Baltijos kelią primins senjorų šokių pynės

Kolektyvui „Klaipėdos zunda“ skaičiuojant penkioliktus gyvavimo metus, festivalis „Bunda jau Baltija“ rengiamas jau dvyliktą kartą, tačiau šiemet jis bus kitoks.

Tai nebus įprastas senjorų kolektyvų pasirodymų maratonas. Šiemet visos trys Baltijos sesės žengs dar tvirtesnį vienybės žingsnį: lietuviai, latviai ir estai ne tik stebės vieni kitus, bet ir susilies į vieną bendrą sūkurį, kartu šokdami kiekvienos tautos nacionalinius šokius.

„Norime parodyti tą tikrąją vienybę, kurią jautėme 1989-aisiais, kai gyva žmonių grandinė skambant dainai “Bunda jau Baltija" sujungė Vilnių, Rygą ir Taliną, išreiškiant laisvės siekį.

Šiemet festivalyje visi kartu šoksime estų šokius, tada - latvių, o galiausiai - lietuvių.

Šokių pynės renginio žiūrovams primins istorinį įvykį ir virpins širdį į kraują įaugusiomis dainomis", - išskirtine šių metų idėja dalijosi festivalio organizatorė.

Pokalbio metu energingoji senjorė atskleidė ne tik būsimo festivalio detales, bet ir pasidalino jaudinančiais asmeniniais prisiminimais bei istorija, kaip gimė jos gyvenimo aistra - senjorų šokių kolektyvas „Klaipėdos zunda“.

Artėja festivalis „Bunda jau Baltija“. Kuo jis bus ypatingas ir kokią žinią neša?

Šiemet sumanėme padaryti kažką išskirtinio. Tai nebus koncertas, kur kiekvienas kolektyvas pasirodo atskirai.

Visi - lietuviai, latviai ir estai - šoksime bendrus šokius. Pirmiausia visi kartu šoksime estų šokius, paskui, po pertraukos, visi kartu šoksime latvių šokius, o galiausiai - lietuvių.

Norime parodyti tą vienybę, kurią jautėme tada, Baltijos kelyje.

Finale, žinoma, skambės daina, tapusi mūsų laisvės simboliu - „Bunda jau Baltija“. Tai bus akimirka, kai visos trys Baltijos sesės vėl susikibsime rankomis.

Festivalis organizuojamas pagal VšĮ senjorų šokių kolektyvo „Klaipėdos zunda“ įgyvendinamą, Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuotą projektą „Tarptautinis senjorų šokių kolektyvų festivalis „Bunda jau Baltija“.

Renginį organizuoti mums padeda Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centras Žvejų rūmai.

Festivalio pavadinimas neatsitiktinis - jis skirtas Baltijos kelio sukakčiai. Kokius prisiminimus Jums pačiai kelia ši diena?

O, aš ten buvau, pati stovėjau! Važiavome į Latvijos pasienį, už Pasvalio.

Įspūdis neapsakomas. Važiavome mašinų kolonomis, be galo draugiškai. Jei kam avarija, visi puola padėti, stumti. Niekas nieko neskriaudė.

O ten, laukuose, ilgai laukėme, stovėjome susikibę rankomis. Praskrisdavo lėktuvai, barstydami gėles...

Kai atėjo tas momentas, visi kėlėme rankas ir skandavome: „Lietuva, Lietuva!“

Prisimenu, vietinės moterys, melžusios karves, atnešė mums ir pienuko, ir arbatos, klausė, gal ko trūksta.

O po visko, kai jau reikėjo važiuoti namo, pagalvojom - ko čia skubėti? Ir nuvažiavome tiesiai į Latviją, pažiūrėti, kaip jie švenčia.

Ten degė laužai, žmonės dainavo, šoko apsikabinę. Ir muitinės nebuvo, niekas nestabdė... Tą naktį, tą valandą mes visi buvome laisvi.

Esate ne tik senjorų šokių festivalio, bet ir senjorų šokių kolektyvo „Klaipėdos zunda“ siela. Kaip kilo mintis suburti šokti norinčius senjorus?

Viskas prasidėjo 2010 metais. Klaipėdoje buvo organizuojama didelė tarptautinė konferencija apie mokymąsi visą gyvenimą ir mane pakvietė parengti jai meninę programą.

Tuo metu dirbau Muzikiniame teatre ir vaikų darželyje, tad su vaikais surengėme koncertą senjorams.

O tada ekspromtu tą patį „Klumpakojį“ sušokome su senjorais.

Tada ir pamačiau, kiek daug vyresnio amžiaus moterų nori judėti, šokti! Ansamblių, chorų daug, o šokti lyg ir nėra kur.

Viena estų kolektyvo vadovė, pamačiusi, kaip mes smagiai trepsime, pakvietė atvažiuoti į didžiulį festivalį Taline.

Nors nemokėjome jų šokių, nuvažiavau, pasižiūrėjau, parvežiau idėjas ir subūrėme kolektyvą. Pradžia buvo sunki, repetavome, kur tik rasdavome vietos, bet noras buvo didžiulis.

Dažnai manoma, kad senjorus išjudinti sunku, kamuoja ligos, trūksta jėgų. Kaip Jums pavyksta išlaikyti tokį gausų būrį?

Žinoma, kad yra problemų.

Aš ir pati po kelių operacijų jau nebešoku, tik vadovauju.

Kolektyve moterys keičiasi - vienos suserga, kitos, deja, išeina į kitą pasaulį... Bet noras judėti, bendrauti yra stipresnis.

Pradžioje mums net buvo nurodyta, kad judesiai turi būti labai ramūs, kone gydomieji, bet greitai pasidarė neįdomu.

Moterys nori smagių, linksmų šokių!

O vyrai?

Vis klausia, kur mūsų vyrai.

Sakome - į jūrą išplaukė.

Deja, vyrus prisikviesti labai sunku. Jų yra tik estų kolektyvuose.

O mes, lietuvės, šokame moterys su moterimis - viena aukštesnė būna „vyras“, žemesnė - „moteris“. Svarbiausia, kad visiems linksma.

Jūsų veikla jau seniai peržengė Klaipėdos ribas - telkiate visą Vakarų Lietuvos regioną, bendraujate su latviais, estais. Ar todėl, kad šokis - universali kalba?

Be abejonės. Mes ne tik organizuojame festivalius, bet ir patys važiuojame į seminarus mokytis šokių.

Mūsų Vakarų Lietuvos regione šiuo metu yra dešimt kolektyvų! Nuo Palangos iki Šilutės.

Draugystė su latviais ir estais - ypatinga.

Šokdami kartu supratome, kad esame labai panašūs, nors anksčiau galvojome, kad estai - labai išdidūs, o jie apie mus manė, kad esame pikti ir užsidarę.

Šokis visus stereotipus ištirpdė.

Tai ne tik judesys, tai - bendrystė, pasitikėjimas ir didžiulis džiaugsmas.

Kai matau, kaip švyti moterų akys, kaip jos pagražėja, ypač kai šalia yra vaikai, suprantu, kad viską darau ne veltui. Tai ir yra mano variklis.