Be Vytauto Paukštės būtų daug skurdesnė ne tik Klaipėdos dramos teatro, bet ir visos Lietuvos istorija

„Šitiek metų / Tarytum karčią metėlių arbatą / Geriu aš pareigą. Tik pareiga / Mane čia atvedė ir čia paliko. / Bijau prisipažinti, kad ne Dievui / Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui, / Kurį reikėjo iš mirties vaduoti, / Kuriam pavidalą reikėjo rast, / Kad jis galėtų amžiuose paliudyt / Buvimą savo ir galbūt gyvybę.“ Jaudinančiai skambėjęs Paukštės–Mažvydo monologas tapo aktoriaus gyvenimo motto.

Paukštė – tai didžiulė teatrinė epocha, lietuviško profesionalaus teatro renesansas.

Nedaug Lietuvoje artistų, su kurių vardais ištirpsta miestų ribos, kuriuos atpažįsta ne pavieniai gerbėjai, bet visi lietuviai. Paukštės stotas, skvarbus žvilgsnis, ilgi žili plaukai ir, aišku, pypkė, – jis lyg iš René Magritte’o paveikslo išlipęs personažas. Jo galva – pilna debesų, vasariškai skaidrių ir pilnų tamsaus dramatizmo.

Per visą savo gyvenimą jis žmonėms kėlė dvasią ir juokindamas juos, ir priversdamas mąstyti kartu su savo kuriamais personažais.

Jo pypkė buvo prigrūsta teatrinio tabako, kurį rūkėme mes, žiūrovai. Vytautas ją tvirtai laikė savo rankose ir leido mums užuosti gero tabako dūmo skonį.

Vytautas buvo intelektualus ir modernus aktorius, nesistengdamas savo talento atskleisti iki galo. Svarbiausia jam buvo paveikti žmogų. Jeigu Magritte’o paveiksle realios pypkės tiesiog nėra, mes regime tik jos atvaizdą, tai Paukštės gyvenimiška išminties pypkė, scenoje jos išskleistas dūmas ir visi vienas už kitą brandesni vaidmenys – realybė, kuri, net atsitraukus jos kūrėjui, liko su mumis.

Mindaugas. Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“.

Visos šį unikalų aktorių charakterizuojančios detalės susijungia į visumą ir padeda suvokti ne tik Lietuvos teatro, bet ir kino istoriją. Šio aktoriaus kūryba įdomi kaip gražus architektūrinis statinys, viliojantis ne tik savo išore, bet ir vidumi.

Kažkada Vitalijus Mazūras taikliai prasitarė, kad nuvykus į Klaipėdą ir nesutikus Paukštės tolygu nepabūti Klaipėdoje.

Nors teatras šiandien pamažu jau prisipratina būti be jo unikalių vaidmenų, nes aktorius – garbaus amžiaus, bet ir šis miestas, ir pats teatras dar sunkiai įsivaizduojamas be šio artisto. Iki šiol Vytautas Paukštė Klaipėdoje laikomas išskirtiniu žmogumi, gerbiamu įvairaus amžiaus žmonių.

Jis – gyva legenda, tikras Teatro kankinys. Rodos, nieko antgamtiško, tačiau aktoriaus poetiškas stilius, pakilios intonacijos, tik jam vienam būdingos iškalbingos pauzės, apibendrinti mostai suformavo tikrovišką vaizdą, žiūrovui leidžiantį geriau suvokti realybę.

„Mes niekur nepersikūnijam, viską imame iš savęs. Kitaip neįmanoma“, – ne kartą sakė Paukštė. Nors aktoriaus gyvenimas sodrus pačių žemiškiausių išgyvenimų, patirčių, jis sugebėjo tą „iš savęs“ kilstelti nuo žemės. Didžiulių vaidmenų galerija – ir nė vieno vaidmens, kuris nebūtų tapęs meno kūriniu.

Paukštė įprasmino savo pavardės semantiką, paskui save skraidindamas jį stebinčiuosius.

Vytautas Paukštė 1957 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (antroji profesionalių aktorių karta), kelerius metus vaidino Marijampolės dramos teatre.

Nuo 1963 metų yra Klaipėdos dramos teatro aktorius. Daugiau nei per penkis dešimtmečius uostamiesčio teatro scenoje ir kine aktorius sukūrė apie du šimtus vaidmenų. Vytautas Paukštė apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, yra Klaipėdos garbės pilietis, Magistro žiedo savininkas, visų su Klaipėdos teatru susijusių klausimų, dviejų rekonstrukcijų liudytojas.

Paukštės fenomenas neišsitenka tik kultūroje, jo likimas kalba ir apie Lietuvos istoriją: tėvas 1952 m. mirė Sibire (kalėjo su monsinjoru Alfonsu Svarinsku), Vytautui su seserimi ir broliu teko slapstytis, gyventi vaikų namuose, ilgą laiką nešioti etiketę „nevyjezdnoj“, būti Sąjūdžio aktyvistu.

Šiandien, kai karas Ukrainoje nualino ne tik narsiąją už mus visus kovojančią tautą, bet ir visas progresyviai mąstančias šalis, nes psichologinį stresą, tą tylųjį genocidą patirti taip pat labai sunku, Vytauto Paukštės fenomenas tampa tam tikru laikmečio ženklu, nusakančiu, ką teko patirti žmonėms, kurie buvo papuolę į saugumiečių sąrašus.

Šio aktoriaus kūrybinėje biografijoje – šimtas trisdešimt vaidmenų teatre ir septyniasdešimt kine. Reikšmingiausi iš jų: Albinas Dūda (G. Kanovičiaus „Kaip jums sekasi, pramuštgalviai“), Karfunkelis (I. Kočergos „Laikrodininkas ir višta“), Profesorius, Paslikas (K. Sajos „Poliglotas. Abstinentas“), Mindaugas (Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“), Agripa (W. Shakespeare’o „Koriolanas“), Virėjas (B. Brechto „Motušė Kuraž“), Mažvydas (Just. Marcinkevičiaus „Mažvydas“), Andriušenka (V. Merežko „Nakties žaidimai“), Psichologas (K. Binkio „Atžalynas“), Sokratas (S. Tsanevo „Paskutinė Sokrato naktis”), Augėjas (F. Dürrenmatto „Heraklis ir Augėjo tvartai“), Duonkepys (M. Pagnolio „Duonkepio žmona”), Ponia Tautkrūša („Tautkrūša“ pagal W. Schwabą), Karalius Lyras (W. Shakespeare’o „Karalius Lyras“), Hamletas („Mano Hamletas“ pagal W. Shakespeare’ą); kine – Cezaris („Ave, vita!“), Banys („Velnio sėkla“), Arnas Titenis („Edeno sodas“).

Nors Paukštės herojai labai skirtingi ir sukurti per daug nekeičiant savo išorės, tačiau aktorius sugebėjo kiekvieną kartą kitaip perteikti kuriamų personažų mąstymo procesą, iš vidaus atskleisti šių žmonių esmę.

Todėl vieni kritikai jį labiau vertino kaip komedinio žanro aktorių, kiti – herojinio. Ir visi buvo teisūs, nes Paukštės vaidmenų amplitudė skirtinga ir visais atvejais įtaigi.

Šiandien Paukštės vaidmenys, kadaise žadinę lietuvių sąmoningumą, budinę tautą, artinę Sąjūdį, įgyja dar didesnę reikšmę, tuo labiau kad jis pats įvairiuose kontekstuose juos prisimindavo, vertino, nors jie buvo patys sunkiausi. Tai – Mindaugas ir Mažvydas.

Kiekviename naujajame spektaklyje Vytautas Paukštė sugebėdavo nustebinti aplinkinius: „Prisimenu, statėme Justino Marcinkevičiaus poezijos spektaklį „Krintančios žvaigždės“.

Kompozitorius T. Makačinas parašė zongą, kurį dainuoti turėjo Paukštė. Laukiu – uždainuos jis ar ne.

Juk Paukštė nedainuodavo, niekas ir niekur negirdėjo jo dainuojant. Ir jis pats jaudinuosi: „Kažin ar sudainuosiu!“ Laukiu, gal tas jo drovumas, tas varžymasis praeis.

Staiga vienoj repeticijoj ėmė ir uždainavo. Taip jautriai, prasmingai. Muzikalus jis“[1], – prisiminimais dalinosi Povilas Gaidys.

Dėl aukšto Klaipėdos dramos teatro spektaklių meninio lygio ir dėl įdomių vaidmenų šis teatras buvo vertinamas itin palankiai, kiekvieną kartą išskiriant Vytautą Paukštę.

Kandusis Egmontas Jansonas sakė: „Paukštė yra viskas: likimas, nutikimai, istorija, praeitis, meilė, neapykanta, sarkazmas, lyrika, velnias žino, dar kas.

Artistas – daugiaveidis, lengvas senovės graikų Dievas Prometėjas – nuolat besikeičiantis, tampantis, atgimstantis, vienintelis, nepakartojamas, mylimas.

Talentingas Artistas!“

Kino kritikė Živilė Pipinytė, išsamiai išanalizavusi Paukštės kino vaidmenis, rašė: „Paukštės kino vaidmenys iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, deja, jau išnykusių inteligentų – mokytojų, gydytojų, mokslininkų, kunigų portretų galerija, į kurią įsiterpia sodrūs ties įvairių pasaulių riba balansuojantys tarpininkai ar keistuoliai.

Tačiau šiuose personažuose aktorius įrašė konkrečius ir dramatiškus ideologijų ir santvarkų padalytų XX a. žmonių likimus, į kuriuos verta įsižiūrėti ir įsiminti.“

Vytautas Paukštė: Tenka prisiversti atgaminti viską, kas buvo. Tas išėjimas į sceną – stresas. Kiti stebisi – tu tiek metų scenoje, koks tau stresas, ko nerviniesi?

Ne, neįmanoma prie to įprasti. Kuo toliau – tuo baisiau. Gal dėl atsakomybės prieš save. Aš scenos bijojau visada. Nuo pirmojo išėjimo prieš publiką, nuo diplominio spektaklio, kai A. Vienuolio „Prieblandą“ vaidinome Akademiniame teatre. Gal reikėjo tuomet mesti teatrą. 

Nes buvau kone be sąmonės.

Neatsimenu, ką scenoje veikiau. Tai, matyt, charakterio savybė, nieko nepadarysi. O vaistus gerti baisu, nes kartu su nusiraminimu ir kūrybinis nervas gali „nusėsti“.

Stresas, matyt, kažką stimuliuoja. Vieni sako, kad jeigu tau teatre sunku, tai eik iš teatro, ko jame būni. Yra kita nuomonė, ir Romualdas Juknevičius mums taip sakydavo, – jeigu tau teatre pasidarė gera ir lengva, tai eik iš teatro. Nežinau, kur tiesa.

Nežinau, kaip atrodo mūsų profesija iš kitos – salės – pusės. Tai jūs, žiūrovai, pasakykit. Mes juk šito nematome. Jeigu tu padarei akivaizdžią klaidą – tada tu matai, negali nusiraminti, graužiesi. Jeigu kam nors iš partnerių atrodo, kad gerai padarei, tu juk nežinai būdamas scenoje, ar iš tikrųjų gerai.

Mūsų žiūrovai buvo pakankamai intelektualūs. Žmonės stovėdavo ilgose eilėse prie knygynų ir teatrų, nes jiems reikėjo atsakymų į tam tikrus būties klausimus. Iš niekur kitur tokių atsakymų jie negalėjo tikėtis.

Aktorius Regimantas Adomaitis: Vytautas Paukštė – vienas didžiausių Lietuvos artistų. Todėl, kad jis yra nuostabiausias žmogus, kuriame labai gražiai dera abi pusės – ir žmogiškoji, ir artistiškoji. Netgi drįstu sakyti, kad jis ne vienas didžiausių, o pats didžiausias artistas.

Aktorė Nijolė Sabulytė: Paukštė niekada nepriklausė jokiai partijai. Jis, kaip niekas kitas, giliai jautė Lietuvą. O buvo gūdūs sovietiniai laikai. Bet jis neprisitaikė. Tai jautė geri režisieriai ir vien dėl to jį kviesdavo vaidinti. Nuo paviršutiniškų režisierių Vytautas kažkaip sugebėdavo išsisukti. Be to, jis vienodai geras buvo tiek vaidindamas tragedijas, tiek komedijas. Manau, kad apie tai labai nedaug parašyta, bet jis buvo nepakartojamas komikas.

Aktorius Liubomiras Laucevičius: Su Vytautu Paukšte visi mėgo būti. Jis traukdavo kitus žmones. Paukštė – intelektualus, protingas žmogus. Jis matė esmę, o kai tą esmę pasakydavo, tai kai kurie žmonės iškart nesusigaudydavo. Vien dėl to jis taip visus traukė, nes visi siekė suprasti, norėjo iš jo „taško“ pamatyti vieną ar kitą situaciją.

Kino režisierius Algimantas Puipa: Aš žinojau, kad neįveiksiu jo teatrinio stiliaus. Paukštės vaidmenis, jų faktūras kažkuo „apdėdavom“, todėl man netrukdė jo teatrinė patirtis, „paukštiška“ kalbėjimo maniera. Autentiškų dalykų pakeisti negalima, o tas Vytauto atpažįstamumas man niekada netrukdė.

Paukštė niekada nenusileisdavo, kad jam kažkas galėtų sušukti, ar ką grubaus pasakyti, ar kankinti pusę dienos, kaip, tarkim, Bronių Babkauską, kuris turėjo pusę dienos lipti ir išlipti iš vežimo. Tai Vytautas Paukštė, turbūt, vienintelis iš lietuvių aktorių, kurio tokia savigarba. Jam svarbiausia buvo vaidmuo, jo sukūrimas, todėl vidinės įtampos neturėjo. Paukštė nieko nebijojo, jis ir Gaidžio nebijojo...

Režisierius Gintaras Varnas: Paukštei svetimas patosas, kuris jo kartai buvo būdingas. Mes šiandiena vengiame bet kokio patoso, gal todėl Paukštė labai lengvai pritapo prie šiandieninio teatro organikos. Tiesa, atrodo, buvo didžioji jo siekiamybė scenoje. (Manau, ir gyvenime.) Jis išliko charizmatiškas, spindinčiomis didžiulėmis giliomis akimis, visada labai gyvas, linksmas, juokingas, šmaikštus. Humoro jausmas ir savita autoironija jį visą laiką gelbėjo ir lydėjo.

Režisierius Aidas Giniotis: Vytautas Paukštė – vienas mylimiausių mano sutiktų aktorių. Stebėdamas jį teatro scenoje bei filmuose, pastebėjau didiems aktoriams būdingą savybę – ypatingą organiką. Niekada nesupainiosi, kad tai Paukštė. Jo personažai savo tiesas išsako su išskirtine jėga ir teisybe. Kai jis atėjo į pirmą repeticiją, aš net akis bijojau pakelti. Tačiau bedirbant labai pamilau šį aktorių. Pasitvirtino taisyklė, kad genialieji visada yra labai paprasti ir šilti žmonės.

Aktorius Arūnas Sakalauskas: Vytautas Paukštė – vienas iš paskutinių teatro mohikanų, kaip negražiai beskambėtų šitas žodis. Iš visos aktorių plejados yra tik keli aktoriai kaip uolos, be kurių niekaip neapsieisi, kurių niekaip negali pamiršti. Tai yra aktoriai, kuriems gimus Dievas, matyt, pasiuntė angelą, kad pakuždėtų į ausį, kas jie bus. Šie aktoriai turi prigimtinę Dievo dovaną.

Aktorius, režisierius Benas Šarka: Paukštės tylėjimai gyvenime persiduodavo į jo pauzes scenoje. Pavyzdžiui, scenoje jis galėjo tylėti kiek nori, kiek jaučia. Tos pauzės nebuvo imituotos, kokių gal norėjo režisieriai. Paukštei svarbu ne malti žodžius, jo kiekvienas žodis turi išvinguriuoti, o kartais iššauti. Po pauzės. Paukštė buvo laisvas – jis niekada nenorėjo patikti. Gal iš čia ir jo tie užsidarymai, tie tylėjimai. Kartais jo nematyti, nematyti, nematyti, o kartais – sutinki, sutinki, sutinki kur nors gatvėje. Ir neatrodė, kad jo ilgai nematei.

Parengė Daiva Šabasevičienė