Noriu paklausti apie šeimą. Ne paslaptis, kad iš senų laikų yra atėjęs mitas, kad jūrininko profesiją sunku suderinti su darnia šeima. Šeimoje auginat 3 sūnus. Kaip susiklostė jūsų šeimos santykiai? Juk paties aktyvi veikla darbe, visuomeniniuose projektuose užima daug laiko.
Manęs aplinkiniai žmonės dažnai klausia, ar aš kada nors ilsiuosi. Mano darbas man yra poilsis. Esu vadinamasis darboholikas, neslepiu, ir visi tai žino. Mane tai veža.
Pasisekė man labai su žmona Marija gyvenime. Ji pati yra iš jūrininkų šeimos. Jos tėtis, mano uošvis, yra ilgametis kapitonas, ir ji puikiai žino, kas tai yra, kai nėra tėvo namuose. Labai protingas uošvių auklėjimas lėmė ir Marijos pozityvų požiūrį į jūreivius.
Bet aišku, visada reikia ieškoti kompromisinių sprendimų, derintis prie šeimos poreikių. Aš irgi ieškojau galimybių, kaip ilgiau būti namie su šeima. Mano reisai nebebuvo ilgi. Trukdavo keturias savaites. Marija žinojo, kad kada nors aš atsidursiu krante, mes apie tai kalbėdavomės.
Ilgas periodas gyvenime buvo jūrinis, bet turėjau stiprų Marijos palaikymą, be jo nieko ir nebūtų įvykę. O dabar turiu stiprų palaikymą, kai esu krante. Simbiozė išėjo gera.
Beje, kalbant apie antrąjį mano išsilavinimą. Kai ėmiau kurti nuosavą verslą, kilo mintis, kad privalau turėti verslo vadybos universitetinį magistro išsilavinimą. Aš pasirinkau inovacijos krypties studijas. Buvo be galo lengva studijuoti, nes aš turėjau daug praktikos sukaupęs. Praktiką pritempdavau prie teorijos ir atvirkščiai. Buvo malonu diskutuoti su dėstytojais, profesoriais. Ir šiose studijose jaučiau labai didelį žmonos palaikymą. Marija jau užbaiginėjo doktorantūros studijas, rašė disertaciją. O aš turėjau tik bakalaurą. Galvojau, per prastas būsiu mokslo daktarei Marijai. Todėl reikėjo pasitempti ir man. Žmona, įvertinusi mano baigiamąjį darbą, sakė, kad septintuką turėčiau gauti. Bet užsispyriau, gerai parašiau, kadangi iš savo tematikos rašiau, tai gavau dešimtuką, ir jis tapo pavyzdiniu baigiamuoju darbu.
Grįžkime prie Ukrainos klausimų. Pačiam tenka daug dirbti su laivų įgulomis, kurios yra sudarytos iš labai įvairių tautybių žmonių, bet turi ilgą laiką praleisti kartu uždaroje erdvėje. Ar prasidėjus karui Ukrainoje dar liko įgulų, kur rusai dirbtų kartu su ukrainiečiais viename laive?
Šiuo klausimu pastaruoju metu labai daug diskusijų vyko. Kadangi aš labai daug bendrauju su laivų savininkais, įvyko didelis perskirstymas. Nebėra įgulų, kur būtų viename laive rusai ir ukrainiečiai. Buvo performuotos įgulos, rusai atskirti nuo ukrainiečių.
Pasiskirstymas įvyko. Bet tai, ką aš matau savo klientų rate, įdarbintų Rusijos Federacijos piliečių yra likę labai mažai. Iš tų, kurie liko, 90 procentų gyvena Europoje, o jeigu gyvena Rusijoje, tai jie visiškai nepalaiko to, kas vyksta su jų šalimi.
Nemalonių inicidentų vis tiek pasitaiko. Mes turėjome atsitikimą Olandijos kompanijos laive. Turėjome rusų tautybės Latvijos piliečių, turinčių specialią Latvijos pilietybę. Kaip darbuotojai jie buvo geri, su patirtimi. Bet švenčiant Naujuosius metus vienas užsidėjo marškinėlius su Rusijos režimo simbolika. Aišku, neteko darbo. Kur žmogaus protas?
Yra išimtinių atvejų, kur įgulose dirba rusai kartu su ukrainiečiais. Bet visi rusai toje įguloje yra prieš karą Ukrainoje ir nesupranta, kas vyksta Rusijos vadovų galvose. Bet jie bijo, kas jiems gali nutikti, jeigu apie jų nuotaikas ir poziciją sužinos Rusijos specialiosios tarnybos.
Aš kartą į mėnesį lankau laivus. Ir, pavyzdžiui, pasitaiko ekipažų, kuriuose yra filipiniečių ir rusų. Visais atvejais yra vengiama karo tematikos. Bet kokio pokalbio metu jaučiu, kad kategoriškai vengiama apie tai kalbėti. Ir jaučiasi toks jų gėdos, nepatogumo jausmas. Jiems gėda už savo valstybę. Ir tai yra gerai, mano manymu. Nes 90 procentų šalies yra zombiai, o tie, kurie turi išsilavinimą, matau, kad supranta.
Karas Ukrainoje tęsiasi jau antrus metus. Daugeliui žmonių savo veikla padėjote. Kas dabar? Kokie paramos fondo „Artimas Artimas“ tolesni planai?
Aš visada atvirai kalbu šiuo klausimu. Mano motyvacija ir noras yra tokie: jeigu kažkam reikia pagalbos, aš visada į tai kreipiu dėmesį. Jeigu yra neteisybė, tai mane labai motyvuoja veikti, kad teisybė nugalėtų. Būtent nuo to ir prasidėjo pagalba Ukrainai.
Šiuo metu analizuojame, kur fondas galėtų būti labiausiai naudingas. Ir mes jau esame paaukoję kitiems fondams, kurie tiesiogiai padeda pačioje Ukrainoje. Pervedėme pinigus, už kuriuos buvo perkami generatoriai, šildymo įrenginiai, kurie dar šaltuoju metų laiku pasiekė ukrainiečius. Bet ir čia sprendžiami klausimai, kurie dar aktualūs mūsų mieste gyvenantiems ukrainiečiams. Tėvai gal ir įsidarbino kas kur, bet, pavyzdžiui, buvo atidaryta mokykla ukrainiečiams Klaipėdoje. Ten irgi reikėjo daug pagalbos - nuo buitinių dalykų iki konsultacijų.
Norėtųsi į veiklą pritraukti daugiau pilietiškai nusiteikusio jaunimo, nes dažnai labiau trūksta ne finasinių, bet fizinių resursų.
Kitas dalykas, mes matome, kad naujų šeimų iš Ukrainos vis dar atvyksta į mūsų miestą. Savivaldybės laisvų būstų nebėra, nuomos kainos jiems yra neįkandamos, ir jie susiduria su didžiule problema, po kokiu stogu apsistoti.
Kaip jiems padėti? Norėtųsi šiuo klausimu sisteminio požiūrio. Visuomeninės organizacijos kartu su nauja Savivaldybės administracija turi susėsti prie vieno stalo ir konstruktyviai ieškoti sprendimų. Gal dar yra savivaldybės gyvenamojo fondo? Gal yra apleistų butų, kuriuos mes bendromis jėgomis galėtume sutvarkyti ir padaryti tinkamus gyventi.
Mūsų fondas neapsiriboja tik Ukrainos reikalais. Jeigu matysime, kad pagalbos ukrainiečiams pakanka, esame pasiruošę veikti ir labai svarbiose kitose socialinėse srityse. Tai ir onkologinėmis ligomis sergantys vaikai, vaikų namai, neįgalieji. Jeigu girdžiu, kad kažkam reikia pagalbos, aš niekada nenumoju ranka. Gal kartais atrodo ir nenormalu, bet emociškai esu neabejingas, galiu kartais ir paskutinius pinigus ištraukti iš savo kišenės ir padėti. Tokia mano žmogiška nuostata, kuri atėjo iš vaikystės.
Kartais tau labai mažas dalykas gali labai daug reikšti kitam žmogui.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą