Baltijos aukso šventovės stebuklai

Pabaiga. Pradžia „Savaitės eksprese“ Nr. 26 (75)

Meistrystės istorija

Daug dėmesio ekspozicijoje skiriama gintaro gaminiams: yra keletas originalų iš akmens amžiaus (rasti Šventosios apylinkėse) ir kuršių laikų (Palangos apylinkės), tačiau daugiausia bus galima išvysti profesionaliai pagamintų kopijų. Jų autoriai - tikri savo amato profesionalai: garsi aukščiausios kvalifikacijos gintaro dirbinių restauratorė Bronislava Kunkulienė (ji gamino artefaktų kopijas ir Palangos gintaro muziejui) bei Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse architektas, gintaro meistras Ruslanas Aranauskas.

Šių meistrų rankose atgimė ne vienas senovės artefaktas. B. Kunkulienė, panaudodama specialią gintaro sendinimo technologiją, pagamino Kuršių neriją visame pasaulyje išgarsinusio 5 tūkst. metų senumo laikus siekiančio vadinamojo Juodkrantės lobio (Richardo Klebso aprašyto ir nupiešto 434 vnt. rinkinio) amuletų, karolių, sagų, trapecijų ir kt. dirbinių, Šventosios radinių ir kt. kopijas. R. Aranauskas triūsė gamindamas kuršiškus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir kt. laikmečių šedevrų replikas.

Yra ir pirmuosius mūsų eros amžius siekiančių gintaro žiedų kopijų, pagamintų pagal Romos imperijos gintaro apdirbimo centro Akvilėjoje (dab. Italija) radinius. Akį traukia originalūs XVI-XVIII a. greičiausiai Karaliaučiaus gintaro meistrų gildijos gaminiai (įvairios gyvūnų figūrėlės), XII a. pr. Kr. Didžiojoje Britanijoje, Hovo pilkapyje, rasto gintarinio puodelio kopija, įspūdinga Švedijoje akmens amžiaus laikais gaminta žmogaus galvos figūrėlė ir kt. Atiduota duoklė ir kuršiams: galima išvysti ypatingų jų karių amuletų - gintaro šukučių - replikas, originalų verpstuką, tekintus karoliukus ir kt.

Norint suvokti, kaip dabar egzotiškai atrodančius dirbinius, amuletus, papuošalus gamindavo senovės žmonės, specialiai įrengta ir amatininko kertelė. Joje galima rasti akmens amžiuje naudotus titnaginius įrankius: skeltes, peiliukus, grąžtus; geležies amžiuje naudotas tekinimo stakles, įvairius pompos principu veikiančius gręžimo įrankius, peilius. Archajišką gintaro apdirbimą keitė vis modernėjančios technologijos, tad demonstruojami ir įrenginiai, kuriais Baltijos auksas iš gabaliukų virsta dirbiniais šiais laikais.

„Lankytojai galės patys pamėginti pragręžti senoviniu grąžtu skylę gintare, bandyti tekinti karoliuką staklytėmis, pašlifuoti gintarą džiovintu šiurkščiuoju asiūkliu, net plekšnės oda, kuri yra tarsi švitrinis popierius. Galbūt bus norinčiųjų ir kantriai pasidaryti visą amuletą ar papuošalą nuo pradžių iki pabaigos“, - teigė K. Mizgiris.

Liesk, uostyk, grok

Minėta, jog daug dėmesio Mizgirių muziejuje skirta ir žmonių pojūčiams, todėl apsilankymo pagrindinėje ekspozicijoje metu juos lydės specialiai parinktas muzikinis, garsinis fonas (eoceno laikų gintarmedžių miško įsivaizduojami gyvūnų balsai ir pan.).

„Galima bus paliesti skirtingų paviršių gintaro grynuolius: perbraukti delnu per natūralaus - iškastinio ir jūrinio - luito paviršius, paskui - pajusti šlifuoto, poliruoto gintaro morfologiją. Kitoje vietoje - įkišti ranką ir pakilnoti, kiek sveria delno dydžio gintaras. Pauostyti: toks specialus aparatas yra, kai papumpavus į orą pasklinda gintaro dulkės. Ir kitaip jo įkvėpti: jau smilkstantį, užuosti tą specifinį degančių sakų aromatą. Net Japonijos imperatoriaus rūmuose gintaras smilkomas. Bus ir svarstyklės, ant kurių galima dėti didelį gintaro gabalą ir palyginti, kiek jis sveria, o kiek reikia pridėti geležinių gabaliukų, norint išlyginti svorį. Turime ir unikalų metalofoną, kurio plokštelės pagamintos iš skirtingų medžiagų: akmens, metalo, stiklo, medžio ir gintaro. Galima bus paskambinti ir sužinoti, kaip skirtingai skamba kiekviena plokštelė“, - vardijo K. Mizgiris.

Atskira kertelė skirta medicininėms gintaro savybėms atskleisti: kaip malšintas ausų skausmas gintaro dūmais, koks jo panaudojimas yra tepaliukų, esencijų pavidalu.

„Senovėje gydymo tikslais į gintarinius puodukus būdavo nuleidžiamas net žmogaus kraujas. Baltijos auksas išties laikomas stebuklingu, magišku: buvo net posakis, jog numirsi sveikas, jei miegosi su gintaru. Turime ir senovinių, labai gražių, skulptūriniais kaušeliais pypkių, kurių kandikliai - gintariniai, kolekciją. Ir vėl žmonės tikėjo, jog naudojant tokius rūkymas esą mažiau kenkia sveikatai. Pypkių originalai pagaminti garsiausių XIX a. meistrų iš Europos dirbtuvių: Prancūzijos, Austrijos, Belgijos, Vokietijos, Anglijos…“ - tikino pokalbininkas.

Atskirame kambarėlyje ir tik ypatingiems svečiams bus galima simboliškai paragauti vadinamosios gintaro trauktinės, kai į kokybišką alkoholį yra įpilamas tam tikras gintariukų kiekis, ši trauktinė laikoma keletą mėnesių, per kuriuos iš gintaro į alkoholį absorbuojasi visame pasaulyje pripažinta gydomoji gintaro (sukcinito) rūgštis.

Panašių atraktyvių elementų muziejuje - dar ne vienas, tačiau visų muziejaus savininkai kol kas neatskleidžia.

Duoklė menui

Čiukurinėje mansardoje - jau kitoks pasaulis, kuris skirtas šiuolaikiniam menui.

„Išdėlioti, surasti vietą gintaro dirbiniams visada yra gana subtilus procesas, nes kiekvienas meno kūrinys yra unikalus ir jį reikia atskleisti pasitelkiant įvairias formas: tai ir apšvietimas, vieta erdvėje, eiliškumas kolekcijoje. Galiu pasidžiaugti, jog lankytojai išvys per 400 gintaro meno dirbinių, kuriuos kūrė apie 40 Lietuvos ir užsienio autorių. Vieni dirbo mūsų vasaros rezidencijoje, gintaro galerijoje Nidoje, Pamario gatvėje, kiti gamino specialius užsakymus užsienyje, dar kitus kūrinius įsigijome. Didžioji galerija skirta vien profesionalių menininkų kūriniams. Prie jų prisilietė juvelyrai, skulptoriai“, - pasakojo V. Mizgirienė.

Ji atviravo, jog idėja vienoje vietoje eksponuoti Mizgirių šeimos sukauptus meno kūrinius kilo po vieno lemtingo įvykio, kai netikėtai mirė šeimos bičiulis kūrėjas Ąžuolas Vaitukaitis.

„Mes su šiuo juvelyru bendradarbiavome apie 30 metų, sukaupėme keliasdešimt jo darbų kolekciją. Pamaniau, jog jie turi gyventi ir po autoriaus mirties. Toliau skleisti jo idėjas, požiūrį, būti matomi, lankomi ir savotiškai įprasminti kūrėjo darbą. Taip ėmėme sudarinėti ir kitų menininkų darbų rinkinius, kurie dabar gražiai išsirikiavo šviesioje salėje, sukuriančioje kontrastą mistiškajai pirmajame aukšte“, - teigė moteris.

Paklausta, kokius įdomiausius kūrinius ji galėtų išskirti, ponia Virginija prasitarė, jog visi yra skirtingi ir brangūs, unikalūs, atstovaujantys vis kitokioms vaizduojamojo meno pakraipoms nuo konceptualizmo iki taikomojo, liaudies meno.

„Įspūdį palieka skulptoriaus Nerijaus Ermino darbai, požiūris į gintarą labai savitu kampu. Jis dirba ir su akmeniu, ir su metalu. Lankytojai išvys tikrai kai ką nestandartinio: gintarines antropomorfines figūrėles, tuos žmogučius iš Juodkrantės lobio. Vienoje kompozicijoje jie stovi tarsi rikiuotėje ir iš pažiūros - visi vienodi. Bet pažvelgęs įdėmiau pamatai, kad vienas turi švarką, kaklaraištį, o po kojomis - stiklinis portfelis. Kitas dėvi sportinius marškinėlius, apačioje - beisbolo lazda. Trečias - darbininkas su kombinezonu ir veržliarakčiu apačioje. O ketvirtas... nuogas, kaip Adomas, todėl jam skirtas skiklinis obuolys. Tai - savotiška meninė išraiška per akmens amžiaus amuletą vaizduoti žmogų laiko tėkmėje“, - paaiškino ji.

Ten pat puikuojasi ir itin interpretacijoms, semantikai imlus to paties autoriaus kūrinys, kai Juodkrantės gintarinis žmogeliukas simboliškais saitais yra sujungtas su stiklo gimdoje tūnančiu vaisiumi. Žinia, neolitinės antropomorfinės figūros simbolizavo protėvių kultą, jos buvo aukojamos prašant mirusiųjų apsaugos. Dar įsčiose esantis vaisius, susietas su gintaro amuletu, tarsi sujungia gyvybės ir mirties ratą. Juoba kad panašia filosofija galbūt vadovavosi ir akmens amžiaus žmonės: jie mirusiuosius neretai laidodavo embriono pozoje (prie krūtinės pariestomis kojomis), taip tarsi pabrėždami amžinybės ciklą, jog miręs žmogus atgimsta nauja gyvybe kitame pasaulyje. Žinoma, tai - interpretacijos, tačiau eksponuojami meno kūriniai tuo ir žavūs, jog skatina mąstyti, analizuoti, ieškoti užslėptų prasmių.

Meno dirbinių kolekcijoje galima išvysti ir aukščiausio meistriškumo papuošalų, įvairių kitų kūrinių, prie kurių galima stovėti po pusvalandį ir bandyti suvokti kūrėjų perteiktas žinutes.

Gintaro kambarėlis. Tai reprezentacijai, ypatingiems susitikimams skirta erdvė su vienetiniais, specialiai pagal užsakymus gamintais baldais, kurie visi turi gintaro inkrustacijas. Stalas su integruota gintaro plokštelių šachmatų lenta ir figūromis iš Baltijos aukso, gintaru puoštos kėdės, laidinis telefonas, veidrodis, laikrodžiai ir kt. Šioje erdvėje eksponuojami jau nebe profesionalių menininkų, o amatininkų, liaudies meistrų preciziškai sukurti darbai panaudojant gintaro žaliavą.

Negalima nepaminėti ir visiško inkliuzo muziejaus mansardoje: tai - fotografo K. Mizgirio kambarėlis, studija.

„Juk pradėjau fotografuoti su paprasčiausiais juostiniais fotoaparatais. Teko naudoti ir didintuvus, ryškalus, raudoną lempą, voneles, ir kitą primityvią techniką, įrangą. Nieko neišmečiau, viską kaupiau. Dabar galiu parodyti kelias dešimtis įvairiausių su fotografija, fotomenu susijusių eksponatų, kurie skaitmeninės fotografijos epochoje jau atrodo egzotiškai. Tais fotoaparatais padariau ir pirmąsias, ir garsiausias savo Neringos kopų nuotraukas. Jos į Nidą iš pasaulinių konkursų atvežė aukso, sidabro, bronzos medalius ir garsino mūsų nuostabųjį kraštą“, - pelnytai didžiavosi jis.

Mizgirių muziejų-galeriją galima lankyti kiek kitaip nei įprastus muziejus: pagal grafiką. Ekskursijos vyksta kiekvieną dieną 11, 15, 18 ir 19 val. Būtina iš anksto užsiregistruoti (tel. 8 610 04280), organzuojami ir papildomi seansai. Bilieto kaina suaugusiam žmogui – 9 eurai, moksleiviams, studentams, senjorams – perpus pigiau, vaikams iki 7 m. – nemokamai.