Išleista „Rekordų knyga 2025“: apie įgyvendintas svajones, tapusias Lietuvos ir Gineso rekordais
Anot leidėjų, tai yra visai šeimai skirta knyga, kurioje neapsiribojama vien tik faktais ir skaičiais. Siekta parodyti ypatingus žmones, papasakoti jų istorijas – apie įgyvendintas svajones, tapusias Lietuvos ir Gineso rekordais.
„Esame viena iš labai nedaugelio valstybių pasaulyje, kuri registruoja savo nacionalinius rekordus, leidžia nacionalines rekordų knygas. Tikrai turime kuo didžiuotis, na o šiandienos geopolitiniame kontekste tiesiog privalome apie savo laimėjimus kalbėti, rašyti.
Išties džiugu, kad knygos leidybai pavyko sutelkti didelį būrį savo srities profesionalų, kurie be jokio atlygio darbavosi prie knygos turinio, rinko ir tikrino faktus, kalbino rekordininkus“,– sako „Rekordų akademijos“ vadovas ir vienas iš knygos autorių Gintaras Pocius.
Į 55 laipsnių šaltį su ...vasariniais batais
Šiandien gal sunku tuo patikėti, bet būtent taip prasidėjo rekordininko, keliautojo Dano Pankevičiaus pirmosios kelionės. Žmogus, aplankęs daugiausia pasaulio valstybių, sako, kad tuomet, kai jis pradėjo keliauti prieš 25-erius metus, buvo visiškai kitokios kelionės nei dabar, kai informacijos apstu, kai internetu gali užsisakyti viešbutį, nusipirkti žemėlapį, bilietus.
Anot keliautojo, dabar pasaulis vienodėja, tad nieko jau nestebina nei saulės baterijos ant mėšlo trobelių šiaudinių stogų, nei su mobiliaisiais ir futbolo komandos marškinėliais vaikštinėjantys Afrikos genčių vyrai.
Vis dėlto, būtent šis žemynas Danui vis dar atrodo vienas įdomiausių – „ten tiek keistų dalykų, kad net sunku patikėti, kad šitaip žmonės gyventi gali“.
Knygoje keliautojas pasakoja apie atokiausių genčių žmones, kurie naktimis šoka ir dainuoja, pučia karvėms į ...užpakalį, kad daugiau pieno duotų, o ryte prausiasi jų šlapimu ar netgi pila jo į maistą.
Su rekordų knygos skaitytojais Danas pasidalija ir firminio Siera Leonės patiekalo – pipirinės beždžionėlės sriubos – receptu.
Apie kovinius lėktuvus ir artilerijos meną
Turbūt nedaugelis žino, kad prieškario Lietuva buvo vienintelė iš mažųjų Europos valstybių, kuri gamino savos konstrukcijos kovinius lėktuvus.
Už tai turime dėkoti inžinieriui, brigados generolui Antanui Gustaičiui, sukonstravusiam 9 lėktuvus. Jo konstrukcijos lėktuvai (ANBO), sudarę nemažą dalį Lietuvos karo aviacijos technikos, kokybe nenusileido kitiems to meto lėktuvams Europoje.
Pirmoji knyga apie karybą – „Didysis artilerijos menas“ – kurią 1651 m. lotynų kalba išleido LDK karo inžinierius Kazimieras Semenavičius, pusantro šimto metų buvo svarbiausias artilerijos mokslo veikalas Europoje.
Knyga buvo išversta į prancūzų, lenkų, vokiečių, anglų, olandų, danų ir kitas kalbas. Biržų krašto muziejuje „Sėla“ nuo 2013 m. saugomas 1676 metais Vokietijoje, Frankfurte prie Maino, išleistas egzempliorius.
Lietuvos karybos istoriniams faktams ir laimėjimams, gyvūnams karinėje tarnyboje, ekstremalioms gelbėjimo operacijoms ir misijoms bei daugybei kitų militaristinių įdomybių knygoje skirtas visas skyrius.
Tai yra liga ir aistra
Kolekcininkų istorijos prasideda labai skirtingai ir dažniausiai – nuo visiško atsitiktinumo.
„Pirmąją varlytę man padovanojo giminaitė“, „pirmąjį antpirštį nusipirkau Paryžiuje – norėjosi parvežti lauktuvių, o tai buvo vienintelis suvenyras, kurį galėjau „įpirkti“ iš pedagogės atlyginimo“, „pamačiau delfinus Klaipėdos delfinariume ir įsimylėjau juos visam laikui“,– taip skirtingai savo pasakojimus pradeda kolekcininkai.
Na, o tuomet jau prasideda tai, kas vadinama „klasika“: vežėsi eksponatus iš kelionių, „medžiojo“ sendaikčių parduotuvėse, ieškojo blusturgiuose, pirko aukcionuose, siuntė užsienyje gyvenantys giminaičiai, draugai, mokiniai, o kartais net ir visiškai nepažįstami žmonės.
Istorijų pradžia skirtinga, tačiau kulminaciją visi kolekcininkai apibūdina daugmaž vienodais žodžiais: „Tai yra liga ir aistra“. Šią „nepagydomos ligos“ diagnozę rekordininkai dažniausiai pripažįsta tik tuomet, kai eksponatai jau nebetelpa namuose, garažuose, kai kolekcinės varlytės įsitaiso virtuvėje (puodelių, lėkštučių, kitų indų pavidalu) ar miegamajame ir netgi drabužių spintoje!
Kai kolekcionuojami arbatinukai tampa ...kambarių šviestuvais, užkariauja lentynas, namo palėpę ir pastogę, interjerą ir eksterjerą. Na, o namai tampa ...muziejais.
Kai kurios į rekordų knygą įtrauktos lietuvių sukauptos kolekcijos – išties įspūdingos: rinkinys klounų tematika yra didžiausias Baltijos šalyse ar net rytų Europoje, su delfinais susijusių daiktų kolekcija yra apskritai gausiausia pasaulyje.
Šiuo metu joje – apie 8000 eksponatų: suvenyrai, papuošalai, namų apyvokos daiktai, kanceliariniai reikmenys, drabužiai, žaislai, baldai ir tt.
Turbūt paklausite, o kiek gi visa tai kainuoja, kiek kolekcininkai išleidžia savo aistrai ir kaip į visa tai reaguoja namiškiai? Pasakojimai apie įdomiausias kolekcijas, brangiausius eksponatus ir juose aptiktus lobius bei kitas įdomybes – „Rekordų knygoje 2025“.
Lietuviai valgo ...stalais?
Kažkada viena žymiausių Lietuvos rašytojų – Kristina Sabaliauskaitė – yra pastebėjusi, kad lietuviai valgo „stalais“. Tarkime, italai, prancūzai po pagrindinio patiekalo tikisi tiesiog deserto. Na, o lietuvių, po sočių šventinių pietų ar vakarienės, paprastai laukia dar ir „saldus stalas“ – su gausiu desertų, vaisių, saldumynų pasirinkimu.
Taigi, maistą lietuviai myli, tad rekordų knygoje išties nemažai skanių rekordų. Pavyzdžiui, šaltibarščių vaišių stalas Vilniuje, prie kurio vienu metu susėdo ir mūsų šalies nacionaliniu pasididžiavimu – rožine šaltibarščių sriuba – vaišinosi 1000 žmonių.
Prie vištienos gaminiais padengto vaišių stalo Kaišiadoryse vienu metu valgė dar daugiau – 1450 – žmonių. Na, o Šiaulių rajone Šakynos ir Piktuižių kaimo bendruomenės savo kaimus sujungė ...beveik 4 kilometrų ilgio stalu! „Suneštinėmis“ vaišėmis visas stalas nebuvo nuklotas, na, bet skaičiai įspūdingi.
Rekordų knygoje – ir Visagine išvirtas sunkiausias koldūnas, ir didžiausias balandėlis, ir Klaipėdoje iškeptas ilgiausias (net 102 metrų ilgio) žuvies vėrinys.
Na, o Šilutėje pagaminta ilgiausia sūrio dešrelė apskritai galėtų pretenduoti į Gineso rekordų knygą. Į ją, beje, yra įtrauktas ir Druskininkuose iškeptas milžiniškas šakotis.
„Gurmaniški“ sporto rekordai
Rekordai tradiciškai yra siejami su sportu – tad knygoje jų išties nemažai. Atiduota „duoklė“ krepšiniui, lietuvių antrajai religijai. Tačiau net ir didieji sporto entuziastai nustebs knygoje atradę nemažai įdomybių iš Lietuvos futbolo istorijos.
Štai, pirmosios Lietuvos tarpvalstybinės futbolo rungtynės sužaistos su Estijos komanda, 1923 metais.
Tąkart kaimynams skaudžiai pralaimėjome, rezultatu 0:5. Įdomu tai, kad pergalę didžiausiu skirtumu – 7 įvarčiais – Lietuvos futbolo rinktinė taip pat pasiekė prieš Estijos komandą! Tiesa, revanšas įvyko po ...daugiau nei 70-ies metų.
Tarp prieškario Lietuvoje pasižymėjusių futbolininkų atrandame nemažai garsių lakūnų – Antanas Gustaitis, Jurgis Dobkevičius, Steponas Darius. Na, o karo lakūnas Romualdas Marcinkus – apskritai tikra legenda.
Savo skrydžiais jis išgarsėjo tarpukario Lietuvoje, o antrojo pasaulinio karo metais kovojo Prancūzijos armijos ir britų karališkosiose oro pajėgose bei pateko į nacių nelaisvę. Kartu su sąjungininkais organizavo vieną įspūdingiausių pabėgimų karo istorijoje – apie tai netgi yra sukurtas Holivudo filmas.
Na, bet drąsaus lietuvio širdyje buvo daug vietos ir futbolui – į rekordų knygą R. Marcinkus pateko kaip jauniausias nacionalinės Lietuvos rinktinės treneris. Treneriu paskirtas vos 25-erių, jis Lietuvos futbolo istorijoje paliko išties įsimintiną pėdsaką.
Rekordų knygoje pasakojama ir apie mūsų šalyje kiek mažiau populiarių sporto šakų rekordus – įspūdingų laimėjimų pasaulio mastu yra pasiekusi Lietuvos vyrų regbio rinktinė.
Na, o gana egzotiškos sporto šakos – petankės – Europos čempionato bronzą į Lietuvą parvežusi 75-erių šiaulietė Eugenija Karbočienė – puikiausias įrodymas, kad amžius yra tik skaičiai, o sportinę karjerą galima pradėti ir sulaukus ...65-erių.
Jai visiškai pritartų ir triatlonininkas Vidmantas Urbonas, kuris neslepia planų įveikti klasikinį triatloną, kai sulauks ...90-mečio! „Yra tokia svajonė, toks noras ir tam aš ruošiuosi. Ar pavyks – kitas klausimas. Darai, sieki ir gyveni tuo“,- sako jis.
Keliai, atvedę į paralimpinius medalius, neretai būna vingiuoti ir kupini nuotykių, o kartais ir ašarų. Gal todėl šių olimpinių medalių spindesys būna dar ryškesnis? O rekordininkų įstorijos, publikuojamos knygoje – išties įkvepiančios.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą