Klasės susitikimas po 60 metų: „Net sunku patikėti“

Į susitikimą, kurie rengiami kasmet, šiemet atvyko 10 senjorų ir netgi jų fizikos mokytojas Albinas Vaičius.

Sunku net patikėti

"Teko skaityti apie klasės susitikimą po pusšimčio metų, atrodė nesuvokiama, kad po tiek laiko dar galima susitikti mokykloje, manytum, gal tai tik literatūrinė išmonė. 

Bet, pasirodo, tai visai realu, netgi praėjus dar daugiau metų. Gražų rugsėjo 5-osios vidurdienį mes, Klaipėdos 5-osios vidurinės mokyklos (dabar Vitės progimnazija) 7-os laidos abiturientai, susitikome po 60 metų.

Paskutinius dvejus metus mes mokėmės jau naujame šios mokyklos pastate. Prie jo ir susitikome. Džiugu, kad kartu su mumis buvo ir garsus mūsų fizikos mokytojas Albinas Vaičius. 

Buvo ypač malonu, kad mokyklos direktorės pavaduotoja Genė Liseckienė pasisiūlė aprodyti mokyklą.

Jaudindamiesi įžengėme į buvusią mūsų klasę. Šiuo metu čia mokosi pradinukai, jie nustebę žvelgė į mus, sunkiai suvokdami, kad mes mokyklą baigėme prieš šešiasdešimt metų. O mums buvo smagu prisiminti, kas kuriame suole sėdėjo, kaip atrodė klasė.

O štai mokytojas A. Vaičius pradinukams ėmė rodyti, kaip pirštais galima mokytis daugybos lentelės. Jo „pamokėlę“ stebėjome ir mes, ir pradinukų klasės mokytoja, ir direktorės pavaduotoja. 

Nenuostabu, kad mokytojo Vaičiaus dėka beveik visi mūsų klasės berniukai baigė technikos mokslus, tik aš pasirinkau filologiją, tapau žurnalistu", - pasakojo Kazys Valius.

„Nuo pirmos iki paskutinės klasės buvome kartu ir visus 60 metų išlikome draugais, kurie kasmet susitinka, susibėga, kai reikia palaikymo arba, deja, atsisveikinti su išeinančiu. Tokių vertybių nebeturi dabartiniai mokiniai, mėtomi iš vienos mokyklos į kitą. 

Nors jau praėjo 60 metų, kaip gyvename ir dirbame atskirai, tačiau klasės draugystė liko. Visiems pasisekė realizuoti savo mokyklines svajones. 

Studijavome ir dirbome mėgstamus darbus medicinoje, pedagogikoje, žurnalistikoje, gamyboje ir jos vadovavimo srityse. Visi esame ir gyvename Lietuvoje ir visi - už mūsų mylimą Lietuvą. 60 metų - daug ar mažai? Spręsti jums“, - pasakojo VU doc. dr. Lidija Šabajevaitė.

"O metai bėga kaip vanduo, čia liepos mėnuo, čia ruduo. Jau smilkiniai pradėjo balt, o norisi gyvent, taip, taip, gyvent... Ši daina tapo mūsų klasiokų mėgstamiausia daina, kurią būtinai dainuojame kiekvieno susitikimo metu.

Mūsų klasė šiemet mini 60 metų mokyklos baigimo metines. Tai daug ar mažai? Vieniems atrodo, kad tai daug, kiti klasiokai sako, kad mažai, nes susitikus atrodo, kad likome tokie pat, kaip ir prieš 60 metų, tik atsirado daugiau žilų plaukų, o vaikinai prarado dalį savo garbanų..." - juokėsi kitas bendraklasis Vladas Stonkus.

Susitikus atrodo, kad likome tokie pat, kaip ir prieš 60 metų, tik atsirado daugiau žilų plaukų, o vaikinai prarado dalį savo garbanų...

Klasės ir susitikimų istorija

V. Stonkus pasakojo, kad anksčiau jo mokykla - Klaipėdos 5-oji vidurinė - glaudėsi senose patalpose Priestočio gatvėje, o paskutinę vienuoliktą klasę klasiokai baigė jau naujame pastate.

„Mūsų klasė buvo pirma laida naujuosiuose mokyklos rūmuose. Liko prisiminimai, kaip klasės vaikinai nešėme mokyklinius suolus ir kitą inventorių iš senosios mokyklos iki naujojo pastato“, - prisiminė V. Stonkus.

Pasak jo, tikrasis klasės branduolys susiformavo aštuntoje klasėje, kai sulaukė papildymo iš kitų miesto mokyklų, daugiausia - iš septynmečių mokyklų.

"Aš, Donatas Greičius ir Romaldas Jadenkus atvykome iš Kretingalės septynmetės mokyklos. Taip ir susiformavo mūsų klasė. Nuo pat pirmos klasės čia mokėsi šeši mokiniai. 

Nuo aštuntos klasės mūsų klasė mokykloje buvo laikoma draugiškiausia, sportiškiausia ir darbščiausia mokyklos klase. 

Kasmet organizuodavome klasės vakarus, klasės išvykas į gamtą arba ekskursijas. Taip klasiokai ypatingai susidraugavo, o ši draugystė tęsiasi iki šių dienų.

Tiesa, ši draugystė išliko tik tarp tų, kurie mokėsi šioje klasėje nuo aštuntos klasės. Vėliau į mūsų klasę atvyko moksleivių, kurie prisijungė nuo devintos, dešimtos ir vienuoliktos klasės, tačiau mūsų klasės branduolio dalimi taip jie ir netapo. 

Paskutinėje vienuoliktoje klasėje mokėmės 29 mokiniai, visiems buvo įteikti mokyklos baigimo atestatai", - pasakojo vyras ir akcentavo, kad visi labai didžiavosi Regina Gedgaudaite, kuri baigė mokyklą su aukso medaliu, ir Romaldu Jadenkumi, baigusiu mokyklą sidabro medaliu.

Po mokyklos baigimo bendraklasių susitikimai buvo organizuojami kas penkerius metus.

"Pirmus susitikimus rengėme su Dalia Daunyte, kuri taip pat mėgo organizuoti įvairius kultūrinius renginius. Tačiau Dalia anksti išėjo Anapilin. Tada prie susitikimų organizavimo prisijungė Danutė Žambaitė, su kuria iki šiol stengiamės surinkti visus būrin. Prie organizavimo prisideda ir Romaldas Atas. Visos iniciatyvos labai sveikintinos.

Švenčiant mokyklos baigimo penkiasdešimtmetį, buvo pasiūlyta klasės susitikimus daryti kiekvienais metais, nes mūsų būrys pradėjo mažėti.

Švenčiant mokyklos baigimo penkiasdešimtmetį, buvo pasiūlyta klasės susitikimus daryti kiekvienais metais, nes mūsų būrys pradėjo mažėti. Šiuo metu likome 16-a... Į klasės susitikimą šiemet atvyko dešimt buvusių klasiokų", - pasakojo Vladas Stonkus.

Karjeros pasiekimai

Po mokyklos baigimo dauguma bendraklasių studijavo: 16 įgijo aukštąjį išsilavinimą, 10 - aukštesnįjį.

"Lidija Šabajevaitė dirbo dėstytoja Vilniaus universitete, apsigynė daktaro laipsnį, buvo prezidento A. Brazausko patarėja politikos klausimais. Šeši bendraklasiai įgijome inžinerinį išsilavinimą, trys pasirinko atsakingas gydytojų profesijas.

Gydytoja tapo ir Regina Gedgaudaitė, mokyklą baigusi aukso medaliu, o universitetą - su pagyrimu. Ji buvo viena geriausių gydytojų Klaipėdos jūrininkų poliklinikoje. 

Jūrininkai ją vadindavo „gydytoja nuo Dievo“. Ji, kaip gydytoja ir labai geras žmogus, buvo pavyzdys kitiems poliklinikos darbuotojams. Trys bendraklasiai ėjome aukštas valstybinių įmonių generalinių direktorių pareigas. 

Tai Romaldas Jadenkus, buvęs Grigiškių popieriaus kombinato vadovas, vėliau dirbęs Medžio apdirbimo pramonės ministro pavaduotoju, Romaldas Atas, valstybinės įmonės „Gulbė“ vadovas, vėliau dirbęs banko „Hermis“, Vilniaus banko Klaipėdos senamiesčio padalinio, banko „Sampo“ Klaipėdos filialo direktoriumi.

Man teko dirbti tuo metu didžiausios Lietuvos valstybinės įmonės „Jūra“ generaliniu direktoriumi. Vėliau, įkūrus Lietuvos žuvų ūkio profsąjungos respublikinį komitetą, buvau šio komiteto pirmininko pavaduotoju. 

Teko dirbti ir Klaipėdos darbo biržos vadovu. Paskutinius 19 metų dirbau Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje (dabar Lietuvos jūrų akademija) dėstytoju, iš jų 16 metų - katedros vedėju", - pasakojo V. Stonkus.

Sportiniai ir organizaciniai pasiekimai

Ši klasė buvo ne tik draugiška, bet ir sportiška. O sportininkai visuomet pasižymi draugiškumu. Marytė Pranckevičiutė ir Audronė Martyšiutė buvo pakviestos į Lietuvos jaunių rinktinę, Romaldas Jadenkus pirmas iš Lietuvos iš orientacinio sporto dalyvių tapo sporto meistru.

Didžiausių sportinių pasiekimų pasiekė Romaldas Atas. Jis buvo pakviestas į Lietuvos jaunių, vėliau jaunimo krepšinio rinktinę, dešimt metų žaidė „Neptūno“ krepšinio komandoje, ne kartą tapo įvairių turnyrų prizininku bei nugalėtoju. 

Didžiausių laimėjimų pasiekė žaisdamas su Lietuvos krepšinio veteranų komanda: du kartus tapo Europos, du kartus pasaulio čempionu, šešis kartus - Europos bei Pasaulio čempionatų prizininku. 

Romaldas Atas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, dvejus metus buvo išrinktas Klaipėdos miesto baidarių ir kanojų sporto federacijos prezidentu, penkerius metus vadovavo Klaipėdos miesto krepšinio federacijai.

„Aš nuo pirmos klasės pasižymėjau kaip sportinių ir visokių kitų renginių organizatorius, tad man net aštuonis kartus buvo patikėta vadovauti Savivaldybių, Seimo, Europos Parlamento, referendumo ir Prezidento rinkimams Klaipėdos mieste“, - didžiuojasi V. Stonkus.

Išskirtiniai pedagogai

Bendraklasiai prisimena ir didžiuojasi juos mokiusiais, taip prie jų likimo prisidėjusiais mokyklos direktoriumi Jonu Urvakiu, direktoriaus pavaduotojais Kaziu Venclovu ir Zita Mažeiviene.

"Labai šiltai prisimename mokytojus Albiną Vaičių, Joną Keršį, Kazį Venclovą, Zitą Mažeivienę, Oną Lizdenienę, Vaclovą Petrovą, Haliną Petrovienę bei visus čia dirbusius. 

Mokyklos vadovų ir mokytojų nuomone, mūsų klasė išsiskyrė savo darbštumu, draugiškumu, organizuotumu. Pati klasė organizuodavo įvairius renginius, o mokiniai dalyvaudavo juose.

Mokyklos direktorius, mokytojai A. Vaičius, V. Petrovas, H. Petrovienė, O. Lizdenienė dažnai ateidavo į mūsų klasės abiturientų susitikimus. 

Labai malonu buvo, kad ir klasės 60 metų mokyklos baigimo susitikime dalyvavo buvęs mūsų fizikos mokytojas Albinas Vaičius. 

Nors sulaukęs garbaus amžiaus, bet žvalus, energingas, ir, kaip mokytojas sakė, dar ir dabar konsultuojantis moksleivius ir studentus fizikos klausimais. Jis dar kartą patikino, kad mūsų klasė mokykloje buvo išskirtinė", - sakė V. Stonkus.

Istorinių tiesų mokė patirtys

Anot Kazio Valio, vaikštant po gražią, renovuotą, modernią mokyklą, jos koridorius, kabinetus, biblioteką, iškilo daug prisiminimų apie mokyklą ir mokytojus. 

Tuomet dar daug ko trūko, bet mokytojai labai nuoširdžiai stengėsi dėl auklėtinių, siekė patarti, padėti mokytis. Nors mokytojai stokojo priemonių, tačiau mokykloje veikė įvairūs būreliai.

„Ypač buvo įdomu fotobūrelyje. Mokytojas turėjo tik vieną fotoaparatą, o vaikų, norinčių išmokti fotografuoti, buvo daug. Bet greitai, nežinia iš kur, būrelis „praturtėjo“ ir bemaž kiekvienas turėjome pasikabinę po fotoaparatą. 

Kai mes vorele eidavome J. Janonio gatve parko link, praeiviai šypsodavosi, matyt, juokingai atrodėme. Tik vėliau sužinojau, kad mums padėjo jau tuomet garsūs uostamiesčio fotomenininkai, kaip Bernardas Aleknavičius ir kiti, padovanoję atliekamą savo aparatūrą, parūpinę ir chemikalų nuotraukoms ryškinti“, - prisiminimais dalijosi K. Valius.

Mokykloje veikė ir literatų būrelis. „Teko būti jo vadovu, vėliau “valdžią„ perėmė taip pat būsimasis žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas. 

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Taurinskytė dažnai organizuodavo susitikimus su rašytojais, Klaipėdos dienraščio sekretoriumi Kaziu Plačeniu, kurio žmona buvo mūsų mokyklos mokytoja. 

Jo apysaka „Pulkim ant kelių“ apie Antano Strazdo gyvenimą, kažkieno tuomet gauta, ėjo iš rankų į rankas, buvo skaitoma vyresniųjų klasių moksleivių. Taip pat paslapčia buvo skaityta ir Adolfo Šapokos “Lietuvos istorija".

Istorijos mokytojas Kazys Venslovas mus išmokė įsiminti pačias svarbiausias Lietuvos istorijos datas. Kartu jis mums dėstė ir dailės pažinimą (tik studijuodamas supratau, kad mokė papildomai, nes mokyklinėse programose tokio dalyko nebuvo).

Istorijos mokėmės ne tik mokykloje, bet ir iš aplinkos. Kaimynystėje gyveno vienas 1923 m. Klaipėdos sukilimo dalyvis, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje. 

Jis mums pasakojo apie Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos. Tėvų, mokytojų ir kaimynų dėka supratome, kaip atskirti pelus nuo grūdų", - pasakojo K. Valius.

Buvo ką parodyti net užsieniečiams

Mokantis paskutinėje klasėje, į mokyklą atėjo nauja vokiečių kalbos mokytoja, ką tik baigusi Vilniaus pedagoginį institutą. 

Kartu ji buvo ir vertėja Klaipėdos prekybos uoste. Jos dėka mokykloje lankėsi daug svečių - dažniausiai įvairių šalių prekybinių laivų komandų atstovai.

Mokykla tuomet buvo nauja, klasėse stovėjo suolai, specialiai pagaminti Panevėžio baldų kombinate.

"Turėjome ir uždarą baseiną. Tad buvo ką parodyti užsieniečiams. Dažnai atvykdavo tuometinės Rytų Vokietijos laivų komandų atstovai (tekdavo su jais netgi sėstis kartu mokytis vokiečių kalbos).

Didelį įspūdį paliko susitikimas su Kubos jūreiviais. Tuomet mes iš kubiečių gavome po jų smulkų pinigėlį - sentavą (kiekvienas laikėme jį kaip egzotinį prisiminimą)", - prisiminė K. Valius.

„Mūsų klasė buvo pirmoji abiturientų laida naujame mokyklos pastate. Tad visi mokytojai stengėsi, kad mes gerai pasirodytume įvairiose olimpiadose, miesto sporto varžybose. Tarp mokyklų būdavo didelė konkurencija. 

Visi mūsiškiai stengėsi įrodyti, kad galime nugalėti savo “amžinus varžovus„ iš Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos (vėliau, jau Atgimimo metais, šiai mokyklai grąžintas Vytauto Didžiojo vardas). Mūsų mokykla klaipėdiečiams buvo įdomi ir daugelis tėvų norėjo, kad jų vaikai joje mokytųsi. 

Ir ne vien dėl naujų patalpų. Mieste jau sklido žinia apie naują mokymo metodą - nuoširdų mokytojų bendravimą su mokiniais“, - prisiminė vyras.

Svarbiausia, anot K. Valiaus, kad mokytojai mokinius gerbė ir savitai jais didžiavosi.

Mes mokytojus ne tik mylėjome, bet ir dievinome. Ir dabar juos prisimename su didele pagarba.

„O mes mokytojus ne tik mylėjome, bet ir dievinome. Ir dabar juos prisimename su didele pagarba. Kiekvieną kartą susitikę ne tik prisimename mokyklos laikus, bet ir vienas kitą labiau pažįstame. 

Džiugu, kad jaunystės metai nepamiršti, kad išliko šilti ir geri praėjusių mokyklinių dienų prisiminimai, iš praeities atgiję vardai ir žmonės“, - džiaugėsi K. Valius.

Organizatoriai nusiteikę ir toliau rengti klasės susitikimus, tad jau nekantriai laukia kitų metų.