Agota Olimpija Bričkutė: „Mano kūriniai yra visokie, kaip ir mano pačios asmenybė. Faktas, jog spalvingi!“

Vasario 1 d. pristatysite personalinę parodą „Individo ir aplinkos simbiozė“ Vilniaus „Skalvijos“ kino teatre. Ar tai pirmasis jūsų prisistatymas sostinės meno gerbėjams?

2021-aisiais mano kūryba buvo pristatyta jaunųjų rašytojų ir dailininkų festivalio „Literatūrinės slinktys“ proga surengtoje grupinėje parodoje Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje.

Tąkart mano tapybos darbai kabėjo greta kitų jaunųjų menininkų (Gretos Šležaitės, Felicijos Dudoit, Domo Mykolo bei Karolinos Latvytės Bibiano) kūrybos.

Ši paroda bus pirmoji personalinė mano tapybos darbų ekspozicija Vilniuje, kurioje bus galima išvysti naujausius 2020-2021 metais sukurtus paveikslus.

Apie ką ši ekspozicija? Ką jums šiuo metu svarbu pasakyti žiūrovams savo kūryba?

Parodos pavadinimas nurodo į tai, kuo domėjausi pastaraisiais metais. Mano, kaip kūrėjos, žvilgsnis nuolat krypo į norvegų ekspresionisto bei simbolisto Edvardo Munko kūrybą bei jo suformuotą „sielos peizažo“ koncepciją.

Atsispirdama nuo pastarojo dailininko kūrybos, savo drobėse subjektyviai perteikiu aplinkos ir individo ryšį.

Pasitelkdama ryškias, neretai psichodelines spalvas bei stilizuotas formas siekiu perteikti gamtoje mane apimančius intensyvius dvasinius išgyvenimus - susiliejimą su aplinka, ramybės, euforijos jausmus, visišką atsipalaidavimą.

Gamta bei jos motyvai mano kūryboje yra kaip individo dvasios atspindys - ji sustiprina, atliepia ar pratęsia žmogaus būsenas.

Noriu pakviesti žiūrovą atsigręžti į jį supančią aplinką, pastebėti joje net ir menkiausias grožio, estetikos apraiškas.

Esate gimusi Klaipėdoje, studijavote Kaune. Koks jūsų santykis su Klaipėda dabar, kaip jis keitėsi?

Klaipėda - mano gimtasis miestas, čia jaučiuosi saugiai ir patogiai. Su metais uostamiestis vis labiau auga, gražėja, tiesa, vis dar jaučiasi atotrūkis nuo Kauno ar Vilniaus tiek žmonių, tiek kultūrinio veiksmo prasme.

Tačiau gyvendama Klaipėdoje, dirbdama meno galerijoje ir tapydama, galiu pasidžiaugti, jog esu labiau priartėjusi prie vietos kultūros nei bet kada anksčiau, susipažįstu su menininkais, kultūros lauke veikiančiais žmonėmis, kurie padeda po truputį įsilieti į meninį uostamiesčio kontekstą.

Ankstesniuose interviu esate užsiminusi, kad vidinį kūrėją jumyse išlaisvino emocinė krizė. Ar galite apie tai plačiau papasakoti?

Kūryba lydėjo mane nuo vaikystės, tačiau labiausiai vidinį kūrėją pažadino 2016-2017 m. patirti dvasiniai sunkumai. Tuo metu intensyviai išgyvenau santykius su vaikinu, neradau savo vietos po studijų, nežinojau, kuo užsiimti ir ką veikti.

Nuolat lydėjo tuštumos ir beprasmybės jausmas. Galima sakyti, jog kūryba atėjo į pagalbą, kai atrodė, jog nėra kitos išeities.

Tapyba man padėjo išgyventi pačius skaudžiausius jausmus, išsivalyti dvasiškai, susidraugauti su savimi.

„Prieglobstis“

Ar sutinkate su teiginiu, kad tikra kūryba neįmanoma be kančios?

Seniau galbūt būčiau sutikusi su šiuo teiginiu, tačiau dabar manau, jog kančia nėra būtina kūrybai atsirasti.

Tiesiog kančioje gimsta vienokio stiliaus ir turinio darbai, o ramybės būsenoje - kitokie. Mano atveju kančioje sukurti kūriniai buvo labai ekspresyvūs, emociškai sunkūs, tačiau tam tikrai auditorijos daliai jie buvo itin artimi dvasiškai.

Man pačiai džiugu matyti, kaip mano kūryba transformavosi, tačiau aš nelinkusi itin lyginti senų ir dabartinių darbų.

Tada buvo vienas etapas su savomis vertingomis patirtimis, o dabar - kitas. Ir nors jau kuris laikas kančia nėra mano inspiracija, kūryba tęsiasi.

Meno istorijoje daug pavyzdžių, kai didelį skausmą, skurdą, neviltį ir panašias neigiamas emocijas, patirtis išgyvenantys dailininkai sukūrė šedevrus, kuriais žavimės, branginame. Ką manote apie tokių kūrinių energetiką, kaip jie veikia žiūrovą? Kaip apibūdintumėte savo kūrybą šiuo aspektu?

Iš tiesų, žmogus patiriantis didelį dvasinį skausmą ar fizinį skurdą yra nepritekliuje. Tai savotiškas trukdis, ribojimas, tačiau, žinia, žmonių kūrybiškumas labiausiai atsiskleidžia esant iššūkiams, barjerams.

Nenuostabu, jog daugelis meninių stilių, judėjimų atsirado būtent sunkiomis aplinkybėmis, taip pat ir įspūdingiausi, labiausiai vertinami kūriniai.

Jeigu kalbame apie emocinį tokių kūrinių foną, manau, jog kiekvienas jį išgyvena subjektyviai.

Man atrodo, tai nemenkai priklauso ir nuo paties stebėtojo vidinės būsenos. Pastebėjau, jog mano kūryba žiūrovą veikia dvejopai - vieniems mano darbai labai pozityvūs, nuotaikingi, o kitiems - tamsūs ir emociškai sunkūs.

Mano nuomone, mano kūriniai yra visokie, kaip ir mano pačios asmenybė. Faktas, jog spalvingi!

„Rytietiškas peizažas“

Esate baigusi menotyros studijas. Kaip su(si)tariate su vidiniu kritiku?

Vidinis kritikas labiau išnyra, kai rašau menotyrinius tekstus. Matyt, tai - profesinė liga. Kadangi nesu tapytoja profesionalė, nežinau daugelio taisyklių. Tai iš dalies man palengvina kūrybinį procesą, jame daugiau laisvės ir improvizacijos.

Kaip menotyrininkė, meno galerijos atstovė kokias išskirtumėte pagrindines Klaipėdos vizualiojo meno stiprybes ir silpnybes (problemas)?

Klaipėdos meno laukas išties įvairiaspalvis, galima atrasti įvairaus stiliaus bei žanrų kūrybos, tačiau pastebiu, jog didžioji kūrėjų dalis yra vyresnio amžiaus.

Norėčiau išvysti daugiau jaunų kuriančių ir viešoje erdvėje prisistatančių žmonių.

Man, kaip jaunai kūrėjai, būtų smagu įsilieti į jaunesniąją menininkų kartą, su kuria sietų panašūs išgyvenimai, patirtys.

Pastebiu ir tai, jog vyrauja tam tikras akademinės meno bendruomenės uždarumas, o ir pati auditorija yra gana konservatyvi, sunkiai įsileidžianti nuo tradicinės molbertinės tapybos atitolusio ar neprofesionalaus pasiruošimo menininko kūrybą.

„Apmąstant Edvardą Munką“

Pati atstovaujate jaunajai Klaipėdos menininkų kartai. Pernai Klaipėda buvo Europos jaunimo sostinė. Ar pajutote tai?

Žinojau šį faktą, tačiau aš asmeniškai to pernelyg nepajutau. Matyt, ir pati esu už tai atsakinga, kadangi po darbo mėgstu laiką leisti dažnai nesusijusį su menu.

Esate užsiminusi, kad analizuojate NFT rinką ir įžvelgiate joje perspektyvą animuotiems paveikslams. Papasakokite apie tai išsamiau. Kuo animuoti paveikslai skiriasi nuo tradicinių? Kodėl jums tai atrodo patrauklu?

Mano susidomėjimas NFT rinka pastaruoju metu smarkiai išblėsęs. Tai sąlygojo keletas priežasčių.

Visų pirma, pastebėjau, jog už kriptovaliutą (Ethereum) perkamas menas labiausiai pasiteisina, kai yra vien tik virtualus, t. y. jo negalima atspausdinti, nutapyti ar kitaip realizuoti tikrovėje. Mano kūryba yra atliekama tradicinėmis priemonėmis.

„Apkabinti save, kai skyli pusiau“

Žinoma, NFT meno platformas įmanoma naudoti kaip dar vieną online shop'ą, tačiau pastebėjau, jog fizinius darbus parduoda tik pasaulinio pripažinimo sulaukę arba dideles socialinių medijų auditorijas sutelkę kūrėjai.

Įsitraukti į šią avantiūrą mane paskatino meno gerbėjai iš Berlyno. Pastarasis miestas garsėja savo inovatyvumu, naujausiomis meninėmis tendencijomis, tarp jų ir NFT meno kolekcininkais.

Jau kuris laikas gyvenu idėja animuoti savo darbus. Mano manymu, tai būtų įdomu dėl to, kokias papildomas prasmes bei vizualinius efektus sukurtų animacijos. Statiškos formos įgautų dinamikos ir judėjimo, paveikslai tarsi atgytų.

Dosjė Agota Olimpija Bričkutė gimė 1993 metais Klaipėdoje. 2012-2016 m. studijavo menotyrą Vytauto Didžiojo universitete, Menų fakultete Kaune. Nuo 2017 m. užsiima tapyba, aktyviai dalyvauja parodose. Menininkės darbų yra įsigiję meno gerbėjai iš Lietuvos, Vokietijos, Norvegijos, Olandijos bei Šveicarijos. Dailininkė gyvena ir kuria Klaipėdoje.

Agotos Olimpijos BRIČKUTĖS paveikslai.