Apverstas pasaulis spektaklyje „Sugrįžimas“ slepia kelią į savęs ir kitų priėmimą

Pernai vienu iš dešimties perspektyviausių Europos aktorių įvardintą Džiugą Grinį sausį bus galima pamatyti pagrindiniame vaidmenyje lietuviškame kino filme „Pietinia kronikas“, o šiuo metu savo profesiniais namais tapusiame Klaipėdos dramos teatre jis ruošia vaidmenį naujausiame Nauberto Jasinsko spektaklyje „Sugrįžimas“. 

Pagal Roberto Bolaño to paties pavadinimo novelę kuriamame spektaklyje D. Grinys vaidina netikėtai mirštantį vyrą, Maiklą, po mirties liekantį šalia savo kūno. 

Scenoje aktoriaus personažas mezga transformuojantį dialogą su teatro veterano Rimanto Pelakausko kuriamu personažu. 

Skirtingo patirties bagažo, skirtingų kartų, bet bendrystę radę meilėje scenai ir šaknyse Molėtuose – abu aktoriai dalinosi savo potyriais iš spektaklio kūrimo proceso. Jis, pasak jų, visada – sudėtinga, auganti ir besimainanti kelionė.

„Sugrįžimo“ premjera rugsėjo 27 ir 28 d. Klaipėdos dramos teatre.

Magiška medžiaga

Gilesnė pažintis su būsimu spektaklio pasauliu aktoriams prasidėjo nuo R. Bolaño novelės. Nedidelės apimties kūrinys abu juos sužavėjo. 

R. Pelakauskas dalinosi, kad pradėjęs skaityti pajuto netikėtą teksto atmosferos paralelę su prieš daug metų scenoje prikeltu Tomo Sauliaus Kondroto kūriniu, „skaitant „Sugrįžimą“ liko įspūdis, jog tai – magiška medžiaga. 

Tą patį jutau skaitydamas T. S. Kondrotą. Rašytojai skirtingi, bet liko kažkokia sąsaja. Pas R. Bolaño labai daug užuominų, skaitai ir viskas lyg tarp kitko, tik po to ateina atradimo jausmas. 

Iš tarsi nereikšmingų dalykų išryškėja svarbios detalės, tad perskaičius norisi vėl grįžti ir dar kartą aiškintis, kas ir kaip įvyko. Esu labai dėkingas Naubertui, kad supažindino su šiuo puikiu autoriumi“.

Tuo tarpu D. Grinys pabrėžė ryškų „Sugrįžimo“ teksto paliekamą įspūdį. „R. Bolaño duria į paširdžius. 

Tamsus, šaltas rūsys, kurio sienos slepia siaubingą šventvagystę, novelėje nušvinta pačia šilčiausia šviesa. 

Per vieną naktį ten įvyksta nusikaltimas, atgaila ir išrišimas, – lakoniškai literatūros kūrinį apibūdino aktorius. – Senis, palaidojęs save anksčiau laiko, ir jauno vyro šmėkla pradeda savo gyvenimą mirties akivaizdoje ir užmezga tikrą ryšį. 

Šis mirties ir naujo gyvenimo šokis išjudino ir mano sielą.“ Intriguojanti D. Grinio ir R. Pelakausko personažų interakcija tampa svarbiausios spektaklio transformacijos pamatu, bet šio susitikimo įkūnijimą scenoje lydi ilgas ir paieškų kupinas darbas repeticijų metu.

Suvaidinti vaiduoklį

D. Griniui tenkantis iššūkis „Sugrįžime“ – vaidinti tarp gyvųjų liekančią sielą, vaiduoklį. 

Bandydamas apibūdinti tekusį iššūkį jis pabrėžė tai, kad jo personažas didele dalimi reiškiasi per scenos kolegų reakciją į jį, „įdomu, kad Maiklo vaiduokliškumą turi suvaidinti kolegos, ne aš – tai jiems reikia manęs nematyti ir negirdėti. 

Pats mąstau priešingai, ne apie tai, kaip būti, bet kaip nebūti – apie bekūniškumą, apie buvimą nematomu, apie formos praradimą. 

Kai esi nematomas, belieka tik stebėti, o aktoriui tai kančia. Eiti kiaurai sienom ir sklandyti dar tik mokausi“.

R. Pelakauskas spektaklyje vaidina garsenybę – žymų ir turtingą mados dizainerį. Klausiamas apie būsimą rolę, aktorius pripažino, kad kol kas tai – vienas sudėtingiausių vaidmenų jo karjeroje. 

„Esu sakęs, kad nepaisant to, jog scenoje esu per 40 metų, su kiekvienu vaidmeniu jaučiuosi lyg eičiau į pirmą klasę. Naujas ir švarus lapas.

Kuo labiau krapštinėjuosi, tyrinėju, tuo viskas aiškiau, bet kol kas sunku, kartais net apima bejėgiškumo būsena. 

Bet labai norėjau šio vaidmens, man jis labai įdomus ir tai, kas slegia šį personažą, man atrodo svarbu ir aktualu“, – sunkaus proceso neslėpė aktorius. 

Jaukintis dizainerio Žano personažą nepadeda ir tai, kad pastarasis ryški asmenybė, aktoriui svarbu viduje prisijaukinti vaidmens stilistiką, sugauti tiek jo vidinės, tiek išorinės raiškos specifiką. 

„Tai man nėra įprasta ir toli gražu nebaigiau kurti šio personažo, kažkur jau pagaunu driežą už uodegos, bet dar liko nemažai nuveikti, čia turiu pabrėžti, kokia puiki komanda dirba ties šiuo spektakliu – choreografė Ieva Navickaitė labai man padeda gludinant judesių plastiką, ieškant vaidmens labai gražiai ir kantriai padeda Naubertas. 

Nėra jokios įtampos – visi kantriai, draugiškai ir tolerantiškai einame tikslo link“, – apibendrino R. Pelakauskas.

Vienatvės ir mirties slenksčiai

Kaip sudėtinga kurti personažus, taip prireikia didelio įsigilinimo ir koncentracijos perprantant ir spektaklio tematiką. 

R. Pelakauskas minėjo pirmiausia dėmesį atkreipęs į personažų vienatvę – jo kuriamą dizainerį supa minios gerbėjų, jis ikona, bet kartu jis nepaprastai vienišas, niekam neatsiveriantis, tuo tarpu Maiklas taip pat būdamas gyvas tariasi turįs artimą ratą, bet visas jo santykių tinklas tik iliuzija – jis niekam nereikalingas. 

Pasak aktoriaus, mirtis tampa pirmuoju slenksčiu – jos teritorijoje susitikę herojai galiausiai pradeda eiti laisvės, o kartu ir autentiško ryšio link, „Žanas klausia Maiklo: „Ar žinote, ką reiškia gyvenimas, kai viskas tampa per vėlu?“ 

Maiklas atsako „taip“, nes jau yra savo paties vaiduoklis. Pati didžiausia vertybė ir stebuklas – būti šioje akimirkoje, nieko nesureikšminti, tiesiog būti akimirkoje ir per to suvokimą personažams atsiveria kelias į suartėjimą – jie yra čia ir dabar, ir viskas, kas liko – patraukti į šalį visus stabus ir ikonas, nusigramdyti kadaise užsidėtus niekam nereikalingus šarvus“. 

Mirtis R. Bolaño kūrinyje svarbi veiksmo sąlyga. Bet lygiai taip pat pats jos faktas – iššaukiamai nereikšmingas.

„R. Bolaño nesureikšmina mirties, tad kodėl tai turėčiau daryti aš? Mirtis, paskutinė mūsų stotelė, „Sugrįžime“ virsta kelionės pradžia, gimimu. 

Spektaklyje didesnę reikšmę turi Maiklo mokymasis gyventi po jos“, – tiek autoriaus, tiek režisieriaus pasirinkimą mirtį priimti kaip eilinį nereikšmingą įvykį palietė D. Grinys.

Nusimesti varžantį kasdienybės rūbą

Abiejų aktorių kuriami personažai scenoje susitinka labai neįprastomis aplinkybėmis. „Žanas, susitepęs nuodėme, apie kurią niekas niekada nesužinos, atranda ausį, kuriai gali ją išpažinti ir nebūti pasmerktas. 

Auka atleidžia nusikaltėliui. Žanas vienintelis girdi Maiklą jo naujame antgamtiškame pavidale. 

Jie abu žino, ką reiškia gyventi, kai viskas tampa per vėlu, supranta vienas kitą ir nutraukia savo nepakeliamą vienatvę“, – intrigavo D. Grinys bendrais bruožais apibūdindamas personažų santykius.

Tuo tarpu R. Pelakauskas plačiau paaiškino, kaip, jo nuomone, būtų galima interpretuoti atvirkščio ar apversto R. Bolaño „Sugrįžimo“ pasaulio sampratą, „gyvenimas, kurį spektaklio metu gyvena visi personažai, yra tarsi netikras ir turi kažkas įvykti, kažkoks persilaužimas, kad jis būtų apvalytas nuo kasdienybės, nuo buitiškumo. 

Tai – sapnas ir personažai iš jo pabunda, aišku, skirtingai“. Pabudus, atsikračius kiekvieną rėminančių taisyklių, personažams atsiveria galimybė būti savimi ir proga būti suprastiems.

Scenoje sudėtingą ryšio transformaciją kuriantys aktoriai pripažino, kad vienas kitam jie yra didelė paspirtis ir įkvėpimo šaltinis. 

„Mes abu su Džiugu – molėtiškiai, spektaklyje vaidinanti Digna Kulionytė taip pat iš to krašto. Taigi, scenoje turime ir tokią tiesioginę bendrystę, – pasakojo R. Pelakauskas. – Džiugas labai talentingas aktorius ir puikus žmogus, kartu dirbome jau „Storame sąsiuvinyje“, mes sutariame ir ant scenos, ir už scenos ribų. 

Taip gražiai sutardami, palaikydami vienas kitą, būdami kantrūs vienas kitam ir judame pirmyn. Visoje „Sugrįžimo“ komandoje – aš vyriausias narys, tad man svarbu, kaip šiltai ir šeimyniškai vienas kitą priimame.“

D. Grinys savo ruožtu minėjo, kad scenoje turėti kolegą su tokia didele buvimo scenoje patirtimi – jam didžiulė dovana, „tik Rimu ir remiuosi, kalbu ir veikiu su žmogumi, kuris yra prieš mane. 

Šiame darbe Rimas labai preciziškas, daug dėmesio skiria detalėms, daug analizuoja, be to, taip kartais primena man sustoti ir įkvėpti oro. 

Abu esam molėtiškiai, va, čia tai dinamika, čia tai energija, laikykitės, brangieji“.

Spektaklio „Sugrįžimas“ premjera vyks rugsėjo 27 ir 28 dienomis Klaipėdos dramos teatre

Įkvėpta Roberto Bolaño novelės „Sugrįžimas“. Režisierius Naubertas Jasinskas, dramaturgas Edgaras Gerasimovičius, scenografas Tadas Černiauskas, kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, kostiumų dailininkė Liucija Kvašytė, vaizdo menininkas Martynas Norvaišas, choreografė Ieva Navickaitė, šviesų dailininkas Dainius Urbonis, garso režisierius Edvinas Vasiljevas, režisieriaus asistentas Alius Veverskis.

Spektaklyje vaidina Justina Vanžodytė, Džiugas Grinys, Samanta Pinaitytė, Ieva Navickaitė, Digna Kulionytė, Rimantas Pelakauskas.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder