Kelionė po Pietų Afriką: grožis, kuris neleidžia atsipalaiduoti

„Pirmas įspūdis tik atvykus į Pietų Afrikos Respubliką - kad atsidūrei tikrai ne tame žemyne: puikūs keliai, tvarkingi miesteliai. Be abejo, Pietų Afrika yra viena turtingiausių žemyno šalių pagal BVP, bet, kaip ir visose kitose šalyse, turtinė nelygybė yra didžiulė, tad pasukus iš pagrindinių kelių greitai patenki ten, kur vyrauja didelis skurdas“, - pasakojimą apie Pietų Afrikos Respubliką pradėjo R. Raščius.

Pasak jo, gamtos mylėtojai čia ras daugybę laukinių gyvūnų, o ieškantys gurmaniškų atradimų jų aptiks už labai gerą kainą.

„Safariai, unikali kultūra, kontrastai, svetingi žmonės ir Indijos bei Atlanto vandenynų sąjunga! Puikus oras, kai pas mus dar buvo gili žiema, nuteikė maloniai kelionei.

Pasirinkome ilgą maršrutą - nuo dailiojo Franschhoek begalinių vynuogynų iki niūriojo pramoninio Port Elizabeto centro, kuriame nesinorėjo net vidury dienos nei stabtelėti, nei eiti pasivaikščioti. Gatvėmis knibždanti publika, švelniai tariant, neatrodė nusiteikusi draugiškai", - pasakojo keliautojas.

Lietuviai pakeliui pravažiavo garsųjį Sodų kelią, kuris, pasak R. Raščiaus, nepateisino savo vardo. „Gal dėl to, kad pakankamai skubėjome dėl didelių planuotų atstumų ir pasitaikiusio blogo oro“, - svarstė jis.

Pagrindinis galutinio taško tikslas buvo safaris Ado dramblių nacionaliniame parke. Tiesa, ši vieta irgi šiek tiek nuvylė. Užtat vakarinis safaris „Schotia Private Game Reserve“ pranoko visus įmanomus lūkesčius. „Tai tikrai buvo pagrindinė kelionės torto vyšnia“, - tikino keliautojas.

Įstrigo kavinukės savininkės patarimai gražiame mažame miestelyje: vengti tamsos, nesinešioti nieko brangaus ir nenaudoti vandens iš krano. Tai daug pasako apie šalies patrauklumą turistams.

Atgal į Keiptauną lietuviai grįžo kitais, žemyniniais, keliais, sustodami laukinėje gamtoje, lankydami mažus žavius miestelius ir stručių fermas, kurių darbuotojai nepagailėjo patiekti savo skaniausio kepsnio.

„Netgi palikome lietuvišką įrašą ant naujo balto namo sienos, kurio labai pageidavo vienos kavinukės šeimininkė, nes lietuviško dar neturėjo“, - prisiminė R. Raščius.

Keiptauno vizitinė kortelė - Stalo kalnas - lietuvių taip pat nesužavėjo, todėl jie pasirinko pakilimą saulėlydžiui į Signal Hill, kur pamatė ir miestą iš viršaus, ir patį Stalo kalną iš šono.

Jau atsisveikindami su svetingai priėmusia piečiausia Afrikos pakrante, pakeliui nuo Gerosios Vilties kyšulio lietuviai aplankė linksmuosius Afrikos pingvinus Boulders paplūdimyje.

„Nepasirodė jie man labai linksmi nuo plūstančios dvikojų žiūrovų minios“, - prisiminė keliautojas.

Apibendrindamas R. Raščius svarstė, kad ši kelionė buvo labai įdomi pažintine prasme.

„Pietų Afrikos Respublika sužavėjo begaliniais vynuogynais, milžiniškomis javų laukų erdvėmis be technikos ir žmonių, puikiais vynais ir maistu (puikia aviena, jautiena, kudu ir stručio kepsniais), bendru labai tvarkingos, žalios šalies vaizdu.

Lankantis pietinėje PAR dalyje - nuo Keiptauno iki Port Elizabeto - šalis atrodo kaip gražiausia Europos dalis su maža dalimi afrikiečių, kol nepatenki į jų lūšnynus (kurie yra beveik prie kiekvieno didesnio miestelio) arba į centrines miestų dalis. Ten negali nepaminėti vyraujančios labai slogios atmosferos ir tiesiog ore kabančios įtampos. 

Visur kavinėse ir parduotuvėse - trumpas darbo laikas, greičiausiai dėl tamsaus paros meto baimės, apie kurią visi kalba. Nors iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gana saugiai, tai gali būti apgaulinga iki pirmo ir vienintelio karto.

Įstrigo kavinukės savininkės patarimai gražiame mažame miestelyje: vengti tamsos, vairuoti visada jaučiant riziką būti sustabdytam, nesinešioti nieko brangaus ir nenaudoti vandens iš krano. Tai daug pasako apie šalies patrauklumą turistams", - pasakojimą reziumavo R. Raščius ir neslėpė, kad į šią vietą vargiai norėsis sugrįžti.