Arūnė Bernotaitė: vyksta ciklas - sukurti, naudoti, išmesti

A. Baronaitė - biotechnologė, menininkė, derinanti biomokslų ir ekologijos žinias su eksperimentine fotografija, o Klaipėdoje eksponuojamu „Polimeru“ gilinosi į aplinkos ir žmonių simbiozę, žmonių daromą įtaką gamtos ekosistemai, aplinkosauginius aspektus.

Kokius tyrimo rezultatus pristatei parodos atidarymo metu?

Pirmas tyrimas apie polimerą - vizualinis tyrimas, kurį vykdžiau apie metus laiko. Šio tyrimo metu rinkome ateities reliktus: nenuspėjamus svetimkūnius, sintetinius polimerus, sukurtus žmonių, kuriuos mums grąžina Baltijos jūra. Močiutė man nuolat pasakodavo apie audringą jūrą ir stebuklus, kuriuos ji rasdavo po audrų. Ir aš skubu ieškoti tų stebuklų (šypsosi). Tik su laiku jie kito, darėsi vis nenatūralesni, iš neorganinių jau spėję tapti organiniais, vizualiai išsiskiriantys, bet kartu jau įsiliejantys į aplinką ir žmonių ignoruojami. Jūra laužo ir keičia joje randamus objektus. Tačiau vandenyje atsidūrę neorganiniai daiktai joje išlieka ilgai, daug ilgiau nei žmogaus biologinis laikas šioje žemėje.

Kaip tavo tyrimo rezultatai atsispindi, siejasi su parodoje eksponuojamais tavo darbais?

Viena tyrimo dalis - vizualiai užfiksuoti ir pavaizduoti, kaip įvyksta svetimkūnių jūrinė alchemija, kuomet objektų formos ir linijos tampa sunkiai apčiuopiamos bei įvardijamos, tai, kas buvo neorganiška, tampa organiškai elegantiška ir apgaulingai trapu. Koks miražas susiformuoja? Ar gali žmogaus akis identifikuoti ir atspėti, kas tai yra? Savotiškas žaidimas.

Antroji tyrimo dalis - rastų sintetinių polimerų cianotipijos antspaudai. 20 įvairaus dydžio makroplastiko antspaudų šešėliai, palikti pajūrio smėlyje, menantys, kad pagal Europos Sąjungos reglamentus būtų dvidešimt vienetų šiukšlių per šimtą metrų pajūrio atkarpos. O kiek jų randame mes? Statiškai 100-120 vienetų.

Ką jūsų tyrimas atskleidė apie žmonių daromą įtaką gamtos ekosistemai aspektus?

Manau, čia svarbiausia paminėti, kad tai, kas atsiranda Baltijos jūroje ir pajūryje, neatsiranda iš niekur ir nedingsta į niekur. Viskas sukasi ratu. Ciklas: sukurti, naudoti, išmesti. Tik jei ciklas vyksta nesąmoningai, tuomet tai, kas aplink mus, užsiteršia. Mes patys užteršiame. Ir čia kalbame ne apie tai, kad atvažiavau prie jūros, pamiršau išmesti ir užkasiau smėlyje. Reikia suprasti, kad net tai, ką nuleidau kanalizacija Vilniuje, subėga ir atiteka į pajūrį. Taip kad įtaką darome visi.

Kodėl jums svarbu kalbėti apie ekologiją ir skatinti žmonių sąmoningumą šiais klausimais?

Pirmiausia, labai svarbus yra kiekvieno individualus ekologijos supratimas. Apie ką ji yra man? Nuoširdžiai negaliu pasakyti, ar pati šią temą sąmoningai pasirinkau, ar ji savaime atėjo pas mane. Dar mokykloje įvyko pirmieji projektai, pasitelkiant antrinio panaudojimo idėjas, kuomet iš senų valgyklos kėdžių gimė kalėdinė eglutė. Tuomet biomokslai ir vis dažniau kylantys vidiniai klausimai, ar tai tik biofarmacija ir agrokultūroje pritaikomos žinios? Patirtis ir žinios, gautos aplinkos apsaugos agentūroje. Taigi, manau, kad ši ekologijos tema tiesiog augo kartu su manimi.

Ar taip pirmoji tavo paroda? Kokią reikšmę ji tau turi?

Beveik debiutas, aš taip įvardinčiau. Bet oficialiai - tai mano pirma personalinė paroda galerijoje. Kuo labai džiaugiuosi, kad mokslas ir menas susijungė. Tai įrodymas, kad įmanoma apie sunkias problemas kalbėti meniška kalba.

Kaip gimė šios parodos darbai ir į kokią patyriminę kelionę jie kviečia lankytojus?

Užsimerki ir nematai arba matai, ką nori matyti. Bet iš esmės ignoruoji tai, kas tikra. Tuomet tai, kas tikra, tampa miražu. Mano darbai gimė iš žmogaus nepastabumo, iš tos būsenos, kuomet patys save apgaudinėjame ir bandome vizualiai sukurti sau tinkamą vaizdą - iliuziją, o esamą situaciją ignoruojame. Tai puikiai supratau stebėdama vandens lašą po mikroskopu. Mėginyje radau daugiau mikroplastiko nei mikrodumblių. Ir ką tuomet kalbėti apie plika akimi matomus makroplastikus, plūduriuojančius mūsų marių ir jūros pakrantėse?

Mano darbai gimė iš žmogaus nepastabumo, iš tos būsenos, kuomet patys save apgaudinėjame ir bandome vizualiai sukurti sau tinkamą vaizdą - iliuziją, o esamą situaciją ignoruojame.

Koks jūsų ryšys su uostamiesčiu?

Mano šaknys pajūryje. Tėtis ir senelis - buriuotojai, močiutė gintarą pajūryje rinko. O aš užaugau ant vandens. Augau Smiltynės jachtklube su jachtų stiebų gaudesiu, uosto vaizdais ir žydinčiu marių vandeniu. Tad, manau, tas ryšys - mano genuose ir jo jau niekaip nemodifikuosi. Tiesiog iš vidaus šaukia.

Ar jūra bei pajūrio gamta yra vienas iš jūsų įkvėpimo šaltinių?

Neįsivaizduoju savęs be jūros. Kuomet gyvenau sostinėje, jausdavau, kaip dūstu nuo deguonies trūkumo kaip tos užtroškusios žuvys jūros pakrantėse. Ir vieną dieną perskaičiau mokslinį straipsnį, jog pajūrio oras turi daug daugiau deguonies dalelių, o jos padeda išsklaidyti smegenyse susidariusį rūką.

Koks jūsų gyvenimo moto?

Koks sudėtingas klausimas. Niekada neįtilpau į visuomenės standartus, tad kažkuriuo gyvenimo tarpsniu moto buvo neišsiskirti. Bet tai palaužė ir sulaužė mano vidų, supratau, kad standartai neegzistuoja, o būti autentiška, savimi, yra pati didžiausia dovana.

Ar kūryboje reikalingos pauzės ir kodėl?

Mano supratimu, pauzė - tai laikas supurenti dirvą naujoms kūrybinėms idėjoms. Sustoję ir atradę laiko savirefleksijai, rasime resursų ir įkvėpimo eiti tolyn.

Arūnės Baronaitės personalinė paroda „Polimeras“ Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos nišinėje galerijoje veiks iki rugsėjo 28 d.