto buto paskolą. Ir štai po šešerių sunkiai dirbant nugyventų metų man parašė išsilavinęs vyriškis“, – į vergovę atvedusios istorijos pradžią mena Anna Moon.

Lemtingas laiškas atskriejo iš Egipto.

Ne toks kaip ekrane

Už Anną šiek tiek vyresniam egiptiečiui jos adresą davė bendra pažįstama.

Iš pradžių užkalbinta laišku, netrukus Anna su naujuoju draugu susisiekė vaizdo kameromis. Kompiuterio ekrane išvydo gana malonų veidą, šypseną, išgirdo malonų balsą. Netruko pajusti, kad ji tam vyriškiui patinka. Patiko jis ir jai.

„Buvau pavargusi nuo išgyventų skyrybų, negana to, augdama buvau prisiklausiusi, kad esu netikusi, kad iš manęs nieko gero nelauk. Ir štai girdžiu, kad esu graži, kad su manimi įdomu, pagaliau, kad manęs geidžia“, – tai tariant, Annos veidą nutvieskia šypsena.

Panevėžietė neslepia: jai patiko iš egiptiečio išgirsti, jog jis, sulaukęs 40-ies, dar nebuvo vedęs, neturi vaikų ir labai nori su ja kurti šeimą, trokšta auginti judviejų atžalas. Pasisakė baigęs aukštuosius mokslus, kas Egipte garantuoja neblogą pragyvenimą, turintis ir savo verslą.

Naujasis bičiulis tikino, kad jo žmona tapusiai Annai dirbti nereikės, bus užimta vaikų auklėjimu ir gerai aprūpinta.

Beje, planuojamą šeimos ateitį jis siejo ne su Egiptu, bet su kuria nors Europos šalimi, tikino, kad europietei Annai Egipte gali būti nelengva pritapti.

Tokia perspektyva Anną ir viliojo, ir džiugino.

„Nuo pat vaikystės svajojau apie didelę šeimą, kur visi sėdasi prie bendro stalo, kalbasi, juokiasi, dalinasi svajonėmis ir išgyvenimais. Tačiau visą gyvenimą to neturėjau, tad patikėjau, kad juoką prie bendro stalo išgyvensiu su egiptiečiu ir būsimais mudviejų vaikais“, – sako Anna Moon.

Pagauta svajonių apie gražią didelę šeimą, po kelių bendravimo per vaizdo kamerą mėnesių egiptiečio pakviesta, ji išskrido į Egipto sostinę Kairą.

A. Moon neslepia, kad jaunikis realybėje pasirodė kitoks nei kompiuterio ekrane. Pagal išvaizdą tai nebuvo svajonių vyras. Negana to, turėjo jis ir sveikatos problemų.

Tačiau egiptietis mokėjo įkvėpti moters gailestį tvirtindamas, kad tik Anna gali padėti tapti jam ir sveikesniam, ir sportiškesniam, ir žvalesniam.

„Ir žmogus mylimas juk ne už grožį“, – atsidūsta panevėžietė.

Gniuždė begalinis pavydas

Trumpa viešnagė Egipte buvo įdomi, naujasis bičiulis su Anna elgėsi galantiškai, rodė jai prielankumą ir dėmesį.

Nutarusi, kad neturi ko prarasti, A. Moon į Londoną grįžo vien atsiskaityti su darbdaviais. Susirinkusi būtiniausius daiktus, vėl atskrido į Kairą tvirtai įsitikinusi, kad mylimasis bus jos vaikų tėvu.

Pirmosios ir antrojo atvykimo dienos kitos kultūros Rytų šalyje panevėžietei atrodė puikios. Išskyrus tai, kad, kaip ji mena, jau iš pat pradžių pradėjo reikštis egiptiečio išskirtinis pavydas. Šis priekaištaudavo netgi dėl to, kodėl matydama priešais ateinantį vyriškį, Anna nenuleidžia akių.

O jei moteris į sutiktuosius užmesdavo net menkiausią žvilgsnį, mylimasis tą įvertindavo kaip išdavystę.

Blogiausia, jei Annos žvilgsnis netyčia užkliūdavo už vyro iš žemesnio socialinio sluoksnio. Tuomet ji sulaukdavo kaltinimų, esą savo mylimajam rodanti didžiausią panieką.

Vietoje meilės – patyčios ir smūgiai

Tikru santuokiniu, teisėtu Annos vyru egiptietis taip ir netapo.

Jųdviejų ryšys buvo įtvirtintas tik abiejų pasirašyta, bet niekieno nepatvirtinta sutartimi.

Kaip aiškino pats egiptietis, tokia sutartis reiškė, kad sustabdyta gatvėje policijos ir ją parodžiusi pareigūnams, neprivalės aiškintis, ką apskritai Egipte veikianti.

Netrukus A. Moon pasijuto besilaukianti. Moteris mena, kad tuomet ją nėščią apžiūrėjęs daktaras patarė vyrui žmoną nuvežti prie jūros pailsėti.

Galbūt viena gražiausių gyvenime turėjusi būti kelionė, deja, baigėsi nekaip.

Nepatenkintas apgyvendinimu, egiptietis užsipuolė jiems vietą poilsiui išnuomojusią moterį, Anna ją užstojo, o tuomet iš savo išsirinktojo išgirdo žodžius: „Kas tu tokia, kad man aiškintum?“

Įsiaudrinęs vyriškis Anną ir plūdo, ir užgauliojo, ir net pakėlė prieš ją ranką.

Tačiau visų baisiausia moteriai buvo išgirsti, kad yra niekas, ir netgi jei ją pakastų kur nors smėlynuose, nė šuo nesulotų.

„Ir tada supratau, ir dabar suvokiu, kad po tokių žodžių privalėjau bėgti nuo jo kuo toliau. Bet taip pat suvokiau, kad važiuoti aš neturiu kur, niekas ir niekur manęs, besilaukiančios, nelaukia. Pasilikau Egipte naiviai tikėdamasi, kad gimus kūdikiui to vyro požiūris į mane pasikeis. Žinojau, kad Rytų šalių vyrai savo vaikus labai brangina“, – sako Anna.

Pramoga – pasėdėti automobilyje

Bet egiptiečio požiūris į vaiko motiną nepasikeitė. Kadangi mergytė gimė daug šviesesnė, nei gimsta egiptiečių vaikai, tikrasis jos tėvas, pasak Annos, ėmė įtarinėti, ar tai tikrai jo vaikas.

Savo moterį kaltino neištikimybe, negana to, uždraudė išeiti iš buto trečiame aukšte, ką, beje, draudė ir iki gimstant mergytei. Anna kaip pramogą nusiveždavo iki savo darbovietės, veždavosi pas klientus, bet jos kelionės baigdavosi prie kontorų durų. Į vidų vyras jos nesivesdavo, liepdavo laukti mašinoje.

“Užrakinta automobilyje sėdėdavau kartais valandą, kartais dvi. Taip palikta, internetu naudotis negalėdavau, nes neturėjau kortelės, manojo telefono internetas veikė tik ten, kur veikdavo „vaifajus“. Taip ir kiurksodavau, o galiausiai visai atsisakiau kur nors važiuoti“, – pasakoja Anna.

Vyras neleisdavo net eiti ir į prekybos centrus, juose apsipirkinėdavo pats, o grįžęs aiškindavo, kad jo moteris – tikra karalienė, viskuo aprūpinta, kuriai nereikia nė kojos iš namų iškelti.

Annai buvo draudžiama net dukrelę išsivesti į lauką. Kaip savotiškų žaisliukų, vaikui tėvas nupirko gyvų viščiukų, ančiukų, porą šuniukų. Ilgainiui bute auginti viščiukai išaugo į skiauterėtas vištas, šunyčiai tapo pusės žmogaus dydžio šunimis ir vienas jų įkando mergytei.

Pavedžioti šunų Annai irgi nebuvo leidžiama. Ji tebuvo ir sparnuotų, ir uodegotų įnamių kuopėja.

„Kaire karšta, gyvūnų išmatos, nors ir nuolat kuopiamos, dvokia, jose ima raitytis kirmėlės“, – tai prisiminusi panevėžietė net nusipurto. Dukrą ir gyvūnus Egipto sostinėje uždaryta ji augino daugiau nei dvejus metus.

Priekaištai ir dėl svajonių

Pasak Annos, net ir niekur neišeidama iš namų, ji vis viena sulaukdavo vyro pavydo priepuolių.

Šis priekaištaudavo, kad ji galimai svajoja apie kitus vyriškius.

Anna buvo pasirengusi ištverti vyro išsišokimus. Jai buvo labai svarbu, kad dukra turėtų tėtį. Be to, prieš tai dusyk nenusisekus vedyboms, moteriai net prieš pačią save buvo gėda ardyti trečią sąjungą.

„Galvojau, kad trečios skyrybos išties patvirtins mamos kitados man pasakytus žodžius, kad esu nevykėlė. Norėjau ir jai, ir sau įrodyti, kad tokia nesu, kad moku puoselėti santykius“, – ne be skausmo kalba Anna.

Tačiau galiausiai atėjo žinia, kad vyras, kuris taip ir netapo oficialiu sutuoktiniu, jai neištikimas.

Tai Anna sužinojo, kai kartą į rankas pateko vyro mobilusis. Jame buvo gausu tokių pat žinučių, kokias jų meilės pradžioje egiptietis rašė Annai. Dabar jis žinutėse jau kitas moteris kvietė atvykti į Egiptą.

Tai buvo paskutinis lašas A. Moon kantrybės taurėje. Ji apsisprendė nutraukti santykius. Išskristi iš Egipto ji suprato galinti kad ir tuoj pat, bet taip pat gerai suvokė ir tai, kad kartu pasiimti dukros nėra jokių šansų.

Sulaukė gelbėtojo

Anna mena, kad vyras nuolat gąsdino, kad buvo pasibaigęs vizos, leidžiančios jai gyventi Egipte, laikas, tvirtino, kad galintis ją įkišti į kalėjimą kaip nelegalę. Iš pradžių moteris tuo tikėjo, tačiau kai pagaliau suvokė, kad Egiptas jai tapo vergove, ir ėmė bendrauti internetu su įvairiomis socialinių tinklų grupėmis, nuomonę pakeitė.

Ji išsiaiškino, kad tai egiptietis bus kaltas, jei pareigūnai nustatys, jog laiko įkalintą moterį, vaiką, nepasirūpina jų dokumentais. Visa tai Anna išklojo savo kankintojui.

Šlyjant santykiams, vyras nustojo duoti pinigų. Ji pareikalavo nuvežti į Lietuvos ambasadą, kad gautų lietuviškus vaiko dokumentus ir iš Lietuvos sulauktų vaiko auginimo išmokos.

Ambasadoje išties gavo pasą dukrytei, o kartu išsiėmė ir naują pasą sau, jau su pasikeista – močiutės mergautine – pavarde.

Nuo tada Annos gyvenimas virto tikru detektyvu.

Savo istoriją pasiskelbusi socialiniuose tinkluose, ji sulaukė daugybės laiškų iš moterų, Rytų šalyse pakliuvusių į panašią vergovę.

Susisiekė ji ir su kita Kaire gyvenančia lietuve, dviejų mažų berniukų mama. Jos vyras egiptietis ir ištiesė Annai pagalbos ranką.

Kvapą gniaužiantis pabėgimas

Kitos lietuvės sutuoktinis egiptietis, visai svetimas Annai žmogus, palydėjo ją į „valdiškus“ namus Kaire, kad gautų vizą, leidžiančią pratęsti buvimo Egipte laiką.

Tvarkyti dokumentų toje šalyje moterys nė neina, visa tai už jas daro – su pareigūnais aiškinasi, parašus deda – vyrai.

Tokio vaidmens ėmėsi ir Annos gelbėtojas. Tai jis Egipto pareigūnams aiškino, kad moters sugyventinis šiuo metu išvykęs į Europą, ten dirba, o jiedvi su dukrele nori važiuoti aplankyti vyro ir tėčio.

Tokia istorija patikėję pareigūnai ir į Annos, ir į jos mergytės pasus įklijavo po vizą.

Mažosios viza galiojo gana trumpą laiką, o tai reiškia, kad Anna su dukrele privalėjo kuo skubiau išvykti iš Egipto. Ką ten išvykti – pabėgti. Ramiai išvykti egiptietis jųdviejų nė už ką nebūtų išleidęs.

Slapčia nusipirkusi lėktuvo bilietus, jos gelbėtojui egiptiečiui sutikus nuvežti iki Kairo oro uosto, Anna vieną rytą pasiėmė fotoaparatą, aprengė dukrelę ir pareiškė jos tėvui einanti pasivaikščioti su mažąja, o drauge pafotografuoti.

Vyras išleido ne iš karto. Anną kaustė baimė, kad jųdviejų nepasektų.

Prie baimės ir didžiulės įtampos prisidėjo ir tai, kad ir gelbėtojas, turėjęs nuvežti iki oro uosto, gerokai vėlavo.

Galiausiai jis atvyko, tačiau kitu automobiliu. Paaiškino, kad tai reikalinga konspiracijai.

Kad ištrūko iš nelaisvės, Anna patikėjo tik pakilus lėktuvui. Nepaisant to, netgi grįžusi į Panevėžį moteris sako labai bijojusi, kad josios kankintojas arba atskris pats, arba atsiųs žmogų pagrobti dukrą.

Baimę netekti mažosios kiek sumažino pasaulį paralyžiavusi kovido pandemija, kai visi keliai buvo užkirsti.

Mergytės tėvas Panevėžyje iki šiol nepasirodė. Vis dėlto nerimas, jog vaikas gali būti pavogtas, Annos ir dabar dar neapleidęs.

Gydosi žaizdas

Ne tik Anna, bet ir jos mergytė Panevėžyje lankosi pas psichologę. A. Moon sako, kad kenčiant jai, prisikentėjo ir mažylė, tad abiem reikia pagalbos. Dukrytė ypač švelni, matydama nuliūdusią mamą, skuba prie jos prisiglausti ir ištaria: „Tu turi mane.“ Mama į jos žodžius atsako bučiniu.

Dukrelė ir jau suaugęs sūnus – Annai brangiausi pasaulyje žmonės, dėl kurių verta gyventi.

Į klausimą, ar ką nors keistų gyvenime, jei turėtų galimybę, A. Moon patvirtina, kad tikrai nekeistų nieko. Jis sako iš gyvenimo gavusi ypač daug.

Gavo supratimą, kad nėra nevykėlė, o drąsi moteris, gebanti kovoti už save ir savo vaikus. Netikėtai pati sau tapusi rašytoja, išleidusi graibstomą knygą, Anna tikisi visuomenei prisistatyti ir kaip fotomenininkė. Ir laukia, kada išauš diena, kai galės savo darytas fotografijas pristatyti visiems.