Klaipėdos istorikų parengta paroda „1923-ieji. Klaipėda ir Lietuva: istorija, politika, diplomatija“, skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui paminėti, palieka Pilies muziejaus konferencijų salę ir iškeliauja į kitus Lietuvos miestus. Kovo 8 d. ji bus atidaryta Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
O „Vakarų ekspresas“ dalijasi Klaipėdos moksleivių, dalyvaujančių kūrybinio rašymo ir žurnalistikos pagrindų laboratorijoje, rašiniais, kuriuos inspiravo ši ekspozicija.
Jam išspręsti laikinosios sostinės Kauno vyriausybė, vadovaujama ministro pirmininko Ernesto Galvanausko, sumanė imituoti Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą, kadangi gresiantis nepalankus tarptautinis sprendimas dėl Klaipėdos krašto likimo Versalio taikos konferencijos užkulisiuose vertė imtis net ir pačių rizikingiausių veiksmų.
Dabar šis sukilimas yra vadinamas įspūdingiausia Lietuvos karine operacija.
Sausio 10 d. į Klaipėdos krašto teritoriją įžengė jungtinės Lietuvos kariuomenės ir šaulių, kurių gretas daugiausia sudarė vyresnių klasių gimnazistai, pajėgos. Prie jų netrukus prisidėjo ir apie 300 vietinių Klaipėdos krašto gyventojų, palaikančių sukilimo idėją. Bendras šių karių skaičius siekė per pusantro tūkstančio.
Puolimas buvo suskirstytas į tris būrius. Pirmosios grupės užduotis buvo užimti Klaipėdos uostą, antrosios - krašto centrinę dalį, o trečiosios - pietinę dalį.
Pradžioje operacija vystėsi itin sėkmingai. Iki Klaipėdos miesto sukilėliams pavyko nusigauti beveik be jokio pasipriešinimo. Tačiau uostamiestyje jiems teko susidurti su prancūzų gynėjais.
Pagrindinės kovos vyko naktį iš sausio 14 į 15 d. Nors ir patyrę nuostolių, sukilėliai sugebėjo prasibrauti iki miesto centro. Lemtingas susidūrimas su prancūzų kariais įvyko ties prefektūra, kur buvo susitelkę apie 80 prancūzų karių. Galiausiai, po užsitęsusio susirėmimo, prancūzų pasipriešinimas buvo palaužtas ir pro prefektūros langą išlindo balta vėliava, simbolizuojanti kapituliaciją. Netrukus čia pat buvo surengtos derybos ir pasirašyta paliaubų sutartis.
Vasario 19 d. buvo išlydėti iš miesto prancūzų kariai, netrukus čia įžengė ir Lietuvos kariuomenė.
Tai buvo faktinis Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos momentas, nors diplomatams dar teko įdėti nemažai pastangų, siekiant oficialaus pripažinimo.
Nors ir Prancūzija buvo ne itin patenkinta tokiu gana įžūliu jos valdžios Klaipėdoje atėmimu, tačiau ši karinė operacija nebuvo neigiamai nušviečiama Antantės šalyse, kurių valdymui ir buvo priskirtas Klaipėdos kraštas.
Parodoje yra eksponuojama ištrauka iš laikraščio „Lietuvos žinios“ 1923 m. sausio 17 d. leidimo, kur rašoma: „Anglų Radio skelbia, kad Klaipėdos kraštą paėmė lietuviai sukilėliai ir kad tame nieko stebėtino nėra, nes Klaipėdos krašto gyventojų daugumą sudaro lietuviai ir yra natūraliai teisėti jungtis su Lietuva.“
Šis gana palankus žiniasklaidos priemonių požiūris tikrai palengvino diplomatų darbą.
Verta paminėti ir išeivijos lietuvių, ypač iš JAV, vaidmenį. Keletas jų atstovų rezidavo Klaipėdoje, siekdami palenkti vietos gyventojus Lietuvos link, kadangi tuo metu nemaža dalis šio krašto gyventojų gyveno gana gerai ir nebuvo linkę rizikuoti viso to netekti.
Pačioje Amerikoje taip pat šį klausimą buvo stengiamasi kuo labiau iškelti.
Pavyzdžiui, tokiais plakatais Čikagos lietuviai buvo skatinami padėti Klaipėdos krašto tautiečiams, dalyvaudami palaikymo vakare 1923 m. sausio 21 d.:
"Broliai, gelbėkit mus! Taip į mus šaukiasi mūsų broliai Klaipėdiečiai, kurie nebegalėdami ilgiaus nešti svetimo sunkaus jungo, sukilo prieš Vokietijos, Francijos ir kitų godžių imperalistinių valstybių politiką, kuri per ketverius metus atidėliojo Klaipėdos krašto likimo išsprendimą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą