Kas tas Lozorius? Ar iš tikrųjų taip Viešpaties paliepimas jam skambėjo?

Kas tas Lozorius? Ar iš tikrųjų taip Viešpaties paliepimas jam skambėjo?

(2)

Ir jau nuo pat pavadinimo, kaip ir nuo pirmojo sakinio galime pradėti diskusijas: kas tas Lozorius? Ar iš tikrųjų taip Viešpaties paliepimas jam skambėjo? (Ne vienas šaltinis rašo, kad jis buvo paprastesnis, girdi, „Išeik, Lozoriau!“). Ir viskas.

Dar turėtume išsiaiškinti, kodėl gi Naujuosius pradedame būtent tokiu paliepimu. Ir dar – čia jau jūsų prašau į tai atsakyti – kodėl į Santaros klinikas vykdami į tą Lozorių nė nepažvelgiate? Lankytojai į jį dėmesį atkreipia, o štai ligoniai – ne.

(Jei šitokia su religija besisiejanti pradžia jūsų vis dar „neužkabino“, užmetu kabliuką ir plūdę darsyk: dabar jau turėtumėte jauką sugriebti. Štai jis, prašome imti).

Norvegijos slidininkė A.Bagenholm 1999-aisiais įkrito į ledinę upę ir 80 minučių (!) išbuvo po ledu. Jos kūno temperatūra po išgelbėjimo tesiekė 16 laipsnių. Dėl gyvybės gydytojai kovėsi kaip liūtai: kūno išorėje šildė kraują, o vėliau jį pumpavo atgal į organizmą. Organizmo temperatūrai artėjant prie įprastinės, širdis po devynių valandų pasiaukojančio gydytojų darbo vėl ėmė plakti.

Dar du atsitikimai iš spaudoje rastų trisdešimties. 23 metų britas mirė po nesėkmingo 20-ties minučių gaivinimo. Tačiau dar po pusvalandžio morgo darbuotojas pastebėjo, kad negyvėlis... kvėpuoja. Bet nuo tikrosios mirties netoli tenubėgta – po kelių savaičių ligonis mirė.

Ohajo valstijoje 37-erių metų vyrą ištiko infarktas. Bandyta gaivinti 50 minučių: nesėkmingai. Tačiau po keliolikos minučių aparatūra užfiksavo silpną širdies ritmą. Išbuvęs ligoninėje savaitę ligonis palydėtas namolio.

Kadangi žinau, jog ir kiti pavyzdžiai jūsų nenustebins, trumpam grįšim prie Lozoriaus efekto. Arba – Lozoriaus sindromo. Bet tuomet jis dar nebuvo sindromu vadinamas. Primenu jums tą daugiau nei prieš 2 tūkst. metų nutikusią istoriją.

Lozorius iš Betanijos yra biblinis veikėjas, aprašytas Naujajame Testamente. (Marijos ir Mortos iš Betanijos brolis, Kristaus draugas). Būdamas trisdešimties, Lozorius susirgo raupsais ir mirė. Morta ir Marija pranešė apie tai Jėzui. Kuomet Jėzus atvyko į Betaniją, Lozorius oloje buvo palaidotas jau keturias dienas. (Kažkodėl visi šaltiniai praneša apie nežmonišką dvoką, sklidusį iš kapo, tad gal būtent todėl ir pabrėžiama, kad Marija vis tepė Jėzų kvepalais).

Bet ne kvapai Jėzui rūpėjo: jis pasakė 13 mįslingų žodžių: „Ši liga skirta ne mirčiai, bet Dievo garbei, kad būtų pašlovintas Dievo sūnus“. Ir tuomet Lozorius, dar visas į drobulę suvyniotas, išėjo iš savojo kapo. Ir vėliau – istorija tai mums primena – pragyveno dar trisdešimt metų.

(Čia religija taip susipynusi su mitais, mitai – su stebuklais, stebuklai – su mumis ir net šiuolaikine medicina, kad tiesos paieškos užimtų ne vieną šimtą knygų. Todėl toliau akcentus dėliosime taip: dar vienas kitas stebuklas; dar viena kita medicinos paslaptis; ir, žinoma, paaiškinimas, kodėl šitos Lozoriaus istorijos prireikė mums jau dabar).

Tų stebuklų literatūroje, ir ypač žurnalistikoje, daug ir patys rastumėte. Ir jūsų teisė tikėti jais ar ne. Bet skeptikams pasiūlyčiau pradėti nuo mirties proceso pažinimo. Kas tai yra? Procesas prasideda tuomet, kai pažeisti tampa pagrindiniai gyvybės palaikymo organai; kuomet stoja širdis ir kvėpavimas. Šioje veiksmo fazėje ir padaroma daugiausia klaidų. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad tos klaidos... absoliučiai nenumatomos.

2012 metais viena 65-erių pacientė buvo rasta su pulsu, praėjus 40-čiai minučių nuo tada, kai oficialiai buvo pripažinta mirusia. Naujausieji prancūzų tyrimai rodo, kad apie daugiau nei pusę stebuklinių „pasveikimų“ medikai nepraneša. Todėl dabar – tikrai tik fragmentiškai – keliaujame į sritį, kuriai perprasti bendrapasaulietinių žinių nebepakaks.

Kas galėtų paaiškinti? D.Britanijoje giežtai laikomasi gaivinimo protokolo, ir todėl kai po 45 minučių vienam pacientui davikliai kraujyje parodė stiprų deguonies trūkumą, nuspręsta, kad jo smegenys turėtų būti stipriai pažeistos. Tačiau nieko panašaus neatsitiko: tyrimai parodė – smegenys sveikutėlės.

Ir dar mažiausiai penkiolika pavyzdžių iš spaudos (net iš medicininės!) pririnkčiau. Bet vienos formulės nėra. Todėl šiuolaikiniame moksle Lozoriaus sindromas taip ir apibūdinamas: tai – savaiminis kraujotakos atsinaujinimas po nesėkmingų bandymų atgaivinti. (Ir todėl Bažnyčiai – rašau didžiąja raide – yra lengviau. Nes ji turi prikaupusi stebuklų „iš anksčiau“). Štai jie: vanduo, paverstas vynu; alkanųjų minia, pamaitinta penkiais kepalėliais duonos bei dviem žuvimis; Jėzaus ėjimas ežero paviršiumi ir aklo žmogaus praregėjimas. Ir, žinoma, dviejų žodžių stebuklinis tekstas „Kelkis, Lozoriau!“

Beje, o kodėl mes taip pavadintos skulptūros nematome? Ji – visuomet ant kelio, vedančio į Santaros klinikas. Nematome todėl, kad ligoninėn einame galvą žemyn nunarinę. Kaip į ešafotą. Nes liga prie žemės spaudžia.

Tos unikalios skulptūros autorius yra Stanislovas Kuzma. Įgyvendintojas – skulptoriaus sūnus, kitas skulptorius Algirdas Kuzma. Ir apie tuodu menininkus, tikėjusius Aukščiausiąja Jėga, galima parašyti po storą knygą. O nedidelis jų pavardžių priminimas – noriu tuo tikėti – pasiūlys pažvelgti ne tik į „Lozoriau, kelkis!“ išorę, bet ir šiek tiek giliau – į esmę. Ir į Atgimimą, kurio dabar jau beveik niekas nedrįsta vadinti Prisikėlimu.

Ir nemanykime, beje, kad čia ėmėme ir... atradome Lozorių. Vieno garsiausių pasaulio dailininkų Rembrandt Harmenszoon van Rijn (mūsuose žinomo tik kaip Rembranto), garsaus ir bene žymiausiu kūriniu „Lozoriaus prisikėlimas“, citata: „Spindinčios šviesos apšviesti prisikėlimo stebėtojai dar labiau sustiprina įvykio ypatingumą ir džiaugsmą. Žiūrovas kviečiamas iš tamsos ir mirties pereiti į spindinčią šviesą ir lesti Dievui pakeisti tą „blogą kvapą“ bei pradėti naują gyvenimą.“

„Lozoriau, kelkis“ – ir Rembranto, ir S.Kuzmos – yra daugiau nei evangelinis siužetas. Tai – gydytojo ir ligonio santykis. Ir kančia, ir sielvartas ir stoicizmas, ir tikėjimas kartu.

Ir tas tikėjimas gali būti įvairiai išreikštas. (Susiraskite fantastinį siaubo filmą „The Lazarus Effekt“ – Rež. D.Gelbas, 2015). O jei šitas žanras nepatinka galbūt jums įdomiu pasirodys ir Šventojo Lozoriaus ordinas, kuriuo apdovanotojų turime ir Lietuvoje?

O dabar apie tai, kodėl taip anksti pradėjome ruoštis... Velykoms.

Na, kad savy nebetveriam: Kalėdoms ėmėm ruoštis dar tuomet, kai ir sniego nebuvo (aš čia apie mūsų parduotuvių vitrinas). O dabar, kuomet jau artėja eglučių nupuošimo šventė – jei skubėti, tai visur – ar ne pats laikas pradėti galvoti apie Atgimimą? Ar kitaip Prisikėlimą?
Tikiu, kad pastarąją mintį kiekvienas supras savaip. Ir tai tikrai nėra blogai.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder