Japonų įpročiai glumina užsieniečius

Arba pasakojimai apie japonus darboholikus... Iš tikro kai kurie šablonai nėra visiškai teisingi arba nėra taip plačiai paplitę, kaip atrodo užsieniečiams.

Bet yra nemažai neįprastų niuansų, apie kuriuos kalba praktiškai visi, kas nuvykę į samurajų šalį ten bandė įsidarbinti. Pasakojame apie tokius ypatumus.

Nuo ... iki. Ir net ilgiau

Japonijoje yra priimta darbe sėdėti ne „nuo skambučio iki skambučio", o dar ilgiau. Jeigu darbo diena prasideda 9 val. ryto, visi į biurą susirenka bent jau 8.50 val.

Ateiti minutė į minutę yra blogas tonas - kolegos pamanys, kad darbas jums nepatinka ir atliekate jį formaliai, neįdėdami širdies. Išeiti taip pat pageidautina šiek tiek vėliau.

Jeigu darbo diena oficialiai baigėsi, o viršininkas sėdi savo kabinete, palikti darbo vietą neleistina. Pietūs firmose - griežtai nuo 12.00 iki 13.00, beje, grįžti po pietų lygiai pirmą taip pat nepriimta. Pageidautina - 12.30-12.40 val.

Kolektyvas - šventas

Būti kolektyvo dalimi japonui darbuotojui yra šventa pareiga. Kai kuriose kompanijose rytais prieš darbo pradžią darbuotojai net skaito kiekvienai dienai skirtas filosofines sentencijas arba devizus. Visi choru.

Jeigu bosas paskelbia, kad po darbo visas skyrius eina su juo į sušių barą arba dainuoti karaokės, o savaitgalį siūlo apsilankyti beisbolo rungtynėse, atsisakyti negalima.

Net jeigu namuose yra mažų vaikų. Užtenka vieną kartą „ignoruoti kolektyvą", ir darbe į jus bus žiūrima su nepasitikėjimu, būsite laikomi neaiškia asmenybe, „juoduoju arkliuku".

Kolektyvinė mankšta - dar viena japonų darbo kolektyvo gyvenimo dalis.

Konservatyvios taisyklės

Žinoma, Japonijoje yra ir europietiško stiliaus firmų, kur darbuotojams (ypač užsieniečiams) daromos nuolaidos, leidžiant iš darbo išeiti ankstėliau, ir santykiai darbe yra demokratiški, bet jų - vienetai.

Vyrauja kontoros, kuriose naudojamasi tais pačiais „patikrintais" žinynais ir programomis ir kartais net reikalaujama, kad darbuotojai viską rašytų ne kompiuteriu, o ranka.

Kreiptis į viršininką dera pagal taisykles ir prieiti prie jo reikia iš tam tikros pusės, laikantis subordinacijos.

O dalykinius laiškus praktiškai visose Japonijos bendrovėse priimta rašyti laikantis baisaus formalizmo.

Iš pradžių -įprastų įžanginių sakinių tirada, paskui (vos ne dviem žodžiais) - reikalo esmė, o pabaigoje - vėl visa privalomų žodžių pastraipa. Reikia pasakyti, kad prisikasti prie esmės tokiame laiške nėra lengva.

Atlyginimas - neblogas

Jeigu darbuotojas gauna, pavyzdžiui, 9 mln. jenų per metus, nuo šios sumos reikia išskaičiuoti apie 30 proc. Tai pajamų mokestis, o kuo didesnis atlyginimas, tuo ir jis didesnis.

Beje, daugelis firmų darbuotojams apmoka kelionę iš namų į darbą ir atgal, net jei darbuotojas gyvena užmiestyje ir į biurą važinėja greituoju traukiniu.

O šiaip vidutinio atlyginimo užtenka ir maistui, ir drabužiams, ir būsto nuomai.

Neatleis, bet privers išeiti

Japonai nėra tiesmukiški žmonės, mėgsta kalbėti užuominomis ir alegorijomis. Todėl viršininkas niekada pavaldiniui tiesiai nepasakys, kad tas dirba blogai ir yra atleidžiamas.

Viršininkas su juo ilgai šnekėsis ir visaip stengsis leisti suprasti, kad toks darbas jam netinka, kad jam reikia pasiieškoti sau ko nors patogesnio ir taip toliau.

Jeigu darbuotojas užuominų nesupras (užsieniečiai, kitaip kaip japonai, išties gali ironijos nepajusti), jam bus sudarytos tokios sąlygos, kad asmuo ir pats susipras esantis nereikalingas.

Pavyzdžiui, jam bus duodamos pabrėžtinai beprasmiškos užduotys.

Neprašyk padėti

Jeigu darbe ko nors nesuprantate arba jums tiesiog reikia pagalbos, Japonijoje nepriimta kreiptis į kolegas. Tai - blogas tonas.

Todėl dažnai pasitaiko, kad darbuotojas tris dienas laužo galvą, stengdamasis rasti sprendimą, o paklausęs kolegos, sėdinčio prie gretimo stalo ir turinčio būtinų žinių, užduotį įvykdytų per valandą.

Svarbiausia - dalyvauti

Japonijos kompanijose apskritai yra priimta kuo aktyviau demonstruoti aplinkiniams, koks esate uolus.

Darbo rezultatas, aišku, yra labai svarbus, bet jeigu bosas matys ypatingą uolumą, jis gali užmerkti akis į prastokus darbo rezultatus.

Neišėjo - ne bėda, svarbiausia - stengtis iš visų jėgų ir labai pergyventi dėl bendro reikalo. Tokiam darbuotojui net gali būti skirta premija.

Tie, kas atvyksta į Japoniją ne kaip turistai, o ketina čia pagyventi, turi būti pasirengę rūsčiai kaip samurajaus žvilgsnis tikrovei.

Yra dalykų, kurie europiečius stipriai nervina ir prie kai kurių gyvenimo šioje šalyje ypatumų tiesiog neįmanoma priprasti.

Taifūnai ir žemės drebėjimai

Japonija yra seismiškai aktyvioje zonoije. Čia nuolatos dreba žemė ir siaučia taifūnai. Vietos gyventojai tiek priprato prie tokių gamtos siurprizų, kad jų net nebepastebi.

O juk net silpnas žemės drebėjimas žmogui sukelia diskomfortą. Kaip prie to priprasti?

Nė žodžio angliškai

Japonijoje ne pernelyg daug gyventojų laisvai kalba angliškai.

Beje, ir mokančių bent susikalbėti ne visur sutiksi. Čia apsigyventi nusprendusiam užsieniečiui teks mokytis japoniškai, kitaip jis tiesiog negalės apsipirkti ir tvarkyti kitų kasdieninių reikalų.

Beje, jeigu neblogai kalbate angliškai, atsiras nemažai japonų, norinčių su jumis „draugauti".

Iš tiesų tokie „komunikabilūs" žmonės tiesiog nori nemokamai patobulinti savo anglų kalbos žiniais: repetitorių samdytis yra brangu, o čia - gyvas „anglas". Ir visai nesvarbu, kad angliškai mokate ne tobulai.

Nėra kuo kvėpuoti

Per metus Japonijoje būna visai nedaug dienų, kai galima mėgautis gražiu oru. Tai lyja, tai taifūnas, tai kaitra... Nuo liepos pabaigos iki rugsėjo čia tvyro didelis karštis kartu su didele drėgme.

Lauke tiesiog sunku kvėpuoti, ypač sergantiesiems širdies ligomis ir astma, todėl daugelis japonų tuo laiku stengiasi kuo ilgiau laiko leisti patalpose su kondicionieriais.

Jokios garso izoliacijos

Standartiniai japonų butai paprastai yra maži, su plonomis sienomis (taip statyti yra ekonomiškiau). Deja, tai reiškia, kad kievieną garsą girdi kaimynai.

O japonai labai gerbia kitų asmenines ribas ir kitų teisę ilsėtis ir reikalauja tokio paties požiūrio į save.

Taigi šūkavimai, garsi muzika, dainavimas čia yra nepriimtini. Kaimynai geriausiu atveju išsakys jums savo pretenzijas, blogiausiu - apskūs jus policijai.

Įkyrūs pardavėjai

Japonijos drabužių (ir ne tik drabužių) parduotuvėse pardavėjai konsultantai yra labai įkyrūs.

Manote, kad susidūrėte su tokiu reiškiniu namuose? Apsirinkate: tokio spaudimo kaip japonų parduotuvėse tikrai niekur kitur nepatirsite.

Pardavėjas sekioja pirkėją, įdėmiai stebi kiekvieną jo judesį ir kiekvieną mimikos pasikeitimą ir vis ką nors siūlo, siūlo, siūlo...

Jeigu paimsite kokį nors drabužį, ketindami jį pasimatuoti, konsultantas kaip prilipęs per visą salę eis jums iš paskos prie matavimosi kabinų ir lauks, kas minutę pabrėžtinai pagarbiai klausinėdamas, ar drabužis jums tiko ar ne, ir ar nereikia dar ką nors atnešti.

Draudimai išvaizdai

Japonijoje netoleruojamos kūno tatuiruotės. Jeigu jų turite, į baseiną tikriausiai nebūsite įleisti.

O tradicinės virtuvės restoranėliuose paprašys kuo nors pridengti tatuiruotą kūno dalį, kad netrikdytumėte aplinkinių dvasios ramybės.

Kalbant apie išvaizdą, japonų padorumo ir nepadorumo suvokimas yra apskritai labai specifiškas. Pavyzdžiui, moterims viešose vietose nederėtų apnuoginti nugaros, pečių ir vilkėti drabužius su gilia iškirpte.

O kojas galima rodyti maksimaliai.

Rūkaliai kavinėje

Japonijos kavinėse ir restoranuose beveik niekur nėra atskirų salių rūkantiesiems ir nerūkantiesiems. Todėl žmogui, nenorinčiam kvėpuoti tabako dūmais, vargu ar pavyks patogiai pasėdėti prie puodelio arbatos ar vyno taurės.

Dūmų kamuoliai, gaubiantys restorano staliukus, čia nieko nepiktina.

Transporte negalima kalbėti telefonu

Japonai, kaip minėta, mėgsta laikytis atstumo ir paisyti asmeninių ribų. Net išsirikiavę į eilutę prie metro vagono ar autobuso jie stovi taip toli vieni nuo kitų, kad atrodo, jog vis dar saugosi kovido.

O važiuojant visuomeniniu transportu, sergėk Dieve, nesumanykite kalbėti telefonu! Japonijoje tai smerkiama, juk jūs trukdote kitiems keleiviams. Net važiuojant su draugu geriau arba tylėti, arba kalbėtis patyliukais.

O jei japoniškame autobuse atsirastų keleivis, surizikavęs pasikalbėti su kuo nors vaizdo ryšiu, aplinkiniai, ko gera, apalptų ištikti šoko.

Nykūs namai

Išskyrus rūmus ir panašias įžymybes, Japonijos miestų architektūra yra gana niūri, ją galima apibūdinti kaip „50 pilkų atspalvių". Tai neišvaizdūs, neaukšti standartinės stačiakampio formos pastatai.

Tiesa, vakare vaizdas jau neatrodo toks niūrus, nes visur įsižiebia įvairiaspalvės neoninės iškabos.

Ilgos eilės

Eilės Japonijoje - nacionalinis turtas. Jos visur - greitojo maisto užkandinėse, parduotuvėse, metro, geležinkelio stotyse.

Kadangi japonai yra ramūs ir kantrūs, jie nuolankiai išlaukia bet kurioje eilėje, tarsi būtų joje gimę, bet atvykėlius tai vargina.

Gašlūs metro keleiviai

Tarp stipriosios lyties atstovų (dažniau - garbingo amžiaus) pastaraisiais metais įsigalėjo nesveika mada negražiai elgtis su moterimis ir merginomis viešajame transporte.

Piko valandomis, kai vagonai prisikimšę žmonių ir visi stovi susispaudę, goslūs vyriškiai duoda valią rankoms.

Metro net atsirado specialių vagonų moterims, į kuriuos vyrams lipti draudžiama.