Baltojo švyturio Klaipėdoje atstatymo idėja

Švyturių metų paskelbimo iniciatorius buvo žurnalistas, visuomenininkas Denisas Nikitenka, labai laiku pastebėjęs, kad būtent 2024-aisiais sukanka 150 metų, kai buvo įžiebtas senasis, šiuo metu neišlikęs Nidos švyturys, ir 140 metų, kai sužibo taip pat neišlikęs, ant šiaurinio Klaipėdos molo stovėjęs Baltasis švyturys.

Žymiausias šalies farologas, švyturių tyrinėtojas Aidas Jurkštas dar 2017 metais parašęs ir išleidęs labai gražią knygą „Lietuvos švyturių istorija“ papildė dokumentinės marinistinės lietuvių literatūros trūkumą, išsamiai ir kokybiškai, kūrybingai su unikaliais piešiniais, aprašė jūrinį kultūros paveldą, jo raidą. 

A.Jurkštas jau daug metų rinko medžiagą , entuziastingai organizavo parodas, švyturių populiarinimo renginius tyrimo, restauravimo darbus, rūpinosi jų kokybe.

Kitas darbščiausias jūrinio paveldo istorijos tyrinėtojas Denisas Nikitenka ne tik surinko ypač daug vertingos informacijos, planų, vaizdų, juos išanalizavo, pateikė visuomenei, pristatė laidose ir parodose, ekskursijose, greitu metu išleis knygą apie Klaipėdos Baltąjį švyturį, kuris stovėjo ant šiaurinio uosto įplaukos molo.

Labai gražius kartografinius, locijų, vaizdų retus duomenis apie Klaipėdos jūrinio paveldo istoriją iš Jūrų muziejaus rinkinių visuomenei pateikė Romualdas Adomavičius straipsnyje „Klaipėdos uosto švyturio istorijos blyksniai“, aprašė jų svarbą ir unikalumą.

Šių tyrinėtojų darbų dėka visi pamatėme ne tik Klaipėdai, bet ir Lietuvai labai reikšmingą jūrinio kultūros paveldo objektų svarbą, formuojant jūrinės šalies ir pakrantės miestų savitumą, patrauklų įvaizdį ir unikalią vietos dvasią. Esame labai dėkingi minėtiems tyrinėtojams už kruopščiai atliktus darbus, jų vertinimus.

Pagal surinktus išsamius duomenis man atrodo, kad reali ir patraukliausia būtų galimybė atstatyti Klaipėdos Baltąjį švyturį, kuris būtų gražus jūrinio paveldo akcentas ant uosto molo įplaukiant  į Klaipėdą. 

Turėdami ypač mažai inžinerinio jūrinio paveldo šalyje, uostuose, turėtume siekti ne tik išsaugoti, bet ir atstatyti,  įveiklinti jo gražiausius elementus, taip ryškindami mūsų vertybių savitumą, palikdami jas ateities kartoms. 

Todėl šių metų gruodžio mėnesį  paskelbiau Baltojo švyturio atstatymo istorinėje vietoje idėją spaudoje, pristačiau ją Klaipėdos miesto merui Arvydui Vaitkui, kuris tokiai idėjai išreiškė paramą ir pritarimą.

Atstatymo idėjos realizavimo ,tyrinėjimo projektavimo darbų planą kuriame kartu su Klaipėdos inžinierių sąjunga, kaip suinteresuota inžineriniu paveldu aukštos kvalifikacijos organizacija. 

Šios idėjos plano patarėjais, pagalbininkais pirmiausia kviečiame būti ne tik buriuotojų sąjungą, bet ir Klaipėdos jūrų uosto, įmonių talentingus suinteresuotus inžinierius, specialistus.

2024 metais birželio vienuoliktą dieną pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nustatė, kad Kultūros vertybių registre registruojamas ir saugomas kompleksas, sudarytas iš Baltojo švyturio vietos ir Šiaurinio molo liekanų Klaipėdoje ,Vėtros gatvėje. 

Vertybės vertingųjų savybių pobūdis ar jų derinys yra inžinerinis, istorinis lemiantis reikšmingumą retas, svarbus. Komplekso reikšmingumo lygmuo yra regioninis. 

Tai svarbus žingsnis, siekiant išsaugoti išlikusius autentiškus elementus. Reikės atlikti komplekso tvarkybos darbų projektą, papildomus tyrimus.

Klaipėdos įplaukos uosto molų ir Baltojo švyturio istorija, iliustruoja ypač kūrybingą įvairų laikotarpių inžinierių darbą. Pagal Prūsijos, kuriai tuo metu priklausė Klaipėda, statybų vyr. direktoriaus karinio patarėjo J.S. Lilientalio tyrimus, įplaukos žemėlapį 1771 vasario 15 dieną Prūsijos karalius pritarė pirklių konferencijoje pasiūlytiems uosto tvarkymo darbams. 

Ypač geras pasirodė žemyno dalyje pastatytas molas su nukreipiamuoju bolverku, sulaikė kranto griovimą ir srovė iš marių greitai pagilino farvaterį. 

Tai vertinga, sėkminga konstrukcija, kuri leido išvengti pastoviai užnešamo kanalo gilinimo kaštų. Parengus uosto plėtros planus, 1791 metais pradėta pietinio molo statyba. 

Planuota taip, kad didėtų teritorija ir ne būtų nuplaunami krantai. 1833 m. pradėtas statyti šiaurinis molas. Iki 1882 Kuršių nerijos teritorija dėl nešmenų padidėjo iki 850 m. – vidutiniškai apie 10 m. kasmet. 

Iki 1878 krantas prie šiaurinio molo priaugo apie 530 metrų – apie 14 metrų kasmet. 1884 gruodžio 16 dieną šiaurinis molas pailgintas iki 2150 metrų, o jo gale įsižiebė pastatytas Baltasis švyturys, kur nuolat degė raudona šviesa. 

Deja karo pabaigoje 1945 metais švyturys buvo susprogdintas. Baltasis švyturys tapo pagrindiniu miesto simboliu, įvairiais laikotarpiais atvaizduojamu reprezentaciniuose atvirukuose, pašto ženkluose, laikraščių viršeliuose, net piniginiuose ženkluose: Klaipėdos kraštą administruojant Prancūzijai nuo 1922 m. buvo išleisti banknotai- notgeldai su Baltojo švyturio vaizdu, o 1997m. išleistas 200 litų banknotas su švyturiu ir nurodyta klaidinga statybos data.

Nepriklausomybės laikotarpiu buvo daug diskusijų, poveikio aplinkai vertinimų molų rekonstrukcijos projektų. Vertindamas planus visada įrodinėjau kad įplaukos molai turi būti prieinami visuomenei, tai yra svarbu išsaugant miesto jūrinę atmosferą, galimybę pamatyti laivus, inžinerinį paveldą, unikalias erdves, kur atsiskleidžia Nacionalinio parko paveldo, urbanizuoto kraštovaizdžio komplekso panoramos. 

2007 metais ruošiant Klaipėdos miesto bendrąjį planą, pasiūliau uosto įplaukos molus numatyti kaip visuomenei atviras teritorijas ir tai patvirtino miesto Taryba plano pagrindiniame brėžinyje. 

Šiaurinio molo dalis jau pritaikyta saugiam lankymui, o atlikus pietinio molo rekonstrukciją, 2024 metais įrengtos papildomos geros apžvalgos vietos yra labai vertinamos turistų, miestiečių. 

Reikėtų žengti toliau, kad būtų ypač gražūs Klaipėdos miesto uosto vartai, atstačius  šiaurinio molo puošmeną Baltąjį švyturį.