Kas pudrina smegenis šių laikų jaunimui? 

Viešojoje erdvėje besireiškiantys nuomonių formuotojai ir įvairios vienadienės žvaigždutės daug kalba apie naujoves, modernų požiūrį į gyvenimą ir tai, kas yra „kieta". Deja, apie tradicines vertybes ar tautos istorijos bei kultūros puoselėjimą mūsų žvaigždūnai kalbėti beveik nelinkę. „Vakaro žinios" pabandė išsiaiškinti, kas daro jaunimui įtaką ir kodėl būtent tokią.

 

Patys stumiame tautiškumą į užribį

Psichologė, lektorė, biomedicinos mokslų daktarė Viktorija Grigaliūnienė sako, kad vertybių formavimas prasideda nuo šeimos.

„Didžiausią įtaką vaikų pasaulėžiūrai daro artimiausia aplinka - mama, tėtis, seneliai. Vaikai seka jų pavyzdžiu.

Šiandien tenka konstatuoti, kad tėvų vaidmuo nusilpo. Šeima nebėra psichologiškai aktyvi, tad vertybių diegimui nebelieka laiko.

Jį „suvalgo" didelis tėvų užimtumas, spartus gyvenimo tempas, darboholizmas ir t.t. Dažniausiai jie, grįžę namo po darbų, džiaugiasi, kad yra apstu modernių technologijų ir vaikai savimi gali užsiimti patys", - pastebėjo psichologė.

Kitas momentas, pasak specialistės, yra tas, kad tėvams tapus pasyviems iš jų vaikų asmenybės formavimo funkciją greitai perėmė socialiniai tinklai.

Pastaruoju metu jie netgi tapo savotišku gyvenimo būdu, nors dar prieš 10 metų nieko panašaus nebuvo. Darydami įtaką vaikams ir paaugliams, šiandien jie ir lemia „vertybes".

„Tėvai į tai žiūri abejingai. Galbūt įsivaizduoja, kad vaikas pats sugebės išsiugdyti patriotiškumą ar perims jį iš kitų šeimos narių, o gal ir tėvams tai nebėra labai svarbu, nes pasikeitė tiek požiūris į gyvenimą, tiek pačios vertybės, - teigė V.Grigaliūnienė. - Mūsų kartai buvo svarbu iškelti tautinę vėliavą, eiti į bažnyčią.

Kad ir slapta, bet susėsti prie Kūčių stalo. Nes nors tai ir buvo draudžiama, mus taip auklėjo seneliai ir proseneliai.

Šiandieninis jaunimas to nebesupranta. Prie šito savo neveikimu prisideda ir šalies valdžia. Pažiūrėkime, kaip vyksta Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios minėjimai.

Pilki, jaunajai kartai visiškai neįdomūs renginiai. Nenustebsiu, jei paaiškės, kad dabartinis jaunimas nemoka Lietuvos himno ar nežino tautinės vėliavos spalvų.

Jei norime „susigrąžinti" jaunimą, turime tradicijų ir kultūros puoselėjimą pateikti jiems priimtina forma."

Psichologė pasiūlė imti pavyzdį iš emigrantų, kurie šiandien kartais yra lietuviškesni už gyvenančius Lietuvoje.

Užsienyje sėkmingai veikia tautiniai būreliai, vyksta šventės, tautiečių suvažiavimai - viskas padaryta taip, kad būtų įdomu jaunajai kartai, todėl, specialistės nuomone, lietuvybė ir tautinė kultūra ten, skirtingai nei gimtinėje, klesti.

Vilties dar yra?

V.Grigaliūnienė įvardijo ir kitą svarbų aspektą - pinigus.

„Vartotojiškumas yra išplitęs visame pasaulyje, ne tik pas mus. Tuo paremta šiandieninio pasaulio kultūra, tad natūralu, kad įtakotukai bei socialiniai tinklai nori užsidirbti, todėl jie verčiasi per galvą ir taiko į jauno žmogaus psichologiją.

Kita vertus, tenka pripažinti, kad informaciją jie pateikia spalvotai ir išraiškingai, taip propaguodami jiems aktualias idėjas. Jaunimui tai imponuoja, juos traukia, nes tai - jų laikmečio informacija", - patikslino psichologė.

Pasak jos, analogiškai, jeigu tik būtų noro, būtų galima dirbti ir su tautiniu bei kultūriniu paveldu, propaguojant tautinius drabužius, vėliavas, kitą atributiką.

Tik tai turėtų būti daroma valstybiniu mastu, nes galinčių šia linkme pakreipti prosenelių ir senelių beveik nebeliko.

„Norėčiau tikėti, kad neprarasime savo identiteto, tačiau stebint tendencijas, kai iš 4 mln. Lietuvos gyventojų nebeliko ir trijų, perspektyvos atrodo liūdnokos.

Net mišriose santuokose mamos nebesistengia kalbėti lietuviškai ir tokių šeimų daugėja.

Jeigu situacija nesikeis, po metų 50-mečiai lietuviai gali tapti istorija", - niūrią ateities viziją pateikė psichologė.

Visgi, pasak jos, vilties dar yra.

 

„Mums reikia arba valdžios postūmio, arba sukrėtimo. Deja, dabartinė valdžia tik riejasi tarpusavyje ir kiekvienas eina savo kryptimi, pamiršdamas savo kultūrą ir ištakas. Lietuva lieka užribyje, o visas dėmesys skiriamas asmeninėms ambicijoms ir siekiams.

Niekur nebelieka lietuvybės atspalvio, tad tenka laukti sukrėtimo ir tikėtis, kad jis nebus per daug stiprus.

Ne kartą sau ir pasauliui esame įrodę, jog pajutę realią išorinę grėsmę ir suvokę, kad teks gintis, prabundame, atgyja lietuviškoji dvasia. Šiaip esame „užmigusi" tauta, bet jei kažkas bando mus skriausti, tuomet mokame susivienyti ir pakovoti.

Kita vertus, susiimti bei tapti psichologiškai ir dvasiškai stipria valstybe galime ir nelaukdami likimo smūgių. Ypač įvertinus tai, kad stiprias valstybes gerbia ir kitos tautos", - apibendrino V.Grigaliūnienė.

Tai veda į šeimos instituto sunaikinimą

Gydytojas psichiatras, Šeimos ir santuokos studijų programos vadovas Tarptautiniame Teologijos Institute Trumau (Austrija) Gintautas Vaitoška neslėpė, jog dabartinė padėtis yra bloga.

„Ant jaunimo galvos griūva netikros vertybės. Vyksta informacinis karas ir jo baigtį iš esmės lemia „žinučių" skaičius. Tradicijas palaikančios informacijos yra keliasdešimt kartų mažiau, negu pasisakančios prieš jas, - teigė specialistas. - Viena iš svarbiausių šio klystkelio krypčių yra šeimos instituto naikinimas.

Tai reiškia, kad blogės tų žmonių psichinė sveikata, kurie labiausiai nukenčia dėl šeimos griuvimo - vaikų.

Tokią išvadą galima paremti Švedijos ir kitų Vakarų šalių situacija. Švedijoje, kurioje daugiau nei pusė vaikų gimsta ne santuokoje, daugybė vienišų mamų, seniai įteisintos gėjų santuokos ir t.t., vaikų psichinė sveikata, pasak „The Lancet" publikacijos, yra labai bloga.

Blogėjančia jaunimo psichine sveikata skundžiasi ir JAV, kurioje taip pat stebimas šeimos kultūros byrėjimas."

Austrijoje dirbantis psichologas neslėpė, kad ten situacija taip pat yra sudėtinga.

„Šioje šalyje taip pat vyksta skirtingų kultūrų - tradicinės ir libertiniškos - karas.

Pavyzdžiui, tipiškas susipainiojusio žmogaus pavyzdys - Končita Vurst (Conchita Wurst - „Euroviziją" laimėjęs asmuo) - yra iš Austrijos.

Kita vertus, ten tebevyksta Vienos pokyliai, kuriuose valsą šoka minios abiturientų, koncertų salėse gausu ne tik pagyvenusių žmonių. Matysime, kas tą karą laimės", - svarstė G.Vaitoška.

Baigdamas pokalbį jis teigė, kad paskutinė Vakarų civilizacijos viltis yra tradicines vertybes išsaugojusi Rytų Europa.

 

„Europoje siaučia demografinė žiema, palaikyti pramonei reikalingi milijonai migrantų, bet nėra kam rūpintis senais tėvais, plinta eutanazija. Neatrodo, kad žmonės tampa laimingesni. Pvz., Danijoje, kuri laikoma laimingiausia pasaulio šalimi, 20 proc. merginų kenčia nerimą ir depresiją.

Kita vertus, sveiko proto ir pagarbos tradicijai daugiau išliko Rytų Europos šalyse.

Vengrai, suprasdami, kad valstybės tvirtumą lemia šeima ir demografija, ėmėsi energingų priemonių.

Įspūdingiausia jų - teisė negrąžinti 30 tūkst. eurų kredito, kai šeima susilaukia trečio vaiko. Lenkija, Vengrija, Slovakija ir Čekija neseniai sudarė „Pro Familia" koaliciją, kuri siekia kurti šeimai palankią aplinką vietiniame, nacionaliniame ir Europos Sąjungos lygmenyse.

Prieš dvi savaites į Varšuvoje atidarytą Teisės mokslų universitetą „Collegium Intermarium" važiuoja dėstyti žymūs Vakarų intelektualai, kurie ten dabar jaučiasi saugiau negu Vakaruose.

Kaip matome, pasikeitė laisvės ieškojimo kryptis. Tai yra logiška, nes Vakaruose įsisiautėjo „kultūrinė" marksizmo atmaina, kada mes čia, buvusiame Rytų bloke, marksizmui dar tebejaučiame alergiją.

Kad Rytų Europa šiuo metu yra Europos viltis, Vakarų šalyse dabar girdima vis dažniau", - apibendrino G.Vaitoška.

Archyvų nuotr.

1. Karolina Meschino 2. Naglis Bierancas 3. Agnė Jagelavičiūtė 4. Mantas Stonkus 5. Orijus Gasanovas.  LNK nuotr.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder