Aktorė Laima Akstinaitė: „Niekada negalvoju, kad kuriu antraplanį vaidmenį - tai ir yra paslaptis“

Vilniuje gimusi, bet kūrybinę ramybę Klaipėdoje radusi Valentino Masalskio mokinė atvirai pasakoja apie tai, ko nemoko jokios kino mokyklos, kodėl kartais sveika „neišgirsti“ sostinės šurmulio ir kas iš tiesų padeda sugrįžti į realybę nusivalius grimą.

Apie intuiciją, pagarbą partneriui ir gebėjimą mažuose vaidmenyse pamatyti didelį pasaulį - pokalbis su Laima Akstinaite.

Filme „Smėlis tavo plaukuose“ atliekate Malvinos (aktorė Jūratė Onaitytė) dukros Majos vaidmenį. Jūsų personažas atstovauja jaunesnei kartai, kuri stebi savo tėvų dramą. Kaip šiame filme atsiskleidžia kartų požiūrių skirtumai į meilę, pareigą ir asmeninę laimę?

Kai būni jaunas ir projektuoji ateities vizijas, neretai, įsivardinę net tam tikrą konkretų amžių, sakome „ ..o tada jau sėdėsiu supamoje kėdėje ir anūkams pasakosiu prisiminimus“.

Tarsi tuomet laikas jau bus sustojęs ir gyvensiu tik praeitimi. Tačiau taip nebūtinai nutinka.

Manau, dažniausiai taip nenutinka.

Todėl Majai sunku suprasti, jog tėvai, būdami garbingo amžiaus, projektuoja savo gyvenimą toliau, turi svajonių, o dar paprasčiau - turi asmeninių norų. Santykiai ir ryšys su kitu žmogumi visuomet išlieka svarbūs, nepriklausomai nuo amžiaus.

Kažkaip nesinori per Majos personažą kalbėti konkrečiai apie kartų požiūrio skirtumus, kadangi filme nemažai yra šių personažų - mamos ir dukros - asmeninio santykio, likusių traumų, nuoskaudų, kas automatiškai keičia personažo veikimą ar veikimo priemones.

Šis filmas suteikė Jums galimybę kurti drauge su legendiniais Lietuvos aktoriais Jūrate Onaityte, Juozu Budraičiu, Liubomiru Laucevičiumi. Kokias pamokas iš jų gavote, kokios patirties pasisėmėte?

Neslėpsiu, jog tai buvo vienas iš kriterijų dalyvauti šiame projekte. Man buvo labai smalsu su šiomis asmenybėmis susidurti darbinėje aplinkoje.

Jei neišsiplečiant, labai žavėjo pagarba darbui, savai profesijai. Tai nebuvo kažkoks to sureikšminimas, viskas labai paprastai, bet profesionaliai, visada buvo justi atsakomybė tam, ką daro, jokio atmestinumo.

Ir, žinoma, ištvermė, ypač kalbant apie Jūratę, kuri filme atlieka pagrindinį vaidmenį.

Daugiausia scenų turėjau su Juozu, todėl su juo labiausiai ir susibičiuliavome. Pasidalindavau su juo, jei kildavo klausimų, dėl vienos ar kitos scenos, jis labai geranoriškai įsitraukdavo į diskusiją.

Tikrai ne kartą, bendru nutarimu, keitėme dialogus ar siūlėme režisieriui savas įžvalgas. Pamenu, abu netvirtai jautėmės vienoje scenoje, todėl sutarėme susitikti parepetuoti vieną sceną tarp filmavimo pamainų.

Bet, žinoma, įdomiausia - tai ne profesinės subtilybės, o galimybė tiesiog pažinti žmogų.

Išgirsti istorijas, gyvenimiškas patirtis, prisiminimų paveikslus, laiko, kultūrinį pasikeitimą.

Pasikalbėti apie šiandieną, galiausiai apie šeimas. Kokie mes esame dabar, susitikę tame pačiame taške, ir kaip viską matome iš savų akių.

Esate Valentino Masalskio mokinė, jo įkurto Klaipėdos jaunimo teatro aktorė. Kokia svarbiausia jo, kaip pedagogo ir režisieriaus, pamoka, kurią nešatės per visą karjerą?

Žinote, kartais pastebiu, kad einant laikui tie dalykai keičiasi.

Tai vienas, tai kitas išsikelia į paviršių. Vėl iš naujo išgirsti tą frazę, neretai tik dabar ją supranti, nors galvojai, kad jau buvai tai įsisavinęs.

Bet jei išskirčiau vieną, tai, sakyčiau, - girdėti partnerį, matyti žmogų, esantį šalia tavęs.

Kuo, Jūsų akimis, Klaipėdos jaunimo teatras yra unikalus Lietuvos kontekste?

Reikėtų paklausti žiūrovų.

Aš iš vidaus gal išskirčiau aktorių trupės bendrystę scenoje, gebėjimą susikalbėti, mobilizuotis.

Nežinau, kaip kituose nepriklausomuose teatruose, bet KJT visuomet palaiko trupės iniciatyvą - atradęs pjesę, kurią užsidegi realizuoti, teatras visuomet palaiko ir ieško tam būdų.

Teatras ir kinas - tai du skirtingi pasauliai, reikalaujantys skirtingos raiškos. Kurioje erdvėje jaučiatės laisviau, o kurioje tenka įveikti daugiau iššūkių?

Kadangi tai skirtingi pasauliai - skirtingi ir iššūkiai.

Aktorių kino mokyklos mes neturime, dėl to labai gaila, nes tikiu, jog ten begalybė techninių niuansų.

Skirtingos praktikos tame nėra tiek daug, todėl mokaisi stebėdamas kitus, žiūrėdamas filmus.

O galiausiai lieki prie intuicijos, kuri tau pati sudėlioja partitūrą. Tik vėliau peržvelgęs ją kartais imi stebėtis, kokių tau pačiam netikėtų natų prirašyta.

Dauguma Jūsų vaidmenų - tiek teatre, tiek kine - tai šiuolaikinės, stiprios, bet dažnai sudėtingo likimo ar aštrių charakterių moterys.  Kaip „prisijaukinate“ savo personažus? Ar remiatės asmenine patirtimi, aplinkos stebėjimais, ar kuriate juos visiškai nuo nulio, pasikliaudama tik pjese ar scenarijumi?

Asmeninė patirtis neatsiejama. Visame kame.

Pirmiausia skaitydama pjesę ar scenarijų ir susidurdama su savo personažu bandau jį suprasti, jo pasirinkimus, jo sprendimus.

Neteisiu jo ir neprimetu savo galimų variantų, bet bandau suprasti, kaip jis mąsto, kodėl priėjo prie vieno ar kito sprendimo. Paskui asociatyviai jungiu išgyventus, matytus, girdėtus, klausytus, skaitytus dalykus ir taip prasideda personažo gimimas.

Kas be ko, labai svarbu išgirsti režisierių ir suprasti jo turimą viziją.

Ar yra vaidmuo arba tema, kurios niekada nesutiktumėte imtis? Kas Jums yra tabu kūryboje?

Viskas priklauso nuo konteksto. Kokiame kontekste pateikiama tema. Kontekstas yra labai svarbus dėmuo.

Ar esate sau labai kritiška? Ar žiūrite savo filmus, spektaklių įrašus, juos analizuojate, o gal paleidžiate kūrinį gyventi savo gyvenimą?

Žinoma, kad paleidi. Nelabai jau ir turi kitos išeities. Filmas jau sumontuotas, o režisierius atsirinko jam labiausiai tikusius dublius. Nieko nebepakeisi, net jei ir norėtum.

Anksčiau visai negalėdavau žiūrėti, būdavo sunku įjungti tą „neutralią“ akį ir matyti visumą.

Dar ir dabar premjerinės filmų peržiūros man nesiskaito. Aš neaprėpiu, nespėju pamatyti filmo.

Kad galėčiau objektyviai jį aptarti, man reikalinga pamatyti jį dar kartą.

Kaip tik neseniai pažiūrėjau antrą sykį filmą „Čiulbanti siela“. Po premjeros praėjo, rodos, dveji metai.

Ir supratau, kad aš tik dabar pamačiau šį filmą. Galėjau atsiriboti nuo savęs ekrane, nuo filmavimo užkulisių, galėjau išgirsti filmo temą.

Šį teatro sezoną pradėjau dirbdama su A. Schillingu. Jam buvo svarbi aktorių kūno kalba scenoje, pozicijos, minimalūs gestai, turintys aiškią savo kalbą. Tam, kad geriau suprastume jo įsivaizdavimą, jis filmuodavo kai kurias repeticijas, o paskui visi kartu, stabdydami ir analizuodami, jas peržiūrėdavome.

Tokia patirtis teatre man buvo pirma. Nežiūriu videospektaklių, kuriuose pati vaidinu. Ne dėl to, kad sunku, bet tam, kad nefiksuočiau dalykų, teatre jie visada turi kvėpuoti.

Aktorės darbas reikalauja didžiulės emocinės iškrovos. Kaip atgaunate jėgas? Kas yra Jūsų „pabėgimas“ nuo kūrybos ir vaidmenų?

Vaikas mano. Jis labai greitai padeda prisiminti, kas yra realybė.

Gimėte Vilniuje, bet Jūsų, kaip aktorės, tapatybė neatsiejama nuo Klaipėdos. Kas Jus atvedė į uostamiestį ir kodėl būtent čia, o ne sostinėje, nusprendėte kurti savo profesinį kelią?

Tai kad ne aš nusprendžiau (šypsosi). Gyvenimas taip sudėliojo. Nesipriešinau tam, kas vyko savaime.

Taip natūraliai čia susiformavo tam tikra kūrybinė bazė. Bet Vilnius iš mano kelio niekur nedingo. Nežinau, kiek kartų bandžiau sau pasakyti, jog jau esu klaipėdietė.

Ar kuriant Klaipėdoje jaučiate „centro“ ir „provincijos“ atskirtį? Ar sostinės ir kitų miestų aktoriams Lietuvoje tenka susidurti su nevienodomis galimybėmis kine ir teatre?

Žinoma, kad Vilniuje visko verda daugiau ir tempas didesnis..

Būna, atvyksta „kastingo“ režisieriai į pajūrį, sakydami, kad ieško naujų veidų, ir tai labai sveikintina, juk Lietuva nedidelė - viskas pasiekiama.

O aktorių tikrai nemažai. Nereikėtų užsidaryti savo burbuluose. Lygiai taip pat ir mes, matydami atvirą „kastingą“ - sudalyvaujame. Todėl tikrai labai smagu, kai teatrai tai inicijuoja.

Dažnai sulaukiu klausimo: „Atvažiuok čia, ką tu ten Klaipėdoje veiki?“

O kai bandau prisiminti paskutinį savo laisvadienį, prireikia laiko.

Klaipėda nėra tik plaukianti Danė. Taip, čia kur kas ramiau, bet man tai padeda geriau girdėti mintis. O kai būna per ramu ir per daug minčių - važiuoju į Vilnių.

Esate pelniusi „Sidabrinę gervę“ už antraplanį vaidmenį filme „Bėgikė“. Ką Jums reiškia šis aukščiausias nacionalinis kino įvertinimas? Ar jis pakeitė Jūsų pačios požiūrį į savo darbą kine?

Labai džiaugiuosi šiuo įvertinimu, visuomet smagu, kai tave pastebi, įvertina. Tai ir paskatinimas, ir palaikymas. Suteikia pasitikėjimo drąsiau žengti.

Požiūrio į darbą nepakeitė, gal natūraliai atsirado daugiau pasiūlymų, o tai labai vertinu.

Jūsų apdovanojimai - tiek kine, tiek teatre („Jūrinės šviesos“) - dažnai yra už nepagrindinius, bet labai ryškius vaidmenis. Kas, Jūsų manymu, yra gero antraplanio vaidmens paslaptis?

Negalvoti, kad kuri antraplanį vaidmenį.