Čiurlionio proanūkis Rokas Zubovas: atsimenu, važiuoju dviračiu ir kažkas šaukia „Čiurlionis važiuoja!“

– Ar jaučiate, kad žmonės su Jumis bendrauja kiek kitaip, kai žino, kad esate M. K. Čiurlionio proanūkis?

– Taip, aš labai gerai atsimenu, kai buvau jaunas, tada man buvo apie trisdešimt metų, aš gan sėkmingai slėpiau tai, kad esu M. K. Čiurlionio proanūkis, ir mano pavardė man padėjo tai padaryti.

– Bet nuo tų, kurie žino istoriją, ko gero, nepavykdavo nuslėpti?

– Nėra taip, kad visi žino visų garsių žmonių pavardžių pasikeitimus. Buvo 1996 ar 1997 m., kai turėjau koncertą Klivlende, ir muzikologė Danutė Liaubienė po jo taip keistai į mane žiūrėjo ir sako: „Aš net sapnuose negalėjau tikėtis, kad po koncerto stovėsiu ir šnekučiuosiuosi su M. K. Čiurlionio proanūkiu.“

Ir iš to jos žvilgsnio supratau, kad žmonės į mane žiūrės kitaip, ir pagalvojau, jog turiu dvi galimybes: stengtis kažkaip to išvengti arba žinoti, kad taip bus. Pasirinkau antrąjį variantą.

Kai reikėjo filmuotis filme „Laiškai Sofijai“ ir vaidinti prosenelį, man režisierius pasakė, kad yra populiariosios kultūros keista psichologinė nuostata, kad, jeigu parodytų tikrą Gandhi nuotrauką ir aktoriaus, kuris jį vaidino, ir paklaustų, kuris yra tikrasis, žmonės pasirinktų aktorių, kuris jį vaidino

. Ir sako pamatysi, kad pereisi per tokį momentą, kai būsi vis panašesnis į M. K. Čiurlionį. Tai taip ir buvo. Atsimenu, važiuoju dviračiu ir kažkas šaukia „Čiurlionis važiuoja!“

– Minėjote, jog augote labai kūrybiškoje aplinkoje. Papasakokite, kokia buvo Jūsų vaikystė.

– Augau Sovietų Sąjungoje. Tai buvo dviguba realybė, kai laikraščiai ir televizija sako viena, o aplink gyvenimas yra kitoks.

Mes, tai yra aš ir trys mano pusbroliai, augome tokiuose išplėstuose namuose, kuriuos pasistatė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.

Tai šeimos namai nuo 1934 m. Šeimos požiūris į tuos augančius keturis bachūrus buvo labai geras.

Mums leido viską, buvome susikūrę tokį savo pasaulį, lyg atskirą respubliką. Tuose namuose nuo seno buvo skatinamas kūrybiškumas, bet jis skatinamas buvo labai švelniai.

Mes vis statydavome, lipdydavome, piešdavome. Vienas iš mūsų keturių rašydavo romanus apie indėnus ir kaubojus, o kiti trys skaitydavome naktimis. Mūsų nevertė būti M. K. Čiurlionio proanūkiais.

Žinoma, mes dalyvaudavome įvairiuose M. K. Čiurlioniui skirtuose renginiuose, bet iš to niekada nebuvo daromas didelis įvykis.

– Ar šeimoje buvo daug kalbama apie M. K. Čiurlionį? Puoselėjamas jo atminimas?

– Niekada, dėl to esu labai dėkingas, nes aš M. K. Čiurlionį atradau pats.

Tik tada, kai savarankiškai pradėjau eiti į muziejų, supratau, kad nieko nežinau apie jo paveikslus, apie jo gyvenimą ir kad labai mažai žinau apie jo muziką. Visi galvojo, kad man nuo vaikystės turėjo būti tai diegiama.

– Vaikystėje nejautėte spaudimo iš aplinkinių, kad Jumyse turėtų pasireikšti prosenelio genai? Muzikos mokytojai nereikalaudavo iš Jūsų daugiau nei iš kitų vaikų?

– Žinote, man atrodo, jog buvau garsios šeimos palikuonis, tai visi galvojo, kad tie mano turbūt labai dideli talentai kada nors prasimuš, net jei aš esu pritingintis ar truputį nenuorama.

Jeigu kažką blogo padarydavau, žinoma, man atleisdavo daugiau nei vidutiniam moksleiviukui.

Stebėdamas savo charakterį, manau, kad, jei būtų spaudę, tai aš būčiau išėjęs iš muzikos.

Nuo vaikystės mano charakteris buvo gan laisvamaniškas. Prisimenu, kad ten, kur mane spausdavo, aš nepasiduodavau ir galėdavau būti gana šiurkštus.

Tai buvo tie laikai, kai gyvenimas buvo Tarybų Sąjungoje, mums nuo vaikystės skiepydavo rusų kalbos ir rusų kultūros prioritetą.

Prisimenu, kad viena mokytoja mano pavardę surusindavo ir kviesdavo ne Zubovas, o Zubov. Mane tai labai žeidė, juk mūsų šeima daugiau kaip du šimtus metų gyveno Lietuvoje.

Aš niekaip negalėjau susitaikyti, kad ji mano pavardę taria rusiškai, nors tai ir yra rusiška pavardė, kol galiausiai nustojau atsakinėti ir pasakiau, kad atsakinėsiu tik tada, kai mano pavardę tars taisyklingai.

– Minėjote, kad meilę fortepijoninei muzikai pajutote tik būdamas šešiolikos metų, nors grojote nuo šešerių. Kas nutiko, kad tik po dešimties metų skambinimo pajutote tikrąją aistrą muzikai?

– Mes namuose turėjome seną juostinį magnetofoną. Prieš arba po kiekvieno egzamino namuose vykdavo maži koncertai ir bočius juos įrašinėdavo.

Prieš penkiolika metų kažkas tas juosteles suskaitmenizavo, ir aš paklausiau tų savo įrašų, kai man buvo aštuoneri, dešimt metų ir mane patį nustebino, kad jau tada matėsi, koks tas vaikas yra muzikalus.

Grojimas buvo organiškas, galbūt nelabai meistriškas, bet kažkas ten buvo.

Mano tėtis žuvo, kai man buvo ketveri. Po devynerių metų mano mama antrą kartą ištekėjo ir mes persikraustėme visai į kitą aplinką.

Tai ta mano uždara respublika staiga dingo ir aš pasidariau truputį gatvės vaikas. Mano antroji šeima gal gali supykti, bet, kai aš žiūriu į tai po keturiasdešimties metų, tai manau, kad aplinkos pasikeitimas tada buvo didelis iššūkis man.

Turėjau iš naujo prisistatyti, kažkuo tapti ir tas brendimo laikotarpis man buvo dramatiškas: retai nueidavau į mokyklą, retai grodavau.

Šešiolikos metų mano fortepijono mokytoja Rimantė Šerkšnytė mane vis dėlto pradėjo ruošti konkursui, kuriame po pirmos perklausos buvau išmestas ir gavau labai, labai liūdnus atsiliepimus, kad visai blogai, ir tada kažkas viduje atsitiko.

Tai buvo spyris į užpakalį, kad reikia kažką daryti.

O su grojimu yra labai paprasta, aš daugelį metų tai sakau savo studentams: turi užsidaryti su fortepijonu savaitei ir groti po aštuonias, po dešimt valandų.

Ir jeigu po savaitės supranti, kad viską išmokai, tai reiškia, kad fortepijonas ne tau, o jei po savaitės supranti, kad ir toliau niekas neišeina, ir kitą dieną nori ir vėl groti, tada gali likti su fortepijonu, nes muzikos okeanas neišsemiamas.

– Kino juostoje „Laiškai Sofijai“ vaidinote savo prosenelį. Ar ši patirtis priartino Jus dar arčiau prie M. K. Čiurlionio atminimo?

– Šis filmas buvo labai didelis iššūkis ir likimas man vis padeda išlikti M. K. Čiurlionio erdvėje vis mesdamas naujų iššūkių, susijusių su juo, kad man nepasidarytų nuobodu, kad tai netaptų rutina.

Aš niekada iki to laiko negalvojau apie M. K. Čiurlionį kaip apie personažą. Negalvojau, kaip jis vaikšto, kaip žiūri, kaip ranką pakelia, ir tada supratau, kad mes dažnai žiūrime į kūrėjo meno kūrinius kaip į baigtinius dalykus, visiškai atsietai nuo to žmogaus.

Gėrimės, analizuojame tuos kūrinius, bet niekada negalvojame, ką žmogus turi galvoti, kas jam turi atsitikti, kad jame gimtų tie kūriniai. Ir kai man reikėjo sukurti vaidmenį, turėjau suprasti, kaip jis bendravo su aplinka, kad sukurtų tokius dalykus.

Pajutau, kad priartėjau prie M. K. Čiurlionio, nes pirmą kartą jis tapo tikra būtybe.

Bet buvo ir kitas momentas, kai liko dveji metai iki filmo, aš įrašiau visus M. K. Čiurlionio fortepijoninius kūrinius ir tais metais mano galvoje buvo septynios su puse valandos jo muzikos.

Tada ėmiau girdėti ir matyti, kaip tarp tų kūrinių atsiranda saitai.

Kai perskaitai autoriaus vieną knygą, tai žinai ją, bet jei vienu metu perskaitai visą autoriaus literatūrą, supranti, koks tai autorius, pradedi matyti povandeninius klodus.

– Ar auditorija Lietuvoje ir užsienyje mūsų genijaus kūrybą priima skirtingai?

– Manau, kad santykis su muzika, ypač kultivuota muzika, yra labai asmeniškas. Mažas M. K. Čiurlionio preliudas gali suskambėti labai banaliai, kaip kasdieniškiausias ir jau beveik negirdimas, kaip pilkas akmenėlis prie kelio, o užsienyje pagrojus žmonės klausia: „Kas čia?“

Kas mane labai žavi stebint patirtis grojant užsienyje, tai, kad žmonės atranda ryšį su M. K. Čiurlioniu per savo kultūrines patirtis.

Atsimenu, kai po koncerto Teherane priėjo iranietis ir paklausė, ar M. K. Čiurlionis yra buvęs Irane, nes žalsvai rusvos spalvos jo nutapytuose darbuose yra lygiai tokios pat kaip truputį už Teherano esančių kalvų.

Taip pat yra tam tikri aspektai, kurie jį sugretina su japoniška tapyba.

Tada supranti, kad M. K. Čiurlionis gebėdavo savo paveiksluose užkoduoti bendražmogiškus dalykus, todėl jo kalba yra tokia rezonuojanti.

Jis muzikoje ir tapyboje jautė žiūrovą ir klausytoją, visada galvojo, kaip tai bus išgirsta ir pamatyta.

Yra labai gražus M. K. Čiurlionio laiškas Sofijai, kai jis grojo Peterburge komisijai: „Grojau fatališkai, bet vis tiek mane gyrė, bet gyrė už tai, kas tuose kūriniuose nevertinga, o nepastebėjo to, kas ten svarbiausia. Man lieka liūdnas pasitenkinimas būti pagirtam, bet nesuprastam.“

– Kai kopėte į M. K. Čiurlionio viršukalnę, tikėjotės, kad dvasiškai dar labiau prisiliesite prie jo, tačiau kelyje pradėjote jausti savo močiutę Danutę, M. K. Čiurlionio dukrą, o užkopęs supratote, kad atėjote pas savo tėtį. Daug moralinio pasiruošimo reikėjo šiai kelionei?

– Visą gyvenimą eini, eini ir kažkada jis baigiasi, bet vis tiek kartais pasižiūri atgal. Tas keliavimas į kalnus buvo labai spontaniškas apsisprendimas.

Nuo tėvo mirties mama ir močiutė mane saugojo nuo kalnų ir tas stūmimas į muziką taip pat buvo savotiška globa, nes muzikantai juk turi saugoti savo pirštus. Jaunystėje buvau labai panašus į savo tėvą charakteriu, siekiais.

Man pasakojo, kad kai vos pradėjau vaikščioti, visada visur norėdavau lipti. Kai buvau trejų metų, ant Kauno pilies sienų užsikardavau. Vertikaliai eidavau geriau nei horizontaliai.

Kai nusprendžiau kopti į Čiurlionio viršukalnę, man pačiam buvo sunku atrasti tą raktą, aiškų argumentą, kodėl.

O jau įkopęs staiga pasijaučiau kaip taikdarys, kuris po beveik penkiasdešimt metų įvykusios tragedijos šeimoje išsprendžia tą praradimą.

Žinoma, tragedija nedingsta, vis tiek augau be tėvo.

Skaudu, kad mano tėvas, jaunas, gabus vyras, būdamas trisdešimties metų, žuvo ir negalėjo atskleisti visų savo talentų, negalėjo su manimi pasidalyti tėviškais dalykais, bet tas mano užlipimas buvo toks...

Tik mamai buvo labai sunku išleisti mane į šią kelionę, visgi alpinisto žmona.

– Jūsų šeimos istorija išties įdomi. Jūsų močiutė ištekėjo už grafo Zubovo. Jūsų prosenelis – genijus, Jūsų paties, kaip muzikanto, gyvenimas taip pat nepaprastai įdomus. Ar neaplanko pasvarstymai išleisti savo biografinę knygą?

– Dar ne laikas. Kai galvoju apie savo gyvenimą, man atrodo, kad šiandien daug svarbiau daryti edukacinius susitikimus su vaikais, groti M. K. Čiurlionį ir jį tyrinėti.

Jeigu kažkada staiga atsiras momentas, kai norėsiu apibendrinti viską, ką padariau, ir pasidalyti, tai pasidalysiu.

– Šiuo metu su žmona Sonata rengiate koncertus simfoninės poemos „Jūra“ keturioms rankoms prikėlimui?

– Susidraugavau su muzikologu Chariu, kurio visas vardas ir pavardė skamba gan keistai mūsų ausiai – Charalampos Efthymiou.

Jis graikas, karantino metu atsirado Lietuvoje, yra aistringai įsimylėjęs M. K. Čiurlionį ir jį dar tik atranda.

Mes nemažai su juo diskutavome, kodėl Jadvyga Čiurlionytė brolio simfoninę poemą „Jūra“, kuri pirmą kartą atlikta 1936 m. M. K. Čiurlionio dvidešimt penktosioms mirties metinėms, adaptavo atlikimui fortepijonu keturioms rankoms.

Jadvyga buvo pianistė, muzikologė ir nuolatos gyveno su brolio palikimu. Matyt, jai buvo labai svarbu išgirsti, kaip šis kūrinys skamba.

Ji studijavo Berlyne fortepijoną ir muzikologiją ir, kaip aš įtariu, studijų metu ir atliko tą gigantišką darbą adaptuoti didžiąją brolio „Jūrą“ fortepijonui, kadangi laikais, kai dar nebuvo įrašų, didžioji dalis simfoninės, operinės muzikos iš pradžių tapdavo fortepijonine muzika keturioms rankoms.

Gal tai buvo dalis jos studijų programos?

Pradėjome tyrinėti Jadvygos padarytą „Jūrą“ keturioms rankoms ir, kas įdomiausia, net profesorius V. Landsbergis nieko apie tai nežinojo.

Tai tarsi šimto metų paslaptis, kuri dabar išsiviešino. Charis nuėjo į Jadvygos archyvus ir atrado, kad ji padarė net tris „Jūros“ variantus, pritaikytus fortepijonui.

Herojiškas Jadvygos darbas, ypač kad visa tai darė niekada negirdėjusi kūrinio gyvai.

Kažką padarė labai gerai, kažką ne taip gerai, ir mes dabar su Sonata tęsiame tą Jadvygos padarytą monumentalų darbą, tikslindami detales, kad „Jūros“ transkripcija gerai skambėtų scenoje.

Beje, labai įdomi istorinė detalė, kad 1903 m. Claude Debussy, vienas didžiųjų to meto pasaulyje muzikos revoliucionierių, pradeda rašyti simfoninę poemą „Jūra“ ir tais pačiais metais kitas didis revoliucionierius M. K. Čiurlionis taip pat pradeda rašyti simfoninę poemą „Jūra“.

C. Debussy savo poemą parašo 1905 m. ir pirmą kartą pagroja Paryžiuje, kur jį ištinka nesėkmė, nes niekam nepatiko tas kūrinys.

Ką padaro C. Debussy? Perdirba tą pačią simfoninę poemą tik keturioms rankoms ir iš karto išleidžia natas.

Ir jau 1908 m. kūrinys sulaukia didelio pasisekimo. O M. K. Čiurlionio „Jūra“, deja, niekada neturėjo galimybės būti palyginta su C. Debussy bendravardžiu kūriniu.

Todėl mes darome programą, kurioje grosime C. Debussy „Jūrą“ ir M. K. Čiurlionio „Jūrą“, kad tie du kūriniai, kurie gimsta tais pačiais metais, būtų kartu vienoje programoje ir klausytojas galėtų išgirsti, kaip toje dvidešimto amžiaus pradžioje skamba tų didžiųjų genijų simfoninė muzika fortepijonu.

Mes žiūrime į tas abi „Jūras“ kaip į labai svarbią edukacinę erdvę ir visus koncertus rengsime muzikos mokyklose, kur vyks seminarai su mokytojais ir mokiniais.

Ten pristatysime, kaip spalva tampa garsu arba garsas tampa spalva, kaip tuo metu kompozitoriai visiškai panaikino ribas tarp tapybos ir muzikos.

Mes labai norime, kad ten esantys vaikučiai ir mokytojai kūrybingai pradėtų žiūrėti į skirtingų saviraiškos formų galimybę būti greta ir vienai kitą nušviesti.

Mes įsivaizduojame, kad per tokį seminarą pasiruošus koncertui, tai ir pats koncertas tampa kitokiu išgyvenimu, nes jie bus pasiruošę išgirsti vėją, bangą, spalvas ir saulės šviesą.

Koncertinės programos „Skambančios spalvų Jūros. Čiurlionis ir Debussy“, kurioje skambės abiejų kompozitorių „Jūros“ fortepijonu keturioms rankoms, datos:

balandžio 24 d. – Latvijoje,

balandžio 25 d. – Zarasuose,

gegužės 1 d. – Antverpene.