Prieš kelias dienas sukako lygiai 250 metų, kai gimė vienas ir vienintelis toks Kuršių nerijos sūnus: Martynas Liudvikas Gediminas Rėza (1776-1840).
Jo mama Ana Kotryna Rėza (Kling) sūnų pagimdė ekstremaliomis sąlygomis: gimtasis Karvaičių kaimas jau buvo pasmerktas išnykti.
Tai buvo antrieji Karvaičiai: pirmuosius smėlio kalnas užvertė apie 1700-uosius metus. Žvejų bendruomenė persikėlė kiek piečiau, prie už kelių šimtų metrų buvusio Ožkų rago.
Neapskaičiavo: ir naujosios gyvenvietės link vėlyvo rudens, žiemos audros it kokį grobuonį žvėrį artino didžiulę smėlio kopą. Ji lėtai, kasmet didėdama slinko iš Vakarų į Rytus.
Mažasis Liudvikas savo akimis matė nesibaigiančią Karvaičių agoniją: tuo metu didžiausia šiaurinėje Kuršių nerijoje žvejų gyvenvietė, turėjusi savo smuklę, parapiją, bažnyčią, kunigą, amžiams po smėlio sarkofagu nuo žemės paviršiaus dingo apie 1797 m.
Mamos brolis, dėdė, vos šešerių metukų Liudviką 1782 m. išsigabeno į anuomet saugius Naujuosius Naglius šalia Pervalkos. Šis kaimas - paskutinysis Kuršių nerijoje, kurį palaidojo smėlio kopa (XIX a. vid.).
Įdomi aplinkybė: pats L. Rėza šiandien gimtadienio nešvęstų. Ar atkreipėte dėmesį, jog net tarpukariu nebent su žiburiu pavyks rasti gimimo dienos proga išleistą atviruką (pvz., „Daug palaimos gimimo dienai“). 99 iš 100 išsiųstų atvirukų sveikins su vardo diena.
Priežastis – labai buitinė: tiek prieš 100 metų, tuo labiau – XVIII a. žmonės tiksliai žinodavo tik savo gimimo metus.
Gimdydavo namie, tad pilna gimimo data dokumentuose būdavo įrašoma šį faktą užfiksavus valdiškoje įstaigoje (šiame kontekste ja įvardiju ir bažnyčią).
Diena - šen, diena – ten... Naujagimį galėdavo ir savaitę namie prižiūrėti, kol išsiruošdavo užpildyti metriką. Nelabai kas suko galvas dėl to.
Žymiojo, Karaliaučiaus universiteto profesoriumi tapusio Karvaičių sūnaus atveju buvo dar keisčiau.
L. Rėza savo autobiografinėse žiniose paties gimtadieniu nurodydavo 1777 m. birželio 9 d. Paradoksalu: žmogus visą gyvenimą manė, kad yra 1,5 metų jaunesnis, nei buvo iš tiesų.
Tikslią kuršininko gimimo datą nustatė Kuršių neriją iki ausų įsimylėjęs, ją proza apdainavęs vokiečių žurnalistas, keliautojas Ludwigas Louisas Passargė (1825-1912), kurią paskelbė 1871 m. išleistoje knygoje „Die Kurische Nehrung“.
Oficiali data (pasikartosiu: ir ji dėl prieš tai paminėtų aplinkybių nereiškia absoliučiai tikslios dienos), kada gimė Martinas Ludwigas Jedeminas Rhesa (taip įrašyta), užfiksuota 1776 sausio 9 d.
Šiuos duomenis L. Passargė aptiko Juodkrantės bažnyčioje, Karvaičių parapijos knygose.
Šiuos metus Neringos savivaldybė paskelbė Liudviko Rėzos metais, tad apie šį unikalų Mažosios Lietuvos kultūros, mokslo žmogų sužinosime daugiau. Kitą savaitę laukite pirmosios pažinties (bus parengta publikacija) su lietuvių tautinio atgimimo pradininku vadinamo L. Rėzos asmenybe ir kūrybiniu palikimu.
Iliustracija – asociatyvi: nuostabaus XIX a. pabaigos medžio raižinio (jame pavaizduotas Pilkopės kaimo užpustymas ir žvejų bendruomenės evakuacija) fragmentas iš mano kolekcijos.
Panašus, jei ne identiškas, vaizdas turėjo būti ir Karvaičiuose: šeimos su giliu liūdesiu rąstas po rąsto išrenka savo namus ir valtimis plukdo statybinę medžiagą į kitą vietą.
Nebūdami tikri, ar ir nausėdijoje bus saugūs, kiek metų prireiks, kol nuo jūros atslinks dar viena kopa-žudikė...
Žmogus, gimęs po smėliu: Liudviko Rėzos istorija, kurios mokykloje nepasakojo
Dainius Jurevičius
Prieš 50 metų švenčiant Pajavonyje 1976 metų sutiktuves, šviesiose žygeiviams vadovaujančiose galvose jau buvo mintys apie naujas keliones. Kadangi buvo iškylaujama ne viena diena, tai ruoštasi artimiausiam įvykiui – folkloristo, vertėjo, poeto, K. Donelaičio kūrybos leidėjo Liudviko Rėzos 200- tosios gimimo metinėms.
Ta data buvo labai arti – jau sausio 9-tąją. Todėl šiai progai buvo parinkta viena iš L. Rėzos užrašyta ir „Lietuvių liaudies dainų“ pavadinimu išleistame rinkinyje, kurią vakaro metu mokėmės dainuoti:
Oi kur tu buvai, bernyti mano?
Oi kur tu buvai, jaunasai mano?
Ar ant jūrų maružėlių
Žuvelių pažvejot?..
Ta daina buvo įžanga į metams numatytų žygių ciklą pavadintą „Liaudies dainų versmėmis“.
Metų bėgyje svajota lankytis rašytojų, poetų gyventose vietose, lankyti vietoves, kurios garsėjo dainininkais, atliekančiais folklorines dainas.
Pirmasis žygelis buvo surengtas į Karaliaučių (Kaliningradą), kur gyveno, universitete dirbo L. Rėza ir prie katedros buvo palaidotas.
Nepamenu, kas žygeliui vadovavo, atrodo, kad jame ir dalyvavo negausus būrelis keliautojų.
Vilniuje buvo išdrožtas maždaug žmogaus ūgio paminklas, skirtas L. Rėzai. Važiuojant traukiniu, esant daug keleivių, paminklą, įvyniotą į audinį, sutiko priimti vagono palydovė.
Tik sužinojusi, kad tai antkapinis paminklas, paklausė ar jis nesivaidensiąs.
Nuvažiavę Kaliningradan, žygeiviai atsivežtąjį darbą, pastatė šalia katedros griuvėsių.
Deja, po neilgo laiko, kažkas nuvažiavęs Kaliningradan, matęs tą paminklą išrautą ir pamestą prie katedros pasienio.
Tai buvo tikėtina, nes lietuviškas paminklas ir dar nederintas ilgai negalėjo likti „na iskono ruskoij zemlie“.
L. Rėzos 200-ajam gimtadieniui dailininkė Gražina Didelytė buvo padariusi ir dalyviams ir draugams dovanojo nedidelius grafikos darbelius ir varinius ženklelius.
O šiemet iškiliajam folkloristui jau sukaktų 250-tosios metinės ir nežinia ar kas nors jį prisimins...
Kiek pamenu, L. Rėzos atminimui buvo organizuotas ir pėsčiųjų žygis po Neriją, aplankant jo gimtojo Karvaičių kaimo vietą.
Deja atmintyje apie tai žinių nėra išlykę.
Gal kas atsilieps, menantys tuos įvykius.
Bronius Mažylis 2026-01-03
Tautinė piligrimystė
Daukanto tako paskatinti, netrukdomi įžengę į Vilnių iki pat universiteto žygeiviai sumanė keliauti liaudies dainų keliais. Pradžiai labai tiko L. Rėzos atminimas.
Jis, kilęs iš užpustyto Karvaičių kaimo, pasiekęs akademines aukštumas, pirmas plačiam pasauliui atidarė lietuvių liaudies dainų lobius.
Paminklas jam Karaliaučiuje teišstovėjo kelias dienas, bet ilgam liko paminklu dvasinės stiprybės iš liaudies dainų semiančių žmonių širdyse. Įsiminė žygis Sintautų apylinkėse.
P. Vaičaitis čia, savo gimtinėje, rado įkvėpimą savo poezijai, kurios keli eilėraščiai tapo liaudies dainomis.
Po daugelio metų idėjos broliai pastatė Sintautuose paminklą poetui. Akivaizdu, kad kiekvienos liaudies dainos ištakos yra užmiršto liaudies poeto kūryboje. Šį kūrybinį procesą stebėjome Pelesos lietuvių saloje Baltarusijoje.
Budrūs tarybinės ideologijos sargai neleido užbaigti šio tautinės piligrimystės žygio ir jį brutaliai išblaškė.
Tragiškas likimas lydėjo Marcinkonių etnografinio ansamblio vadovę Romą Petrušytę.
Marcinkonyse buvo numatytas turiningas žygio užbaigimas. Romos devizas – „ Aš iš tų medžių, kurie lūžta, bet nelinksta“ – atspindi žygeivių idėjas.
Teminių žygių ciklai yra puiki ugdymo ir saviugdos priemonė. Žygiuose visos fizinės ir intelektinės jėgos mobilizuojamos žygio tikslui.
Jame išpažįstamos etinės, tautinės vertybės. Jos tampa akivaizdžiom, stiprinančiom jų sklaidos ir įtvirtinimo viltį.
Keliavimas keičia keliautoją. Tai ne tik įspūdžių, žinių gausa, bet ir jų prasmės įsisąmoninimas.
Žygis ne pramoga. Pramogai nereikia vargti žygiuojant bet kokiu oru, bet kokiu keliu. Galima įdomiausius žygius stebėti ekrane.
Žygyje pažįstama žygeivio asmenybė, bendruomeniškumas.
Žygeivių bendruomenės branda atsiskleidžia ir bręsta žygio metu grūdinantis fiziškai ir ugdant gebėjimą bet kokiom sąlygom pažinti ir pajausti tai kas glūdi piliakalnių didybėje, bažnyčių puošybos šventume, išgirsti kaimo močiutės prisiminimų išmintį.
Mes turtingi tautinės piligrimystės žygiais. Gal dar galima būtų į dienos šviesą pakelti 1863 metų sukilimui, knygnešiams skirtų žygių prisiminimus.
Turime Lietuvoje neblogai veikiančius kelis camino Lituano. Įtaigus istorinis naratyvas skamba Vykinto kelių cikluose.
Džiugina besiplečiantis ciklas tėvo Stanislovo keliais, žygeiviškai paruoštas „Malonių kelias“.
Žygių ciklus galima kurti ir žygiuoti įvairiom progom pažymint įvairių bendruomenių žymesnius įvykius, asmenybes. Lietuvos keliai tebūna gyva mūsų istorijos knyga.
Paulius Martinaitis 2025
KOMENTARAI
Denisas Nikitenka
Dar pernai raštu pasiūliau Neringos savivaldybei įtraukti į Liudviko Rėzos metų 2026 minėjimo programą būtent teminius žygius Kuršių nerijoje gyvai skaitant bei analizuojant Rėzos tautosakinį, kūrybinį palikimą.
Mačiau, kad minėjimo metinėje programoje ši mano idėja yra įrašyta. Tad, Dainius Jurevičius, kaip pirštu į akį pataikei.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą