Neužpustyti Liudviko Rėzos kultūros bokštai

Iš vargingos, myriop pasmerktos gyvenvietės (buvo užpustyta apie 1797 m.) kilęs ir anksti našlaičiu tapęs kuršininkas sukūrė stebuklą: tapo viena iškiliausių Mažosios Lietuvos kultūros asmenybių, Karaliaučiaus universiteto profesoriumi, teologu, tautosakininku, vertėju, kurio darbai ir paveldas įrašyti aukso raidėmis.

Apie fenomenaliojo Kuršių nerijos sūnaus biografiją, kūrybinį palikimą bei teminių metų renginius „Vakarų ekspresui” papasakojo Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro direktorė Sonata Vaitonienė.

Kokie yra Liudviko Rėzos gyvenimo Kuršių nerijoje pėdsakai?

Martynas Liudvikas Rėza gimė 1776 m. sausio 9 d. Karvaičių kaime, Kuršių nerijoje. Tai - viena seniausių žvejų gyvenviečių, minima jau nuo XVI a. pradžios, tačiau dėl smėlio pustymų žmonės buvo priversti kraustytis iš vienos vietos į kitą. Rėza gimė jau antruosiuose Karvaičiuose – maždaug 1,5 km į šiaurę nuo dabartinės Preilos, prie Karvaičių įlankos. Per gyvenvietę tuo metu ėjo europinės reikšmės pašto kelias, kuriame buvo smuklė, bažnyčia bei mokykla.

Našlaičio Liudviko Rėzos neeilinius gabumus pastebėjo jį priglaudę giminės, kurie ir išleido į mokslus.

Rėza gimė gausioje šeimoje, nes tuo laikotarpiu šeimos buvo didelės, ir jis buvo jau aštuntas vaikas.

Jo tėvas Johann Reese (Jonas Rėza) buvo smuklininkas ir pajūrio kranto prižiūrėtojas, gaudavęs nuolatines pajamas iš valstybinės tarnybos ir keliautojų, vykusių pašto keliu. Be to, šeima turėjo nedidelį žemės sklypą prie Kuršių marių, suteikusį teisę žvejoti. Turėjo ir daugiau privilegijų: valdišką būstą, gaudavo nemokamai ir malkų. Rėzų šeimos materialinė padėtis, palyginti su kitomis žvejų šeimomis, buvo gera.

Manoma, kad tėvas buvo suvokietėjęs kuršis. Motina Catharina Charlotte Schneiderin (Katerina Šarlotė Šneiderin) buvo kilusi iš Šilokarčemos (dab. Šilutės), iš vokiečių tabako pirklio šeimos, turėjusios ir švediškų šaknų.

Tuo metu, kai Rėzą krikštijo, bažnyčios pastatas ir klebonija jau buvo apsupti smėlio kopų. Gimimo faktą į bažnyčios knygą įrašė evangelikų liuteronų kunigas Dovydas Gotfrydas Zudnachovijus kaip Martin Ludwig Reese (pats Rėza vėliau savo pavardę rašė forma „Rhesa“).

Verta paminėti, kad D. G. Zudnachovijus buvo ilgiausiai Karvaičiuose kunigavęs evangelikų liuteronų kunigas (1764–1782), galimai buvęs ir pirmasis Rėzos mokytojas.

Rėzos vaikystė Kuršių nerijoje buvo trumpa, bet lemtinga. Kai jam buvo vos dveji metukai, 1778 m. spalio 14 d. mirė jo motina. Vos šešerių, 1782 m. sausio 4 d., mirus tėvui Johannui Reese, Liudvikas tapo visišku našlaičiu.

Po tėvo mirties jis paliko Karvaičius ir savo brolius bei seseris. Iš karto po tėvo mirties našlaitį Liudviką priglaudė Naglių kaimo (Naujųjų Naglių gyvenvietė buvo užpustyta apie XIX a. vid. – aut. past.) kaimo žvejys Radmacheris.

Neilgai trukus mažąjį Rėzą pasiėmė tolimas giminaitis iš Kuršių nerijos žvejų gyvenvietės Rasytės (Rossitten) – smuklės ir pašto savininkas Boehmas. Čia Rėza praleido trejus paskutinius savo gyvenimo Kuršių nerijoje metus. Jis prisidėjo prie ūkio darbų, ganė žąsis. Buvo labai pareigingas ir smalsus vaikas, jau mokėjo skaityti giesmes ir rašyti.

Kodėl jaunasis Liudvikas paliko gimtąją Kuršių neriją?

Pastebėjus neeilinius vaiko gabumus, buvo nuspręsta jo globą perduoti tolimiems giminaičiams. 1785 m. devynerių metų Liudvikas Rėza išvyko iš Kuršių nerijos. Jis persikėlė gyventi į Nemuno deltos regione buvusius Kaukėnus (dab. Jasnoje, Karaliaučiaus sritis – aut. past.) pas motinos sesers vyrą – teologą Christianą Davidą Wittichą (Kristijoną Dovydą Vitichą) ir čia praleido šešerius metus.

Vitichas buvo dvasininkas, precentorius ir mokytojas, toliau rūpinęsis berniuko išsilavinimu. Čia Rėza išmoko lotynų kalbos, buvo labai gabus mokslams. Vitichas įžvelgė L. Rėzos gabumus ir pasirūpino, kad jis galėtų apsigyventi valdžios išlaikomuose Liobenichto našlaičių namuose (Das Waisenhaus im Löbenicht) Karaliaučiuje bei tęsti mokslus.

Svarbu paminėti, kad 1795–1800 m. tas pats K. D. Vitichas dirbo Juodkrantės evangelikų liuteronų parapijos kunigu, kuriai priklausė ir dalis jau užpustytų Karvaičių gyventojų, tarp kurių buvo ir Rėzos giminaičių. Labai tikėtina, kad Rėza, kuriam tuo metu buvo apie 20 metų, kartu su savo globėju Vitichu galėjo lankytis Juodkrantėje.

Kokios aplinkybės lėmė, kad žvejų sūnus, kuršininkas iš skurdaus kopų pasaulio pasirinko visiškai kitą kelią: mokslo vandenis?

Kadangi L. Rėza anksti neteko tėvų, vaiko auklėjimo atsakomybę perėmė šeimos draugai bei giminės. Pasakojama, kad būtent globėjai ir pastebėjo jaunojo Rėzos neeilinius gabumus ir sudarė sąlygas jam mokytis Karaliaučiuje.

Galima samprotauti ir tik spėlioti, kokiu keliu dar vaiką Liudviką Rėzą būtų pakreipę jo tėvai, jei būtų gyvi. Reikia nepamiršti, kad tai buvo didelė šeima, o jis - aštuntasis vaikas. Tokiam atšiauriam krašte, kur kasdienė kova už būvį žmones vertė į gyvenimą žiūrėti itin praktiškai, tikėtina, kad Rėza būtų natūraliai mokęsis perimti tėvų amatą, kaip tai atsitiko jo broliams.

Vaikystės patirtys giliai įsirėžė, skatino Rėzą dedikuoti savo darbus lietuvių tautos ir savo paties savasties išsaugojimui.

Vis dėlto ypatingi jaunojo Liudviko Rėzos talentai, mano įsitikinimu, nebūtų likę izoliuoti Kuršių nerijos smėlynuose. Tokių žmonių gimsta vienetai ir likimas taip susiklosto, kad savo talentus jie galėtų įgyvendinti.

Kita vertus, gal svetimi žmonės ir suteikė jam geresnį šansą siekti mokslo, nes jautė didesnę atsakomybę už jo gyvenimą. Kad ir kaip ten būtų, nepamirškime, jog Rėzų giminė Mažojoje Lietuvoje buvo žinoma jau nuo XVI a., ir mokslo genas tarsi buvo užkoduotas. Mathias Rėza buvo Tilžės lotyniškosios mokyklos rektorius, o jo sūnus Johannas Rėza (1576-1628) parengė spaudai Jono Bretkūno išverstas psalmes – „Psalteras Dovydo” (1625 m.).

Kaip asmeninė prarastos tėviškės (užpustytų Karvaičių) drama galėjo paveikti Liudviko Rėzos kūrybą ir domėjimąsi istorija?

Kiekvienam žmogui yra svarbios jo šaknys, tad Martynas Liudvikas Rėza - ne išimtis. Jis visą gyvenimą domėjosi Kuršių nerija ir jos likimu, ypač užpustytais kaimais, nes pats buvo kilęs iš Karvaičių, vėliau visiškai palaidotų smėlio. Ši patirtis galėjo sustiprinti suvokimą, kad tai, kas neįrašyta ir neužfiksuota, gali tiesiog išnykti, kaip išnyko Karvaičiai po smėliu, prūsų kalba.

Savo poezijoje, publicistiniuose tekstuose ir laiškuose L. Rėza mini gimtąjį kraštą, smėlio stichiją, nykstančias gyvenvietes, Kuršių neriją suvokdamas kaip tragišką, nykstantį lietuvių tautos simbolį. Jo tekstuose nerija atsiranda emociniame, kultūriniame ir autobiografiniame kontekste, todėl galime teigti, kad vaikystės patirtys giliai įsirėžė ir skatino Rėzą dedikuoti savo darbus lietuvių tautos ir sykiu savo paties savasties išsaugojimui.

L. Rėza augo (Prūsijos karalystės – aut. past.) Rytų Prūsijos paribyje, daugiakultūrėje aplinkoje. Gimtoji kalba buvo vokiečių, tačiau jau vaikystėje Liudvikas mokėjo ir kuršininkų, ir lietuvių kalbas. Jam buvo svarbu kiek įmanoma viską uždokumentuoti ateities kartoms, nes laikas – negailestingas, viską naikinantis: ir kalbas, ir kultūrą, ir kraštovaizdį.

Biografijos įdomybė

Visai neseniai, sausio 9-ąją, Neringoje ir kitur buvo iškilmingai paminėtas Liudviko Rėzos 250-asis gimtadienis, tačiau pats kuršininkas šios dienos nešventė. L. Rėza savo autobiografinėse žiniose paties gimtadieniu nurodydavo 1777 m. birželio 9 d. Paradoksalu: žmogus visą gyvenimą manė, kad yra 1,5 metų jaunesnis, nei buvo iš tiesų. Priežastis – labai buitinė: tiek prieš 100 metų, tuo labiau – XVIII a. žmonės tiksliai žinodavo tik savo gimimo metus. Gimdydavo namie, tad pilna gimimo data dokumentuose būdavo įrašoma šį faktą užfiksavus valdiškoje įstaigoje (šiame kontekste - bažnyčioje). Diena - šen, diena – ten... Naujagimį galėdavo ir savaitę namie prižiūrėti, kol išsiruošdavo užpildyti metriką. Nelabai kas suko galvas dėl to. 

Taip galimai nutiko ir žvejo Johano bei jo žmonos Katerinos Šarlotės kūdikiui. Tikslią L. Rėzos gimimo datą nustatė vokiečių žurnalistas, keliautojas Ludwigas Louisas Passargė (1825-1912) ir ją paskelbė 1871 m. išleistoje knygoje „Die Kurische Nehrung“. Oficiali data, kada gimė Martinas Ludwigas Jedeminas Rhesa (taip įrašyta), užfiksuota 1776 sausio 9 d. Šiuos duomenis L. Passargė aptiko Juodkrantės bažnyčioje, Karvaičių parapijos knygose. Be kita ko, pirmieji Rėzų giminės, gyvenusios Kuršių nerijoje, įrašai atsiranda Karvaičių ir Juodkrantės parapijų bažnyčių knygose 1746 m., o pirmasis Rėzų pavardės įrašas gimimų registre datuojamas 1747 m. (diena ir mėnuo nenurodyti): gimė „Resa Anike, tėvas Kristions Resa, gimimo vieta Schwarzort (Juodkrantė)“.

Pabaiga čia