Iš neįgaliojo vežimėlio pakilusio žemaičio emigranto gyvenimo būdas verčia aiktelėti

Pradžia išeivijoje nebuvo lengva

Jau daugiau nei du dešimtmečius Ispanijoje gyvenantis Andrius sparnus iš tėvynės pakėlė su pirmąja migracijos banga. Vyras prisimena, kad 1999 m. dirbti svetur keliavo kaip ir visi – norėdamas užsidirbti daugiau pinigų ir vėliau pagelbėti šeimai.

„Tada čia tiek darbų nebuvo, daugelis išvažiavo tam, kad uždirbtų ir šeimoms padėtų, pagerintų gyvenimą. Dėl panašių priežasčių išvažiavom ir mes.

Pamenu, pasiūlė, sakė, kad ten nuvažiuosime, užsidirbsime pinigų, todėl ir susigundėme. Pažadėjo gerą darbą, kad viskas bus fainai, o buvo viskas atvirkščiai“, – prisimena vyras.

Jis pasakojo, kad nuvykus į Ispaniją teko dirbti nemažai „juodų“ darbų – savo jėgas išbandė tiek dirbdamas laukuose, tiek statybose.

Vis dėlto, pozityvumo nestokojantis Andrius sakė, kad ši jo savybė ir padėjo visa tai jam pereiti.

„Kaip sakau, jei žmogus turi rankas, galvą ant pečių, tai visada atras galimybių išgyventi, sukurti kažką ir atrasti save. Svarbiausia nepulti į depresiją, alkoholizmą ar kitus kraštutinius dalykus.

Aš esu kategoriškas, visuomet stengiausi viską sukurti savo rankomis, savo galva ir mintimis. Teko padirbėti ir juodų darbų, tačiau viską perėjau. O šiandien esu įkūręs labai gražią sodybą kalnuose ir toliau ją puoselėju“, – džiaugėsi jis.

Pašnekovas neslėpė – be galo didžiuojasi ir džiaugiasi savo lietuviškomis šaknimis, puoselėja kalbą ir, žinoma, žemaitišką tarmę. Vis dėlto, paklaustas, ar neplanuoja sugrįžti atgal į tėvynę, vyras atsako paprastai – jam nėra svarbu, kur gyventi.

„Iš tikrųjų, man atrodo, nesvarbu, kur gyventi. Svarbiausia, kad ten, kur esame, neprarastume žmogiškumo, galimybės būti savimi.

Ar tu būsi Lietuvoje, ar Maroke, ar Ispanijoje, ar dar kur nors – nėra svarbu, svarbiausia išlikti tuo, kuo tu esi.

Nereikia apsimetinėti, vaidinti. Jeigu šiandieną nusprendei šokti, tai tau ir Lietuvoje bus šokiai, ir Ispanijoje – tau bus gera visur“, – įsitikinęs lietuvis.

Nusiteikimas paneigė liūdnas gydytojų prognozes

Be sunkios pradžios įsitvirtinant svetur Andriaus gyvenimą apsunkino ir rimtos sveikatos problemos. Po patirtos traumos vyras trejus metus praleido neįgaliojo vežimėlyje, o gydytojai prognozavo, kad vaikščioti gali daugiau ir nebetekti.

Vis dėlto tikro žemaičio užsispyrimo vedinas Andrius įrodė, kad įveikti šią traumą jis tikrai gali.

„Man suveikė tas dėsnis, kad, kai gydytojai mus gąsdina, tai mes specialiai priešinamės tiems gąsdinimams pasitikėdami savimi, stojamės ir kabinamės į gyvenimą.

Žinoma, kai kada neriama ir į depresiją, joje pabūti teko ir man, bet nugalėjo užsispyrimas. Mane gydytojų gąsdinimai pastūmėjo įrodyti, kad aš viską galiu“, – prisiminė pašnekovas.

Vyras neslepia, kad pradžia buvo sunki. Dėl per mažo aktyvumo padidėjus svoriui atsistoti ant kojų buvo sudėtinga, tačiau, vedinas didelio noro ir tinkamo nusiteikimo, viską įveikė ir šiuo metu šiuo metu ne tik vaikšto, bet ir aktyviai leidžia laisvalaikį keliaudamas.

Andrius pripažįsta, kad be aplinkinių pagalbos vargu, ar būtų visa tai įveikęs. Jis jaučiasi labai dėkingas visiems aplinkiniams, kurie tokiomis sunkiomis minutėmis nenusigręžė, buvo šalia ir neleido pasiduoti, o ypač savo vaikams.

Jis taip pat pridūrė, kad vadovaudamasis tokia savo patirtimi, stengiasi padėti ir kitiems žmonėms.

„Manau, kad visas gydymas ir gijimas yra mumyse, mes patys sau esame gydytojai, reikia tik teisingai pasirinkti kryptį. Kaip aš sakau – vienintelė nepagydoma liga yra mirtis.

Žinodamas tai aš vykdau įvairias stovyklas, padedu žmonėms atrasti save, įveikti įvairias baimes ar fobijas“, – kalbėjo jis.

Išpildė vaikystės svajonę

Iš aplinkinių Andrius išsiskiria ne tik savo pozityvumu ir gebėjimu visur įžvelgti šviesiąją pusę, tačiau ir savo gyvenimo būdu – jau kuris laikas vyras puoselėja indėnišką kultūrą. Paklaustas, kaip kilo idėja domėtis būtent indėnų tradicijomis, pašnekovas atsakė, kad tai yra išsipildžiusi vaikystės svajonė.

„Vaikystėje labai mėgau skaityti „Drąsiųjų kelių“ knygas. Man atrodo, kad nebuvo nei vienos knygos apie indėnus ir įvairias jų gentis, kurios nebūčiau perskaitęs.

Visada turėjau tokią svajonę puoselėti šią kultūrą, tradicijas, turėti indėnišką tipį (kūgio formos palapinė, paplitusi indėnų gentyse – aut. past.), užsikurti laužą, sėdėti su būgnu, groti, medituoti, rūkyti taikos pypkę. Taip jau išėjo, kad ši svajonė su laiku išaugo iki to, ką dabar turiu“, – džiaugiasi vyras.

Į šią savo realybe virtusią svajonę vyras deda daug pastangų. Šiuo metu jis yra įšventintas ir gali nešioti indėnišką karūną, turi teisę dalintis taikos pypke, taip pat yra ir šamaninio būgno mokytojas.

Nors tikru indėnu Andrius niekada nebus, tačiau jis teigia patenkintas ir tuo, ką jau dabar turi, o dar labiau džiaugiasi, kad šias veiklas gali vykdyti kartu su savo sūnumi.

„Puoselėti ir dalintis žiniomis mums juk niekas nedraudžia“, – šypsojosi pašnekovas.

Nors pagrindines indėniškas veiklas, žygius ir kitokius patyrimus Andrius vykdo Ispanijoje, kur įkurta ir Wichampi Oyate žemė (indėnų lakotų genties kalba reiškia žvaigždžių žemė – aut. past.), tačiau savo žinias vyras taip pat stengiasi perduoti tiek kitų šalių žmonėms, kurie domisi šia kultūra.

Tiesa, pašnekovas sako, kad tokių mokytojų yra daugybė, tačiau tik keletas jų nuoširdžiai atlieka savo darbą.

„Yra tikrai daug susidomėjusių šia kultūra. Aš pats dirbu ne tik Ispanijoje, keliauju ir į Lietuvą bei Latviją.

Tų gydytojų ir mokytojų yra begalės, tačiau tų, kurie pateikia teisingas žinias, žinau vienetus. Mes labai stengiamės žmonėms perduoti kuo daugiau žinių ir papasakoti, kaip taisyklingai tai daryti“, – kalbėjo jis.

Lietuvoje be vedamų užsiėmimų vyras priklauso ir Klaipėdos rajone esančiam Vinetu kaimui, kur jį visi geriau pažįsta indėnišku slapyvardžiu.

„Ten mane visi žino Bizono vardu. Be galo myliu šią vietovę, jos žmones. Su jais iki pandemijos netgi turėjome tradiciją vienais metais rinktis pas juos Vinetu kaime, o kitąmet pas mane Ispanijoje“, – kalbėjo jis.

Besikalbant su Andriumi natūraliai iškilo klausimas, iš kur vyras semiasi tiek daug pozityvumo ir visose, net ir pačiose beviltiškiausiose situacijose, įžvelgia gerąją pusę. Vyras juokėsi, kad tai atėjo tikrai ne su indėniškomis tradicijomis, o toks nusiteikimas jį lydėjo visą gyvenimą.

„Tai tikrai atėję ne iš indėniškos kultūros. Aš kiekvieną dieną meldžiuosi Didžiajai dvasiai, ryte dėkoju už suteiktą naują dieną, o vakare padėkoju už pragyventą dieną.

Tas pozityvumas, padėkojimas mane visada ir įkvepia, o tuo aš stengiuosi dalintis su kitais“, – atskleidė pašnekovas.