Juodkrantės vilų atgimimas

Vila „Loebell“ Juodkrantės Vilų gatvėje išsiskiria šviesiai melsva fasado spalva, nuostabiais medžio raižiniais, puošiančiais didžiulius balkonus.

„Villa Loebell“ - viena pirmųjų Juodkrantės vilų, pastatyta 1881 metais. Pasak D. Chlebinsko, kaip dabar, taip ir anuomet Juodkrantės kurortas poilsiautojų buvo lankomas daugiausia vasarą. Todėl visos jo vilos buvo įrengtos kaip vasarnamiai.

Poilsiautojai čia atplaukdavo garlaiviais iš Mėmelio, Tilžės. Tiesa, tada jie į Juodkrantę atvykdavo ne su tikslu maudytis jūroje, o kaip į miško kurortą.

Juodkrantės miške buvo 60 km ilgio promenados, veikė vandens gydyklos.

Kurortas buvo ypač rekomenduojamas sergantiesiems kvėpavimo sistemos ligomis.

Vilos transformacijos

„Vila “Loebell„ tada, kai buvo pastatyta vadinosi “Villa Bein", nes tokia buvo vilos savininkės pavardė, - pasakoja dabartinis vilos šeimininkas. - Ponia buvo iš Tilžės. Kitoje pusėje Nemuno, prie Plaškių, jai priklausė Variškių dvaras, kuris, deje, neišliko.

Ponia Bein gal buvo netekėjusi, nes tiek dvaras, tiek vila Juodkrantėje po jos mirties atiteko Tilžės miestui.

Tilžės miestas Bein viloje įrengė našlaičių vasaros poilsio namus. Todėl vila buvo suskirstyta į daug mažų kambariukų po 3-4 kvadratinius metrus", - pasakojo vilos istoriją D. Chlebinskas.

Pasak pašnekovo, bėgant laikui vila keitėsi ne kartą.

Vokiečių laikais iš vilos balkonų buvo išimti raižiniai ir įstatyti dideli langai.

Tarybiniais laikais čia buvo įmonės poilsio namai. Atgavus nepriklausomybę pastatas buvo privatizuotas. Vienoje iš jo patalpų ilgą laiką veikė maisto parduotuvė, o likusi pastato dalis buvo labai apleista ir kelis dešimtmečius nyko.

Prieš restauraciją vilos pamatas jau buvo po žeme.

Buvo pasmerkta sugriūti

Prasidėjus COVID-19 pandemijai D. Chlebinskas su šeima iš Vilniaus atvyko į Juodkrantę, kur jau anksčiau restauravo vilą „Marija“.

„Vila “Marija" - Juodkrantės įkūrėjo šeimos vasaros vila. Kai ją nusipirkome, pastate antys perėjo. Labai užtrukome, kol suradome meistrus, kurie atkurtų specifinę technologiją, kuria ji buvo statyta.

Tada sakiau, kad daugiau į tokius projektus nesivelsiu, tačiau vieną dieną eidamas pro šalį pamačiau skelbimą, kad vila „Loebell“ parduodama.

Negalėjau praleisti progos atgaivinti vilą „Loebell“, nes ji man - viena gražiausių šiame kvartale.

Kai atėjau jos apžiūrėti, ji buvo visa sukrypusi, susmukusi, išpuvusi.

Antrame aukšte iš pietinės pusės į stogą buvo įaugęs klevas. Kambaryje buvo medžio lapai.

Stogo būklė buvo kritinė. Kadangi pastatas nebuvo normaliai šildomas - tai šiferis buvo sutrūkinėjęs, po juo kai kur buvo seni skardos lakštai.

Pastato naudotojai, užuot remontavę stogą, per kurį bėgdavo vanduo, tik iš vidaus prikaldavo celofano plėvelę. Ant tos plėvelės vanduo dar geriau laikydavosi ir viskas puvo.

Grindys antrame aukšte buvo tokios būklės, kad jomis eidamas galėjai įlūžti į pirmą aukštą.

Vila buvo pasmerkta sugriūti. Tikriausiai buvo suplanuota, kad jos vietoje atsiras kažkas naujo. Mano tikslas buvo išsaugoti tai, kas yra, ir atkurti pirminę vilos būklę„, - dėstė “Vakarų ekspresui" D. Chlebinskas.

Vila „Loebell“ dėmesį patraukia šviesiai melsva spalva ir grakščiais medžio raižiniais.

Vilų rąstus gabeno kurėnais

Pašnekovas neslepia, kad vienas lemiamų momentų imtis dar vieno grandiozinio restauracijos projekto buvo tai, kad tuo metu buvo COVID-19 pandemija.

"Patirties jau turėjau, žinojau, į kokius meistrus kreiptis, kaip su paveldosaugininkais bendrauti. O svarbiausia, kad turėjau laiko pats būti vietoje ir įsigilinti į procesą.

Restauruojant vilą „Loebell“, teko išardyti visą jos konstrukciją, tad atsirado kitas interesas - sužinoti, kaip viskas buvo padaryta.

Pasirodo, jog visos šitos Juodkrantės vilos yra surinktos kaip lego nameliai. Nė viena vila, išskyrus mūrines, nebuvo statoma čia vietoje, nes per trumpas sezonas ir neapsimokėjo čia vežti meistrus. Taigi vilos buvo gaminamos kitame marių krante, rąstai į Juodkrantę kurėnais atplukdomi. Kiekvienas rąstas buvo sužymėtas, ant vieno rąsto net išlikęs užrašas pieštuku, kurioje lentpjūvėje jis pagamintas. Čia atplukdytus juos tik surinkdavo.

Iš esmės vila „Loebell“ - tai karkasinis dviejų aukštų namas, kurio sienos yra 20 metrų ilgio ir 10,5 metro pločio. Visos perdangos sijos buvo vientisos, 10,5 metrų ilgio. Šiais laikais tokios medienos nesurasi. O ta mediena, kuri išstovėjo 140 metų ir yra nesugadinta išorinių veiksnių, stovės mažiausiai dar tiek pat - taip gerai ji užsikonservavusi.

Niekas tik neatsako į klausimą, kokia tai mediena. Versijų yra, kad tai gali būti kedras, maumedis ar pušis.

Labiausiai tikėtina būtų pušis, tačiau jos kvapas yra kitoks", - pasakojo vilos restauracijos subtilybes D. Chlebinskas.

Vaizdas iš vilos „Loebell“.

Septyni sluoksniai dažų

Restauruojamą vilą, anot pašnekovo, teko išrinkti iki pat pamatų ir vėl sustatyti, nes kultūrinis sluoksnis per 140 metų užaugo tiek, kad visas pastato pamatas, apie 40 cm, buvo pasislėpęs po žeme.

„Apatinis statinio vainikas buvo po žeme. Kai jį atkasėme, pamatėme, kad į pamatus, juos tvirtinant dar tarybiniais laikais primūryta plytų. Restauruojant pastatą tenka atlikti daug įvairių tyrimų. Specialistai nustatė, kad ši vila buvo dažyta 7 kartus. Paskutinė jos spalva buvo geltona, anksčiau - ruda, chaki, ryškiai mėlyna, o pati pirmoji buvo žydra. Ją ir atkūrėme“, - pasakojo vilos „Loebell“ restauratorius.

Viloje išsaugotos autentiškos vidaus erdvės.

Komfortiškos erdvės

Restauruota ne tik vilos architektūra, fasadas, tačiau ir vidaus erdvės.

"Tai yra vienintelis pastatas Neringoje, kurio plotas po restauracijos ne padidėjo, o sumažėjo, - šypsosi D. Chlebinskas. - Taip atsitiko todėl, kad vietoje įstiklintų verandų buvo palikti didžiuliai atviri balkonai. Jų bendras plotas 100 kv. m.

Sėdėti balkone su vaizdu į marias, į vilų kvartalą yra maloniau negu įstiklintoje verandoje. Šios vilos balkonai didesni nei kai kurios apgyvendinimo vietos kurorte", - didžiuojasi vilos šeimininkas.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad viso pastato proporcijos sudėliotos pagal seną supratimą, kaip turi būti, kad pastate būtų gera, kad žmogus jaustųsi komfortiškai.

Todėl šioje viloje ir vidaus erdvės nėra suskirtytos į mažus 20 kv. m kambariukus, o į erdvius apartamentus. Tokioje vietoje poilsio kokybė - visai kitokia ir ilsisi joje tie, kurie tai supranta.

O aš džiaugiuosi, kad pavyko restauruoti šią vilą būtent taip, padaryti ją kurorto puošmena ir prikelti naujam gyvenimui„, - sakė “Vakarų ekspresui" D. Chlebinskas.

Vilos „Loebell“ restauracija užtruko dvejus metus ir galutinai buvo baigta praėjusią vasarą.

Vila „Monbijou“ atnaujinta Neringos savivaldybės iniciatyva.

„Monbijou“ - „Mano brangenybė“

O šiais metais Neringos savivaldybės pastangomis atnaujinta Juodkrantės vila „Monbijou“.

Vilos pavadinimas „Monbijou“ prancūziškai reiškia „Mano brangenybė“. Ši istorizmo stiliaus vila Juodkrantę papuošė taip pat 1881-aisiais, o jos fundatoriai ir ilgamečiai savininkai buvo Detat šeima iš Eitkūnų. Vila šios šeimos nuosavybe buvo iki 1940 metų, kai ją nacionalizavo nacionalsocialistų valdžia ir perdavė Klaipėdos miesto valdžios dispozicijon. Iš pradžių vila buvo naudojama įvairių Klaipėdos miesto svečių priėmimui, vėliau čia veikė Juodkrantės biblioteka.Lietuvai atgavus nepriklausomybę, čia įsikūrė Juodkrantės seniūnija ir medicinos punktas, veikiantis istoriniame pastate iki šių dienų.

Neringos savivaldybė inicijavo vilos fasado tvarkybos darbus.

"Didžiuojamės turtinga Kuršių nerijos istorija, apie kurią šiandien mums byloja Neringos išskirtinumą kuriantys kultūros paveldo objektai.

Būtent vila „Monbijou“ mums pasakoja apie Juodkrantės aukso amžių - laikotarpį, kai Kuršių nerijoje pradėjo kurtis kurortinės tradicijos, jau tuomet šį kraštą garsinusios Europoje", - apie pastato svarbą kalba Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis.

Vila „Marija“ - pirmoji Dominyko Chlebinsko Juodkrantėje restauruota vila.

Dėmesys medinėms detalėms

Vilos „Monbijou“ restauratoriai daugiausia dėmesio skyrė medinėms šio pastato detalėms, kurios buvo paveiktos drėgmės, atnaujinti.

Labiausiai pažeistos medinės pastato dalys buvo atkurtos pagal išlikusius pavyzdžius (lėkiai, tekintos stogo detalės ir kt).

Pakeisti medienos langai, kurie buvo gaminami išlaikant jų medžiagiškumą bei sudalinimą. Taip pat išorinės durys, pagamintos pagal išlikusias.

Atnaujintos cinkuotos skardos palangės, pakeisti lietvamzdžiai ir lietloviai. Buvo atnaujintos pastato verandos karkasinės medinės konstrukcijos bei jų elementai.

Restauruotas fasadų dekoras - erkerio piliastrai, balkonas bei jį puošiančios dekoratyvinės ornamentuotos vazos.

Remontuojant mūrines pastato dalis, nuo jų buvo nuvalytas purvas ir samanos. Nuo viso fasado pašalintas senas tinko sluoksnis, išlyginti pažeisti paviršiai.

Vilos fasado tvarkybos darbai buvo atlikti pasitelkiant Europos Sąjungos fondo lėšas.

Neringos savivaldybė papildomai inicijavo aplinkos, dalies vidaus patalpų sutvarkymą.

Savivaldybės biudžeto lėšomis buvo sutvarkytos bendruomenės poreikiams tarnaujančios patalpos, esančios akmenų mūro cokolio priestate, bei virš jo esanti stiklinė konstrukcija. Taip pat laiptai ir puošybiniai aplinkos elementai.

Istorija

Pirmosios privačios poilsinės vilos iškilo Juodkrantėje XIX a. antroje pusėje. Pirmoji 1863 m. buvo pastatyta vila „Logirhaus Stellmacher“. Iki šių dienų ji, deja, neišliko. Tai buvo didžiulis ilgas pastatas, rekonstruotas iš pašto sandėlio su dviem dviaukštėmis verandomis rytų pusėje. Prasidėjus sėkmingiems gintaro kasimo darbams, vienas iš firmos savininkų M. Beckeris 1868 m. Juodkrantėje pasistatė įspūdinga medinę vilą „Villa Flora“, kurios pagrindinis fasadas atgręžtas į marių pusę. Čia ilsėjosi ne tik savininkas, šeimoms ar pavieniams asmenims buvo išnuomojami 25 kambariai. Trijų aukštų vilos pastatas išlikęs iki šių dienų. Tačiau tikrasis vilų statybos bumas prasidėjo kiek vėliau, po gero dešimtmečio. 1881 m. buvo pastatytos „Villa Monbijou“ (sav. ponia Dedat iš Eitkūnų), „Villa Loebell“ priklausanti Tilžės miestui, „Villa Linanna“, anksčiau priklausiusi maudyklių komisarui R. Werneriui, „Villa Silvana“, pastatyta 1882 m. (sav. panelė Emma Hasford). Dar po metų, 1883 m., pastatytos net kelios vilos: „Villa Elisabeth“ (sav. ponia Stellmacher), dvi vilos, sudarančios Rosenthalio pensioną (Lotto.11).

Jurgos PETRONYTĖS nuotr.