Kaip Japonija apgavo laiką: gyvenimo būdas, kuris padeda nesenti

Jie nebaigia gyventi – jie gyvena. Jie sugeba išsaugoti sveikatą, žvalumą, protą ir netgi gražią odą. Jokių stebuklų. Tiesiog įpročiai. Labai paprasti.

Pirmas dalykas, kuris krinta į akis – santūrumas. Maisto, judesių, kalbos.

Jie nevalgo iki soties, kaip įprasta pas mus. Sustoja šiek tiek anksčiau. Ne todėl, kad bijo priaugti svorio – tiesiog taip įprasta. Yra net posakis: „kol nesuvalgiau aštuoniasdešimt procentų“. Ir tai veikia. Ne kaip dieta, o kaip požiūris į gyvenimą – šiek tiek palikti vėliau, neperžengti ribos.

Dar vienas dalykas – sriubos. Ne pirmas patiekalas, ne užkandis, ne „pietums“ – ji tiesiog yra. Visada. Ypač miso. Jiems tai tarsi inkaras: neleidžia persivalgyti, padeda virškinti likusį maistą. Kūnas ramesnis, galva lengvesnė. Nenusibosta. Jos nereklamuoja, tiesiog verda – kiekvieną dieną.

Kalbant apie druską ir aliejų – čia griežta tvarka. Ne visur, bet, pavyzdžiui, Nagano labai sumažino ir vieno, ir kito. Gyvena ilgai ir neblogai.

Maistas nėra paverčiamas atrakcija, skonis pasiekiamas kitais būdais – jūros dumbliais, soja, grybais. Natūralūs produktai, kurie tiesiog yra po ranka.

Jie taip pat nesikankina su fizine veikla. Jokių maratonų ir sportinių varžybų. Bet jie daug vaikšto. Pėsčiomis iki stoties, pėsčiomis į parduotuvę, pėsčiomis pas draugą. Beje, keliai pas gydytojus nėra labai paklausūs – būtent dėl to. Tai ne sportas, tai tiesiog dienos dalis. Ir tai veikia.