Andrius Narbekovas

- Daugelis tikinčiųjų tiek pandemiją, tiek karą linkę laikyti žmogaus išbandymu. Kodėl reikia tokių rūsčių išbandymų?

- Tai tikrai yra įvykiai, kurie pakeitė mūsų gyvenimą. Senovėje žmonės kasdien gyveno suprasdami žmogiško gyvenimo trapumą. Juk sausros, potvyniai, šalnos, dėl ko žmonės badavo, prarasdavo būstą ir gyvybę.

Medicina buvo primityvi ir 50-metis jau buvo laikomas senu, o sulaukti 70 buvo mažai tikėtina

Šiandien žmonės, paveikiami technologijų, prarado gyvybės trapumo jausmą, šventumo, deja, irgi. Todėl įvykiai yra vienintelis dalykas, primenantis žmogaus gyvybės trapumą. Šventajame Rašte aprašyta daug įvykių, kurie sukrečia žmones, kurie į juos prakalbsta.

Jų tikslas - kviesti pasikeisti, atsiversti, atgailauti. Jie mus moko ir įspėja.

Sako, kad mūsų gyvenimas turi ribas, kad kiekvienas momentas yra dovana ir kad mes visiškai priklausome nuo Dievo. Įvykis moko, kad laikas nusigręžti nuo nuodėmės, pasikeisti ir atgailauti yra „dabar".

Tačiau įvykiai mus kviečia neišsigąsti ir nebijoti, bet budėti.

Kviečia mus ne drebėti, bet prablaivėti, ne panikuoti, bet prisiimti atsakomybę, ne pykti, bet atsiduoti Dievo valiai, atgailauti už nuodėmes.

Įvykiai mums sako, kad gyvenimas turi pabaigą, ir nežinome, kada tas įvyks.

Todėl Dievo kvietimas pasikeisti yra visada skubus, nes „dabar" yra tai, ką turime, o „rytoj" gali būti per vėlu.

O juk dauguma žmonių gyvena paskendę reikaluose, prapuolę pasaulyje. Dar šv.Augustinas sakė, kad pasinėrimas pasaulyje jį atitraukė nuo Dievo. Žmogus turi mąstyti apie savo buvimą pasaulyje, ieškoti prasmės, nes jis yra kitoks visoje kūrinijoje.

Šėtonas naudojasi žmogaus atitrūkimu nuo Dievo ir kai žmogus yra supurtomas iš kasdienybės. Jobas sakė: kas gyvena kasdienybėje, išbandymų neatlaikys.

Sunku pasakyti, ar visi atlaikėme išbandymą pandemija. Izoliacija atitolino mus nuo draugų, kaimynų, artimiausių giminių. Daug mirė be savo artimųjų šalia, žmonės buvo uždaryti kaip getuose, nebuvo galima išsakyti savo rūpesčius Dievui net bažnyčiose, nes jos buvo uždarytos.

Taip nesunku buvo prarasti žmogiškumą.

O juk kai Jėzaus mokiniai, keliaudami į Emausą, buvo pasimetę, susirūpinę ir praradę viltį, kaip šių dienų pasaulis pandemijos metu, Jėzus atėjo pas juos. Ir atgimė viltis, atėjo žinojimas, kur link reikia keliauti.

Nereikia ir karo, daug kam tokia kelionė rasis, kai gaus laišką, jog neteko darbo, kai praras savo artimus žmones, be kurių gyvenimas neteks prasmės. Gal nepavyks išlaikyti egzaminų ir sužlugs ateities svajonės.

Ir tik Jėzaus buvimas kartu atneš viltį ir parodys kryptį, kaip ir nutiko mokiniams.

Kunigas Andrius Narbekovas: šiandienos technologijų įtakoje žmonės prarado gyvybės trapumo jausmą, šventumo, deja, irgi, todėl įvykiai yra vienintelis dalykas, primenantis gyvybės trapumą. Stasio Žumbio nuotr.

- Jeigu manytume, kad rūstūs išbandymai, ypač karo žiaurumai, nukreipia žmogaus akis nuo materijos dvasiškumo link, turėtume pastebėti, kad karo siaubas žmogui didina pyktį, neapykantą, keršto troškimą. Kaip jam su visu tuo tvarkytis?

- Krikščionybė nėra gyvenimo be kančios receptas. Jei kas tikisi iš krikščionybės patogaus, ramaus ir malonaus gyvenimo, jis labiau panašus į magijos mėgėją, bet ne į Kristaus mokinį. Kai žmogų paliečia blogis, tuoj klausiama, kodėl man?

Natūraliai kyla pyktis, noras atsakyti tuo pačiu. Bet, kai nutinka kas nors gero, žmogus tą priima kaip savaime suprantamą dalyką.

O būtų gerai, kad irgi klaustume, kodėl man? Dėkingumas dvasinio bado, kurio esame apimti, fone, deja, tampa, kaip kažkas pasakė, „ne šių laikų dimensija".

Dievas sukūrė žmogų protingą ir laisvą, todėl leidžia pamatyti tikrą pasaulį, kuriame jis gyvena ir kuris yra toks dėl mūsų pačių kaltės. Todėl patiriame ir gera, ir bloga.

Krikščionis supranta, kad Jėzus yra su mumis ir kai nutinka baisūs dalykai, ir kai džiaugiamės. Nors apie Jį, kai mums gerai, galvojam retai, bet kai ištinka bėda išsigąstame ir bėgam pas Jį kaip vaikai. Taigi tuose rūsčiuose išbandymuose Jėzus neretai yra vienintelė paguoda. Juk Jis sakė: „Nebijokite. Aš esu su jumis per visas dienas." Jis tapo vienu iš mūsų ir už mus atidavė savo gyvybę ant kryžiaus. Šiandienos mūsų džiaugsmas kyla iš Jo kančios. Jei nepamatysim Dievo ašarų, nesuprasim, kaip Jis mus myli. Turim matyti ir ašaras kitų akyse, ypač mūsų tėvų akyse, kad neabejotume jų meile, o jie - mūsų meile.

Atėjęs mūsų išgelbėti, Jėzus prisiėmė žmogišką prigimtį ir viską, kas žmogiška, išskyrus nuodėmę. Jis buvo ir alkanas, ir supykęs, ir pavargęs, ir netgi verkė.

Todėl Jis nusprendė palikti vaistą, kas galėtų visada gydyti žmonijos liūdesį. Ir tas vaistas yra meilė. „Aš duodu jums naują įsakymą, mylėkite vieni kitus."

Savo gyvenimu Jis nuolat rodė meilės pavyzdį: gydė ligonius, maitino alkanus, rūpinosi našlėmis ir našlaičiais, visais, kuriuos palietė blogis.

Jo meilė - besąlygiška ir be ribų. O didžiausios ligos šiandien yra ne vėžys ar „kovidas", bet jausmas, kad esi nenorimas, nemylimas, apleistas.

Apaštalas Paulius sakė: „Jei tavo priešas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta - pagirdyk. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu." Kito kelio, kad blogis išnyktų, kad nutrauktume tą ydingą blogio ratą, mes neturim.

Daug kas šiandien alsuoja kerštu, bet, kaip byloja kinų išmintis, tuomet žmogus kasa du kapus, vieną tam, kuriam nori atkeršyti, o kitą - sau.

- Ar teisinga manyti, jog šeimos instituto pažeminimas, prilyginant jam homoseksualių asmenų partnerystę, yra vienas ryškiausių krikščioniškosios civilizacijos pabaigos ženklų?

- Žinome pasakojimą apie Erodą, kuris, nors buvo vedęs, ėmė gyventi su pusbrolio žmona. Jonas Krikštytojas tai griežtai pasmerkė ir tą tiesiai pasakė Erodui į akis. Žinoma, Erodui tas nepatiko.

Jis įmetė Joną Krikštytoją į kalėjimą ir galiausiai nukirsdino. Daug kam atrodo, kad jis galėjo patylėti ir užmerkti akis prieš blogį. Kaip šiandien įprasta sakyti, o kurgi buvo jo politinis korektiškumas? Žinoma, kad geriau būti geriems ir maloniems, visiems įtikti ir negadinti nuotaikos.

Tad kodėl Jonas Krikštytojas kalbėjo tai, ką mes esam linkę laikyti už dantų? Jo pagrindinis tikslas buvo paisyti Dievo valios ir tas jį padarė bebaimį, štai kodėl jis turėjo drąsos kalbėti. Jis nepasmerkė nė vieno, kas jį buvo įžeidęs kaip asmenį.

Bet jei jau buvo Dievo reikalas tikėjimas, šventumas, teisingumas, laisvė - jo niekas negalėjo sustabdyti. Kai mes užmerkiame akis, matydami nuodėmę - elgiamės priešingai.

Tai nėra pergalė dėl ramybės, bet tai yra šėtono pergalė.

Moters, kuri buvo pagauta svetimaujant, Jėzus nepasmerkė, bet jai pasakė „eik ir daugiau nenusidėk". Dievas visada parodo gailestingumą nusidėjėliui, kad tas nusigręžtų nuo nuodėmės.

Bažnyčia negali pritarti nuodėmei, nes jos pareiga yra vesti žmones į išganymą.

O reikalaujama, kad ji ne tik pritartų tos pačios lyties asmenų siekiui kartu gyventi, bet dar ir palaimintų pasirinkusius tokį gyvenimo kelią. Ir vėlgi tai nebūtų pergalė dėl ramybės, bet tai būtų šėtono pergalė.

- Kokia Bažnyčios vieta vadinamajame moderniame pasaulyje? Ar ji, nuolaidžiaudama madingoms ideologijoms, nekenkia pati sau ir tikėjimui?

- Šiandien žmogus girdi daug balsų, kviečiančių sekti paskui juos. Tačiau turime būti atidūs, kieno balsą girdim? Yra balsų, sakančių: „Daryk tą ar aną, juk visi taip daro. Prisijunk prie mūsų.

Negi tu manai esąs kitoks?" Arba: „Laikai pasikeitė, būk modernus". Tokie balsai mus veda į savęs susinaikinimą. Jei jų klausysim, nutolsim nuo Dievo, ir tik tam, kad taptume pasaulio dalimi. Tačiau labai greit suvoksime, kad tolstame nuo savo pačių džiaugsmo.

Yra balsų: „Gyvenimas yra žiaurus, žmogus žmogui - vilkas. Arba tu kam nors eini skersai kelio, arba kitas eina tau." Ir tas vyksta ne tik versle, politikoje, valdžioje, bet net ir mokyklose, kur yra nepatogu būti geram, nes nepritapsi prie kitų. Tai yra blogio balsai, kurie, įkritus į purvą, pataria jame ir pasilikti.

Ypač jei yra kokia priklausomybė.

Kada yra sunku kovoti ir vis atkrenti į blogį, balsas sako - pasiduok, nevark. Bet tai nėra balsai iš Viešpaties.

Viešpaties balsas sako: „Nepasiduok. Mes kartu tą įveiksim. Kelkis." Mes priklausome Dievui ir tai yra džiugioji naujiena.

Pilotas klausė Jėzaus: „Kas yra Tiesa?", o šiandien šis klausimas yra kitoks: „Kas yra gėris?" Ir kiek esančių šalia mūsų yra parsidavusių blogiui?

Jais žavimasi, jie populiarūs žiniasklaidoje, „žvaigždės", kokiomis kiti nori būti. Blogis yra užvaldęs tai, kas yra gėris, ir kova vyksta mūsų viduje, mūsų sielose. Štai kodėl mums reikia Tikėjimo. Girdėti Gerojo Ganytojo balsą.

Bažnyčios misija aiški - vesti žmones į išganymą. Ne pataikauti, bet skelbti tiesą. Žinoma, Bažnyčiai kliūva, nes žmonių norai neatitinka jų interesų.

Juk tikinčio žmogaus interesas yra būti Danguje po mirties, tačiau ir tikinčio žmogaus nuodėmingi norai dažnai tam tikslui prieštarauja.