Kolektyvinis protas ar bandos jausmas?

Si­tu­a­ci­ja ver­čia jus gul­tis ope­ra­ci­nio sta­lo. Ži­no­ma, do­mi­tės ga­li­mo­mis pa­sek­mė­mis, ir gau­na­te... DU TO PATIES at­sa­ky­mo va­rian­tus. 

Pir­muo­ju at­ve­ju jums pra­ne­ša­ma, kad po to­kių ope­ra­ci­jų apie 10 proc. li­go­nių per ku­rį lai­ką – me­tus ar dve­jus – mirš­ta. 

Ant­ra­sis va­rian­tas – jis la­biau pri­im­ti­nas – yra toks: po ana­lo­giš­kų ope­ra­ci­jų 90 proc. li­go­nių sėk­min­gai iš­gy­ve­na.

O kas pa­neigs, kad apie ga­li­mą mir­tį jums už­si­mi­nė ko­kia nors ne­kva­li­fi­kuo­ta ban­da (taip jūs ma­no­te), o apie sėk­min­gą baig­tį – pa­na­šias si­tu­a­ci­jas pa­ty­rę ir gar­bin­gi (tai jūs taip ma­no­te) pi­lie­čiai. Bet, ko­dėl vie­nais no­ri­si ti­kė­ti la­biau nei ki­tais? 

Klau­si­mas, ži­no­ma, re­to­ri­nis. Ta­čiau tu­ri­me pri­min­ti: spren­di­mą, gul­tis ant ope­ra­ci­nio sta­lo ar ne, nu­lė­mė­te ne jūs, o iš kaž­kur jū­sų gal­von at­ke­lia­- vu­si pa­tir­tis – ko­lek­ty­vi­nis pro­tas. 

Tie­sa, min­tis apie ban­dos jaus­mą kol kas jums dar ne­šo­vė. Bet šaus. Vė­liau. Nes mums, pi­lie­čiams, bū­din­ga pir­miau­sia pa­gal­vo­ti apie py­ra­gą ir tik daug vė­liau – apie iš iš­min­ties nu­pin­tą­jį bo­ta­gą.

Ke­le­tas žo­džių tiems, ku­rie į te­mą dar „ne­įsi­kir­to“: ko­lek­ty­vi­nis pro­tas jū­sų as­me­niš­ką­jį pro­tą tik­rai jau pa­vei­kė dėl lie­tu­viš­ko fut­bo­lo (o da­bar jau ir krep­ši­nio!). 

Bet gi tai – vi­so la­bo tik spor­ti­niai žai­di­mai! (Taip, kaž­kam jie ne­ša di­de­lius pi­ni­gus, bet gi ne jums!). No­ri­te to­liau į ši­tą me­dį lip­ti? 

Ei­ki­te prie Vil­niaus sta­dio­no epo­pė­jos: kas jums iš to sta­dio­no as­me­niš­kai? Na, ži­no­ma, pi­ni­gus nau­din­giau bū­tų į gy­ny­bą in­ves­tuo­ti! No­ri­te gin­čy­tis? Ži­nau, ko­dėl: jū­sų pro­tą jau yra pa­ver­gęs ki­tas ko­lek­ty­vi­nis pro­tas!

Ge­riau­sias lie­tu­viš­ka­sis ko­lek­ty­vi­nio pro­to pa­vyz­dys – Vi­ki­pe­di­ja. (Oho, kiek ten klai­dų ir ne­są­mo­nių!). Mil­ži­niš­kas ko­lek­ty­vi­nis pro­tas – te­le­vi­zi­ne re­kla­ma – kas­dien jus ver­čia ne­mąs­tant im­ti iš len­ty­nos tą, o ne ki­tą pre­kę. Ir t.t... 

O dar to­liau – apie vil­kus, skruz­dė­les ir del­fi­nus. Vil­kai me­džiok­lė­se tik­rai pa­si­tel­kia ko­lek­ty­vi­nį pro­tą. O jei pa­lie­si­te vie­ną skruz­dė­ly­no pu­sę, ki­to­je apie tai bus ži­no­ma jau po se­kun­dės. Del­fi­nai daug gud­riau nei vil­kai ap­su­pa žu­vų bū­rį.

Ir dar sen­sa­ci­ja, apie ku­rią kol kas bi­jo­ma ra­šy­ti, nes įro­dy­mų su­rink­ta ne­daug: ko­lek­ty­vi­nis BAKTERIJŲ PROTAS (?). Prieš už­pul­da­mos ko­kį nors žmo­gaus or­ga­ną, jos, pa­si­ro­do, jau iš­mo­ko ap­skai­čiuo­ti ri­zi­ką: kuo­- met ji per­ne­lyg di­de­lė, li­ga at­si­trau­kia.

Te­ori­jos tei­gia, kad ko­lek­ty­vi­nis pro­tas (ga­li­ma tai va­din­ti ir ko­lek­ty­vi­niu in­te­lek­tu) po ži­nių van­de­ny­ną plau­kio­ja ant dvie­jų ban­gi­nių. 

Pir­ma­sis jų – nuo­mo­nių skir­tu­mai (iš ku­rių vė­liau su­for­muo­ja­ma ben­dra nuo­mo­nė), o ant­ra­sis – vi­siš­ka spren­di­ko (kiek­vie­no kon­kre­taus da­ly­vio) ne­pri­klau­so­my­bė. (Kas ją už­tik­rins?).

Jei tuo, kas čia anks­čiau pa­sa­ky­ta, kaž­kiek pa­ti­kė­jo­te, jums be­li­ko vie­nas es­mi­nis klau­si­mas: jei mi­nia už in­di­vi­dą yra pro­tin­ges­nė, ko­dėl di­dži­ą­ją da­lį spren­di­mų vi­suo­me­nė­je pri­ima tik ne­di­de­lė jos da­lis? Pa­vyz­džiui, tik vy­riau­sy­bė. 

Ar tik vie­na mi­nis­te­ri­ja? Šis klau­si­mas – taip pat re­to­ri­nis. Bet tai ne­reiš­kia, kad ty­ri­mai ne­da­ro­mi, o moks­li­niai dar­bai šia te­ma ne­ra­šo­mi. 

(Ma­sa­ču­set­so tech­no­lo­gi­jos ins­ti­tu­te nu­sta­ty­ta: svar­biau­sio­ji są­ly­ga ko­lek­ty­vi­nei nuo­mo­nei at­si­ras­ti – gru­pės na­rių įvai­ro­vė. 

Pa­ra­met­rų – šim­tai, įskai­tant pro­fe­si­jas ir odos spal­vą, iš­si­la­vi­ni­mą ir ly­tį. Pa­vyz­džiui, tei­gia­ma, kad gru­pi­nis in­te­lek­tas iš­au­ga, kuo­met gru­pė­je yra dau­giau mo­te­rų. Bet kol kas tai rū­pi tik Ma­sa­ču­set­sui).

Bet gal ko­lek­ty­vi­nio pro­to pri­va­lu­mus ga­li­ma dar pa­pras­čiau pa­aiš­kin­ti? Ži­no­ma! Pir­mą­syk tai pa­da­ry­ta 1906-ai­siais Pli­mu­te (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja). 

Ten vy­ku­sio­je že­mės ūkio pa­ro­do­je kaž­koks Fren­sis Gal­to­nas 50 veis­li­nių jau­čių sa­vi­nin­kų pa­pra­šė „iš akies“ nu­sta­ty­ti vi­du­ti­nį vie­no pa­ro­dos da­ly­vio-jau­čio svo­rį. At­sa­ky­mas bu­vo toks: 950 sva­rų (430,91 kg). 

Tuo­met po­nas F.Gal­to­nas pa­pra­šė tą pa­tį pa­da­ry­ti (ant sa­vo bi­lie­to vi­du­ti­nį jau­čio svo­rį už­ra­šy­ti) vi­sų 800 pa­ro­do­je da­ly­vau­jan­čių­jų. At­sa­ky­mas – 1196 sva­rai. 

Nuo tik­ro­jo vi­du­ti­nio jau­čio svo­rio skir­tu­mas bu­vo tik... du sva­rai: jau­tis svė­rė 1198 sva­rus, t.y. 543,4 kg.

Jei esa­te tiks­lių­jų moks­lų ša­li­nin­kas, sėk­mę „su­ver­si­te“ tik ma­te­ma­ti­kai, o ne sun­kiai ap­čiuo­pia­mam ko­lek­ty­vi­niam pro­tui. Bet gi tarp jų – ly­gy­bė. 

Nes iš at­si­tik­ti­nių žmo­nių su­rink­to­ji gru­pė vi­suo­met yra tiks­les­nė nei at­ski­ras in­di­vi­das. Tad ko­dėl mes, gy­ven­da­mi de­mo­kra­tinėje ap­lin­ko­je ir kas­dien apie tai gar­siai šauk­da­mi, vi­siš­kai to ne­iš­nau­do­ja­me?

Moks­lo kny­go­se gra­žiai tei­gia­ma, kad ko­lek­ty­vi­nis pro­tas vi­suo­met at­si­me­na sa­vo pra­ei­tį. Kad jis ob­jek­ty­viai (? – klaus­tu­kas H.V.) su­vo­kia šian­die­ną. Ir mo­ko mus pla­nuo­ti at­ei­tį. Bet nie­kur nė žo­de­liu ne­už­si­min­ta apie – pa­kel­ki­te akis į ra­ši­nio pa­va­di­ni­mą – ban­dos jaus­mą.

Kar­tais vie­no ne­ap­gal­vo­to žo­džio pa­kan­ka, kad bū­tu­mei iš­trin­tas iš is­to­ri­jos. Ar­ba pa­smerk­tas. Ar­ba tap­tu­mei ne­be­my­li­mas. 

Dar pras­čiau bai­gė­si di­de­lio ta­len­to ra­šy­to­jui Juo­zui Bal­tu­šiui. O šian­dien no­riu pri­min­ti ir jū­sų jau kiek pa­- mirš­tą at­kur­tos Lie­tu­vos pir­mą­jį fi­nan­sų mi­nist­rą Ro­mu­al­dą Si­kors­kį. 

Tu­rė­jo jis Tam Tik­rų Ne­ma­lo­nu­mų, kuo­met pir­ma­sis Tam Tik­rą tau­tos da­lį pa­va­di­no... avių ban­da. 

Prie­žas­čių ir ap­lin­ky­bių ne­tiks­lin­kim. Tik ty­liai sa­vęs pa­klaus­kim: ar ne­bu­vom avių ban­da ir mes, kuo­met ty­lė­jom dėl dau­žo­mos pa­min­kli­nės len­tos, dėl griau­na­mo pa­min­klo, dėl to, kad kar­tu – tar­si ka­rei­viš­kais ba­tais kauk­šė­da­mi – puo­lė­me ki­tų ša­ka­lų jau už­pul­tą ku­ni­gą?

Kas pa­sa­kys STOP? Ko­lek­ty­vi­nis pro­tas (ku­rio šian­dien nei jums, nei mums ne­pa­vyks dai­liai – tar­si chi­rur­gi­nės ope­ra­ci­jos me­tu – at­skir­ti nuo ko­lek­ty­vi­nio ban­dos jaus­mo) val­do! Tam tik­ru mo­men­tu jūs ga­li­te at­si­dur­ti vi­sai ne to­je vie­to­je, ku­rio­je no­rė­tu­mė­te at­si­dur­ti. Ir at­si­du­ria­te.

Po to ge­ria­te ka­vą su prie­te­liu­mi, ku­ris agi­tuo­ja už Bi­de­ną, bet ar­šiai gi­na ban­di­tus iš Pa­les­ti­nos. Pas­kui pa­si­sa­ko, kad ne­mėgs­ta Vait­kaus, to­dėl bal­suos už Že­mai­tai­tį...

Ką da­ry­ti? Vie­nas pro­tin­ges­nių pa­siū­ly­mų – iš­va­žiuo­ti prie jū­ros. Bet ko­lek­ty­vi­nis pro­tas pra­ne­ša: Bal­ti­jos jū­ra – la­biau­siai už­terš­ta pa­sau­ly­je. 

O jo­je pa­gau­tas žu­vis val­gy­ti tas pat, kas nuo­dus šaukš­tais ka­bin­ti. (Ir ši­tos min­tys – taip pat ne jū­sų, o kaž­kie­no, gal ra­di­jo ži­nių, jums pa­dik­tuo­tos). Dar­syk: ką da­ry­ti?

Su­si­ras­ki­te... skruz­dė­ly­ną. Il­gai prie jo pa­bū­kit. Ste­bė­kit. Ir mo­ky­ki­tės in­for­ma­ci­jos per­da­vi­mo sub­ti­ly­bių. Ki­taip ta­riant – in­te­lek­to. Dar ki­taip – ko­lek­ty­vi­nio pro­to.