Juodkrantėje – absurdo spektaklis be pabaigos: be namų likusių žmonių pinigus atidavė statytojams

Penkios šeimos, prieš 15 metų nusipirkusios butus dviejuose namuose Juodkrantėje, priverstos gyventi kankinamos nežinios ir minti teismų slenkstį.

Neteisėtomis statybomis pripažinti pastatai turėtų būti nušluoti nuo žemės paviršiaus, žmonės spaudžiami kuo greičiau išsikelti, tačiau visų už butus sumokėtų pinigų statytojai nesiruošia grąžinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) nusprendė, kad pinigus valstybė turi pervesti ne žmonėms, o namus pardavusiai ir jau bankrutavusiai bendrovei Verslo investicijų projektų centrui.

Jai kadaise už pastatus jau sumokėjo gyventojai, bet valstybė beveik visą pastatų kainą sumokės dar kartą.
 

Kreditorių eilėje – ne pirmi

Tikriausiai tikimasi, kad bendrovė atsiskaitys su butų netekusiais gyventojais, tačiau jau dabar aišku, jog jie liks prie suskilusios geldos: yra kitų kreditorių, tad didelė pinigų dalis atiteks jiems.

LVAT penkių teisėjų kolegija priėmė neskundžiamą nutartį ir bankrutuojančiai bendrovei dėl nelegaliomis statybomis Juodkrantėje tapusių objektų priteisė 1 mln. 184 tūkst. eurų ir palūkanas.

2006 metais būsimieji naujakuriai tai pačiai bendrovei – Verslo investicijų projektų centrui – už tuos pačius butus sumokėjo 4 mln. 610 tūkst. litų.

Vadinasi, statytojai už du namus pinigus gaus du kartus, o gyventojai stumiami į gatvę neatgavę savo pinigų, kurie per 15 metų dar ir smarkiai nuvertėjo.

Teismo sprendime pažymima, kad prašoma priteisti suma yra konkreti, tikra ir įrodyta.

Būstus įsigiję asmenys yra patvirtinti kreditoriais su turtiniais reikalavimais, todėl būtent bankroto byloje įstatymų nustatyta tvarka ir turės būti sprendžiamas šių kreditorinių reikalavimų vykdymas.

Kelios šeimos – beveik dvi dešimtys žmonių, tarp kurių ir nepilnamečiai vaikai – jau seniai būtų likusios be pinigų ir namų, tačiau jas bent laikinai išgelbėjo užpernai spalį priimtas Klaipėdos apygardos teismo sprendimas.

Tuomet Verslo investicijų projektų centras reikalavo juos iškeldinti, nes kitaip esą neįmanoma įvykdyti ankstesnio teismo sprendimo – nugriauti nelegalius statinius.

Statytojai tris kartus teikė kasacinius skundus, tačiau nieko nepešė.

Teismas įsiklausė niekuo dėtų žmonių kalbų: jie teigė, kad išsikels ir raktus sugrąžins tą pačią minutę, kai jiems bus grąžinti už butus kadaise sumokėti pinigai.

Taip jie dabar ir gyvena zuikio teisėmis: negavę pinigų, raktų neatiduoda, bet nebėra ir butų savininkai.

Kai ateitis tokia miglota, negali tvarkyti ir remontuoti savo butų, dažyti namų, tvarkyti per visus bylinėjimosi metus prakiurusių stogų.

Buvo įsižiebusi viltis

Jau 15 metų sukasi teismų karuselė – žmonės į posėdžius vaikšto kaip į darbą.

„Liūdna, skaudu, bjauru, tiesiog visiška neviltis, kad gyvename tokioje Lietuvoje, nebeturime ir kam pasiskųsti.

Neatgauname pinigų ir neaišku, kiek jų dar lauksime, jau nekalbant apie tai, kad tie pinigai per tiek laiko kelis kartus nuvertėjo.

O kiek nervų, laiko ir pinigų tie visi teismai kainavo“, – apmaudą liejo vieno buto savininkė Salomėja Rubinienė.

2017 metų gruodį buvo įsižiebusi viltis. Tuomet pasiektą pergalę žmonės prilygino Kalėdų dovanai.

Šiaulių apygardos administracinis teismas nusprendė, kad žmonėms turi būti atlyginti patirti nuostoliai, ir iš Neringos savivaldybės bei valstybės (Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos) jiems visiems buvo priteista per 733 tūkst. eurų turtinės ir neturtinės žalos ir penkių procentų metinės palūkanos nuo šios sumos.

Jie prašė grąžinti tik tuos pinigus, kurie yra pagrįsti dokumentais: tai butų pirkimo–pardavimo sutartyse įvardytos butų kainos, notarų paslaugos, sumokėti nekilnojamojo turto ir žemės nuomos mokesčiai.

Beveik visi ėmė bankų paskolas, mokėjo palūkanas, turto draudimo įmokas. Visų trijų butų savininkams buvo priteista ir maždaug devynių tūkstančių eurų neturtinė žala.

„Aišku, tai simbolinė išmoka, bet mums buvo svarbiau ne tai – juk ilgai siekėme taikos sutarties. O kaip apskaičiuoti neturtinę žalą?

Tiek metų įtampos, nemigos naktų, streso, sugadintų nervų.

Kiek važinėjome po visokias instancijas: per tą laiką pasikeitė jau trys vyriausybės, su visomis reikėjo diskutuoti“, – kalbėjo S.Rubinienė, priėjusi išvadą, kad valstybei jos žmonės visai nerūpi.

Tačiau džiaugsmas truko neilgai – iki aukštesnės instancijos teismo sprendimo. Ir vėl – nei namų, nei pinigų.

Apie bylą nutylėjo

Tuomet dėl kompensacijos už patirtą žalą į teismą kreipėsi Verslo investicijų projektų centras. Apie tai griautinų namų savininkams nebuvo pranešta, jie neįtraukti į teismo procesą.

Atsitiktinai sužinoję apie šią bylą žmonės prašėsi įtraukti ir juos, bet veltui. LVAT sprendimas juos visiškai išmušė iš pusiausvyros.

„Šiuo atveju iš esmės nepateisinamai ilgą laiką nėra atkurta teisinė taika, t.y. nevykdomas teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui priteisti ginčo pastatai, iš kurių fiziniai asmenys neišsikelia, nes pareiškėjas nevykdo pagal minėtą teismo sprendimą nustatytos pareigos sumokėti jiems priteistas pinigines sumas, kurių pareiškėjas – bankrutuojanti įmonė – neturi, todėl tiek pareiškėjas, tiek minėti fiziniai asmenys atsiduria teisiškai neapibrėžtoje padėtyje, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, taip pat viešojo intereso – išspręsti klausimą dėl Kuršių nerijos ypatingos apsaugos užtikrinimo“, – rašoma teismo sprendime.

Verslo investicijų projektų centras taip pat prašė priteisti būsimas griovimo ir su bendrovės bankrotu patirtas išlaidas, tačiau šis prašymas atmestas, nes kol kas nėra galimybių objektyviai jų įvertinti.

Neįtikėtinai nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių įkaitais tapę žmonės mano, kad teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų įgyvendinimas būtų pasiektas tuos pinigus – 1,184 mln. eurų – sugrąžinus tiesiogiai jiems.

Tuomet jie iškart išsikraustytų ir perduotų statytojams raktus.

Valstybė mokės dukart?
 

„Šioje istorijoje taškas anaiptol dar nepadėtas. Teismas iš esmės įpareigojo valstybę sumokėti už tą patį objektą antrą kartą.

Statytoja gavo pinigus už butus 2006 metais, dabar gaus dar kartą ir dar laikys save pastatų savininke.

Teismo sprendimas pagrįstas logika, kad statytojas turėtų grąžinti tuos pinigus gyventojams.

Tačiau tai – bankrutavusi įmonė, žmonės vargiai atgaus ketvirtadalį sumos, nes pinigai bus paskirstyti proporcingai visiems kreditoriams, ir tai teismui iš esmės buvo žinoma.

Tuomet pasibaigus bankroto bylai gyventojai vėl kreiptųsi į teismą ir reikalautų, kad valstybė vėl mokėtų už tą patį, tik jau gyventojams tiesiogiai.

Valstybė sumokės antrą kartą. Vadovaudamasis šiais argumentais įžvelgiu tokios nutarties naudą tik bankrutuojančiam statytojui ir jo kreditoriams, bet ne būsto netekusiems gyventojams“, – aiškino advokatas Andžejus Stankevičius.

Jo manymu, taip ir neaišku, kokią žalą patiria statytojas. Žala būtų patirta, jei žmonėms būtų grąžinti pinigai, o pastatai nugriauti. Kol kas neįvyko nei viena, nei kita.

Galimybė išsaugoti šiuos pastatus nuo buldozerių – minimali: teisiniu požiūriu statybos negali būti įteisintos.

Vis dėlto namai dar gali neapibrėžtai ilgai stovėti, jei su gyventojais nebus atsiskaityta, nes pagal teismo sprendimą iškeldinti jų negalima.

„Yra teorinė galimybė kreiptis dėl proceso atnaujinimo, bet, neskaitant proceso šalių, tai padaryti gali prokurorai ar teismo pirmininkas.

Gyventojams rankos surištos – jie toje byloje nedalyvavo ir teismas vieną kartą jau atsisakė įtraukti juos į bylą neįžvelgęs jų suinteresuotumo“, – sakė A. Stankevičius, susiklosčiusią situaciją vertinantis kaip kuriozišką ir absurdišką.

Namų netekę žmonės nusiteikę ieškoti teisybės ir kreiptis į Strasbūro teismą.

Gviešėsi pinigų už nuomą

„Kalbant apie visa tai ima isteriškas juokas. Tokie triukai – kiekvieno verslininko svajonė: pardavė namus, gavo pinigus, dabar antrą kartą už tą patį gaus pinigus ir dar užsispyrę tvirtina – čia mūsų turtas.

Siaubinga situacija. Išanalizavome bendrovės dokumentus, kreditorių eiles ir apskaičiavome, kad mes už butus atgautume gal dešimtadalį sumokėtos smarkiai nuvertėjusios sumos.

Bendrovė neturi jokio turto, tik didžiules skolas. Penki teisėjai kolegijoje stojo į „vargšų“ verslininkų pusę – šekit. Pastatus įpareigota nugriauti Statybos inspekcija.

Ji neturi mums grąžinti pinigų, tai ir išvarys visus, o mes, kaip klusnūs piliečiai, eisime ir prašysime valstybės – atiduokite mūsų pinigus. O valstybė pasakys – mes už jūsų namus jau sumokėjome“, – kalbėjo Eglė Kazlauskienė.

Bankrutuojantiems statytojams netrūksta išradingumo kurpti net absurdiškiausias bylas ir bandyti buvusių namų savininkų kantrybės likučius.

Jie kreipėsi į teismą dėl to, kad neva butų neatlaisvindami žmonės tapo neteisėtais jų nuomininkais, ir apskaičiavo, kad jie už nuomą skolingi 360 tūkst. eurų.

Tokia esą yra žmonių nauda, o statytojų žala. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinį atmetė, bet statytojai sprendimą apskundė.

Du namai – niekieno

Buvo bandoma imtis ir kitokių būdų išguiti žmones – grasinta atjungti vandenį, bet ir tokios užmačios nepavyko.

Žmonės kol kas turi teisę ten gyventi, prižiūri pastatus, moka visus mokesčius už paslaugas.

„Nebesinori ten būti. Kuršių marių pakrantėje siautėjantys vėjai baigia namo stogą nukelti, reikia daug ką remontuoti, bet rankos surištos“, – skundėsi E.Kazlauskienė.

Nesibaigė ir dar viena byla dėl nesusipratimų su Registrų centru. Kadaise pinigus už butus sumokėję žmonės tapo jų savininkais.

Kai buvo prieita prie išvados, jog tai – savavališkos statybos, Verslo investicijų projektų centras nusprendė, kad pastatus nugriauti turi statytojas.

Registrų centras, neįsigilinęs į situaciją, užregistravo pastatus bendrovės vardu. Gyventojai pasiekė, kad po mėnesio bendrovė būtų išregistruota.

Nuo to laiko du namai – niekieno. Teisme nagrinėjama byla dėl neteisėtų registro darbuotojų veiksmų. „Kartais atrodo keista, kad mūsų – nukentėjusiųjų – negina valstybė, nors valdininkai yra visos šios istorijos kaltininkai.

Mes nukentėję, bet visiškai nekalti: teisėtai įsigijome butus, ėmėme paskolas, sumokėjome pinigus, bet esame metami į gatvę, nors pinigai negrąžinti, o verslininkai vis laimi teismus.

Keista, kad jie tokie galingi. Pastebėjome, kad kai kurias bylas nagrinėja vis tie patys teisėjai“, – nebežino ką manyti į absurdišką situaciją patekusi S.Rubinienė.

Savivaldybei – sunki finansinė našta

Darius Jasaitis Neringos meras:

„Mes dar nesumokėjome priteistos sumos už prieš keletą metų nugriautą žuvies restoraną, kuris buvo pripažintas neteisėta statyba ir stovėjo šalia tų dviejų namų, o jau gresia nauja našta.

Artimiausiu metu kreipsimės į Vyriausybę. Viliamės, kad bus atsižvelgta į faktą, jog statybų dokumentuose yra šeši valstybės pareigūnų parašai ir tik vienas – Neringos savivaldybės darbuotojo.

Negaliu nepriminti, kad Neringos tvarkymo planą tuomet kuravo Saugomų teritorijų tarnyba ir Kuršių nerijos nacionalinis parkas, o ne savivaldybė.

Mes turime oficialius raštus iš Saugomų teritorijų tarnybos: savivaldybė klausia, kuo vadovautis derinant Neringoje detaliuosius planus, ir tos tarnybos vadovė Rūta Baškytė atsako – vadovautis Neringos bendruoju planu.

Taip ir darėme – ir štai koks galutinis rezultatas.

Už du nugriautus namus tektų sumokėti 1,3 mln. eurų.

Tikimės, kad valstybė prisiims didžiąją finansinės naštos dalį, o mums liks ketvirtadalis visos sumos, kurią būtų galima išmokėti per penkerius metus. Ir tai savivaldybei bus didžiulė našta.

Dar neišmokėta bauda už žuvies restorano nugriovimą.

Valstybė – Teisingumo ministerija – atsiskaitė su statinio savininkais, o mes penkerius metus mokėsime po 53 tūkst. eurų. Ir tai dar ne viskas.

Ieškinį teismui ruošia šiemet nugriautos „Seklyčios“ savininkai.

Preiloje dar kol kas stovi trys, Juodkrantėje – vienas neteisėtomis statybomis pripažintas pastatas.

Manau, buvo galima rasti būdų pasirašyti taikos sutartis.

O dabar buvusiems pastatų savininkams valstybė sumokės kelis kartus brangiau.“