Katažinos ir Deivydo Zvonkų šeimoje – naujas etapas: papasakojo, kaip autizmo spektro sutrikimą turinčiam sūnui sekasi mokykloje
(1)Šių metų rugsėjis Zvonkų šeimai tapo ypatingas – abu jų vaikai ėmė lankyti pirmąją klasę. Ketvirtadienio vakarą Katažina savo instagramo paskyroje papasakojo, kaip šiandien sekasi Donatui, kokie buvo jo pirmieji žingsniai naujame gyvenimo etape bei kokius svarbius sprendimus priėmė Katažina su vyru.
„Esu rami, nes mes su vyru priėmėme teisingą sprendimą. Šiai dienai Donatėliui sekasi puikiai – jis puikiai jaučiasi dėl kelių sudedamųjų dalių. Kad jis jaustųsi gerai, turėjau pradėti nuo savęs – pergalvoti daug įvairiausių momentų. Donatas iš esmės yra labai švelnus, mielas ir ramus berniukas. <...> Mokytoja yra nuostabi! Donatas lanko Lazdynuose esančios vidurinės mokyklos spec. klasę, kurioje yra aštuoni vaikučiai ir dvi padėjėjos. Aš labai norėjau, kad jis lankytų bendrojo ugdymo mokyklą. Bet viską pakoregavo paskutinis apsilankymas raidos centre – ne dėl to, kad būtų įvykę kažkas blogo, tiesiog pamačiau, kaip jis elgiasi naujoje aplinkoje. Tiesiog supratau, kad jam dar gerokai per anksti keliauti į bendrojo ugdymo mokyklą. <...> Turėjome persvarstyti, kas jam yra naudingiau ir protingiau, o ne mums. Konsultavomės su specialistais, sprendimas nebuvo priimtas spontaniškai. Tad nusprendėme eiti į spec. klasę, kurioje mokosi panašaus likimo draugai ir kur jam bus pritaikyta individuali programa, ne atbaidanti, o sudominanti, – kalbėjo Katažina. – Šiai dienai jis bėgte bėga į mokyklą, o kai vieną rytą pramiegojau, negalėjau patikėti, kaip abu mūsų vaikai susimobilizavo. Donatėlis pasiėmė savo kuprinę, jau stovėjo prie automobilio ir sakė: „mokykla, mokykla“. Tai reiškia tik vieną – ten jam gera.“
Tam, kad Donatas adaptuotųsi mokykloje, Katažina padarė ne vieną svarbią užduotį. Kas, kaip ji pati sako, svarbiausia – tam ėmė ruoštis dar likus nemažam laiko tarpui iki rugsėjo 1-ios.
„Bijojau dviejų dalykų – kad atėjęs į mokyklą visas pamokas jis prasėdės tualete (Donatą nuramina tualeto nuleidimo veiksmas), taip pat neramino atsiskyrimas nuo darželio, – tikino garsi atlikėja bei patikino, kad namų darbus iš pradžių atliko pati. Apie besibaigiantį etapą ir pageidaujamus veiksmus, kad neužtruktų tualete, sūnų supažindino kortelių pagalba. – Ši mokykla yra lenkų-rusų, su lietuviškomis spec. klasėmis. <...> Visa erdvė paruošta itin tinkamai – jie turi simfoninį kambarį, kas yra labai labai gerai, koridoriuje – kamuoliukų baseinas, žaidimai, pertraukos metu vaikai ten gali išsikrauti. Tačiau tai nereiškia, kad jie yra izoliuoti. Vaikai dalyvauja renginiuose, nėra atskirti.“
Visą K. Zvonkuvienės pasakojimą apie tai, kaip šiuo metu sekasi jos sūnui Donatui, galite pamatyt čia:
Metų pradžioje dainininkė savo sekėjams socialiniuose tinkluose nusprendė išsamiai papasakoti apie tai, kaip sužinojo apie sūnaus sutrikimą, su kokiais jausmais tuomet kovojo.
„Noriu padėkoti Dievui, kad per šį iššūkį, per šią kelionę leido man suprasti, kokia galia yra meilė, – ašarų jau pačioje transliacijos pradžioje neslėpė Katažina. – Mūsų kelionė su Donatu prasidėjo, kai jam sukako dveji metukai. Tuomet pastebėjome, kad kažkas truputį ne taip. <...> Visus niuansus nurašydavau panašumui į tėtį, kuris yra labai ramus. <...> Bet vieną dieną su vyru nuvykome į darželį, kuriame vyko šventė. Vaikai tėvams paruošė pasirodymą. Šioje vietoje su vyru sustingome – mūsų sūnus elgėsi taip keistai, lyg kitame išmatavime. Jis lyg nematė, negirdėjo žmonių. Kiti vaikai taip nesielgė. Tuomet supratome, kad kažkas nėra gerai.“
Iš pradžių buvo kilusi mintis, kad tuo metu dvejų Donatas turi klausos sutrikimų, nes šaukiamas vardu neatsiliepė. Tačiau tam tikri ženklai leido suprasti, kad sūnus girdi puikiai. Visai netrukus Katažina kreipėsi į pažįstamą medikę.
„Tuomet abejonių dėl autizmo neliko. Jis vengė akių kontaktų, vengė prisilietimų, nereagavo į vardą, nesakė žodžio mama, nemėgo nei uogų, nei vaisių, nei daržovių. <...> Nuvykus daryti tyrimo buvo sunku jį išlaikyti, jį teko migdyti, – instagrame kalbėjo atlikėja. Ji tikino, kad pirmomis dienomis ji ėmė aktyviai veikti, ieškoti išeities ir pagalbos sūnui. Žinomai porai padėjo ir artimieji bei bičiuliai. – Ėmėme naudotis kortelėmis, gyventi pagal šabloną, viską daryti pagal taisykles. <...> Viską taikiau, ką sakė specialistai, buvo be proto sunku. Kai Kornelija galėjo pati valgyti, pati apsirengti, Donatas to nežinojo, nemokėjo ir neįsivaizdavau, kaip mes sugebėsime tai padaryti.“
Tačiau Katažina tikina, jog vienu metu buvo labai stipriai įsijautusi į terapeutės, pedagogės vaidmenį, pasitikėjo kitais ir pamiršo būti tiesiog mama, pametė save, apleido šeimos vertybes.
„Kai prieidavau prie Donato, kuris sėdėdavo ant sofos, jis pabėgdavo. O aš tiesiog norėdavau prisiglausti prie savo vaiko. Geriau šio jausmo neįsivaizduoti. O dar ir virė gyvenimas, buvo Kornelija, kuri juk niekuo dėta. Pasidariau geriete visų akyse, ėmiau labai stengtis. <...> Grįžimas į namus man tapo kančia. Aš nenorėjau grįžti namo. Grįždavau iš koncertų pavargusi, o Donatas dar ilgai ilgai nemiegojo naktimis. Žinojau, kad reikės jį migdyti, o procesas trukdavo ilgas valandas. Tai kainavo ir nervų, ir streso. Ilgiau pasilikdavo mano sesė, auklė, Deivydas, – pasakojo Katažina. – Važinėdavau ratais ir laukdavau, kol užmigs vaikai. Vienu metu net klausiau vyro – gal aš nemyliu vaikų? Gal man nereikėjo gimdyti? Gal per vėlai, gal kažką ne taip padarėm? Gal mus Dievas baudžia? Kodėl aš nenoriu grįžti namo? <...> Labai ilgai nesupratau, kas esu. Norėjau būti ir gera mama, ir gera atlikėja, ir gera žmona. Nebegalėjau savęs pakęsti. <...> Po kurio laiko plakiau save už tai, ką tada drįsau pasakyti. Kreipiausi pagalbos į psichoterapeutą. Ne visi suprato ir palaikė.“
K. Zvonkuvienė patikino, kad iki to išbandė ir kitus būdus atsipalaiduoti ir grįžti į save.
„Aš bandžiau ir atsipalaiduoti, išvažiuoti pailsėti, nueiti su drauge į kiną, išgerti šampano, paplepėti, išsiverkti. Bet poveikis buvo trumpalaikis, – sekėjams pasakojo garsi atlikėja. – Susiradau tinkamą psichoterapeutę ir visos kelionės dėka esu čia. Šiandien esu labai laiminga, kad ir kaip keistai beskambėtų.“
Katažina papasakojo, kokiu būdu bendravo su sūnumi ir kokią sistemą susikūrė. Pasak moters, sudaryta kortelių sistema išties veikė, nors buvo gana sudėtinga.
„Pradėjau į Donatą žiūrėti jo akimis, stengiausi įsigilinti į jo pasaulį. Uždaviau sau klausimą – kaip aš norėčiau, kad Donatas gyventų? Aš nenorėčiau, kad jis važiuotų tuo pačiu keliu ir keltųsi tuo pačiu laiku iki 12 metų, o tuomet ateitų pokyčiai. Manau, tuomet būtų žymiai daugiau žaizdų. Mes pamažu pratinome, kad gali būti kitaip, – jautriai kalbėjo garsi atlikėja. – Pasakojau jam, kad šiuo keliu nevažiuosim, važiuosime kitu keliu – kad jam būtų saugu ir ramu. Į dienotvarkę bandydavome įtraukti po vieną nepatogumą. <...> Kuo anksčiau mes sunkius etapus praeiname, tuo stipresni tampame šiame etape. O kai vaikui 14 ar 15, būna gerokai paprasčiau.“
Pasak atlikėjos, sudėtinga buvo ir sureguliuoti sūnaus mitybą, tačiau ir čia šeima rado išeitį.
„Donatui labai patikdavo traškučiai „Pringles“. Būdavo, padedu kotletą su bulvių koše, jis voliojasi, bandau pamaitinti. Tuomet parodydavau tą traškutį, sakydavau, nori jo? Jis iškart jį čiupdavo, bet aš patraukdavau, parodydavau, kad pirma – kotletas, o paskui, kaip motyvacija, traškutis“, – šypsojosi pasakodama moteris, patikinusi, kad šis būdas jiems buvo veiksmingas.
Visą išsamų Katažinos pasakojimą apie jų šeimai skirtą iššūkį galite pamatyti jos socialinių tinklų paskyroje.
Rašyti komentarą