D. Nikitenka: "Gal už klaidingus ženklus žvejai būtų gavę baudas?"

Labai reta nuotrauka iš prancūzų Vaukaire šeimos archyvo. 1921-1922 m., laikai, kuomet Klaipėdos kraštą pagal Versalio taikos sutartį administravo Prancūzija. Nidos žvejų uostelis ir jo krantinėje išsirikiavę garbingi ponai, 15 vyrų dailiomis eilutėmis: vyriausias komisaras Gabrielis Jeanas Petisné (sėdi) ir Klaipėdos krašto visuomenės atstovai.

Dar šuo. Įsižeistų, matyt, ponuliai sužinoję, kad ši nuotrauka man įdomiausia visai ne dėl jų. Galėtų ir nebūti tos delegacijos. 

Kurėnai. Aštuoniolika gražiųjų burvalčių su išdidžiai stiebo viršūnėje besisukančiomis vėtrungėmis.

Čia ir yra įdomiausia šios nuotraukos dalis.

Šiuo klausimu su Nidos kurėno „Kuršis“ šiporiumi Aurelijumi Armonavičiumi įsivėlėme į smagią diskusiją, kurios poleminė tema galbūt bus įdomi ir platesniai auditorijai. 

Kiekviena didžiosios kuršvaltės vėtrungė turi stačiakampį vietovinį ženklą, pagal kurį galima sužinoti, iš kokio žvejų kaimelio ji yra. Tuos ženklus dar 1844 m. sugalvojo ir pritaikė vyriausiasis Kuršių marių žvejybos inspektorius Ernstas Wilhelmas Beerbohmas.

Neoficialiai mes jį vadiname „vėtrungių tėvu“.

Ženklai – neįmantrūs: geometrinės figūros, stačiakampyje išdėstytos tam tikra tvarka. Visų nevardysiu, mums svarbus yra Nidos vietovinis ženklas. 

Jis primena šachmatų lentos fragmentą: stačiakampis yra padalytas į keturias lygias dalis, juodus ir baltus kvadratus. Juodas – kairiajame, viršutiniame kampe, baltas – apatiniame, tuomet baltas – viršutiniame dešiniajame kampe ir juodas apatiniame. Kitaip tariant, juodas kvadratas visada turi būti viršutiniame kairiajame kampe. Tiek žiūrint iš vienos, tiek iš kitos pusės. 

Tai yra svarbu, nes Kuršmarių arealo kaimų vietoviniai ženklai yra žemiausios pakopos heraldika, kuri, žinia, negali būti interpretuojama.

Kaip mūsų Trispalvė: geltona – viršuje, jei kabinama horizontaliai, o jei vertikaliai – geltona turi būti kairėje. 

Tačiau pažvelgus į šią nuotrauką akivaizdžiai matyti, jog visų kurėnų vėtrungių vietoviniai ženklai yra neteisingi: vietoje juodos viršutiniame kairiajame kampe šviečia baltas kvadratas. Ir tokių atvejų prieškario ikonografijoje radau ne vieną.

Sutapimas, tačiau visos vėtrungės su neteisingu Nidos vietoviniu ženklu savo smaigaliu yra pasisukusios į kairę.

O jei į dešinę – jau teisingas ženklas. 

Iš pradžių manėme, jog tai – netyčinės ir pavienės klaidos.

Jas, beje, daro ir šiuolaikiniai vėtrungių meistrai. Pavyzdžiui, Klaipėdos vietovinis ženklas yra stačiakampis, padalintas į du kvadratus.

Kairysis turi būti juodas, o dešinysis – baltas. Bet kai dažo kitą pusę, kažkodėl toje pačioje vietoje, kur buvo juodas kvadratas juodą ir dažo, tokiu būdu žiūrint iš priekio kairiajame kampe atsiduria baltasis kvadratas, o juodasis nukeliauja į dešinįjį. Ir tai – jau blogai.

Nes balta-juoda yra Šarkuvos (Kuršių nerijos kaimas pietinėje dalyje, dab. Lesnoje) vietovinis ženklas.

Tokiu būdu Klaipėdos vėtrungėje atsiranda du ženklai: iš vienos pusės – Klaipėdos, iš kitos – Šarkuvos. Nesąmonė. 

Jei dabartiniai vėtrungių gamintojai ir pražiopso šią ženklų spalvų išdėstymo tvarką abiejose fanerinės lentelės pusėse, tai kodėl nepaisė taisyklių senieji kuršininkai?

Štai, čia ir šarada.

Svarstėme, jog klaidos galėjo atsirasti suvenyrinėse vėtrungėse kurortinės epochos metu. Tada vėtrunges turistams gamino ir paaugliai. Bet kai patyrinėjus ikonografiją pavyko rasti tų klaidingų ženklų visą plejadą ant pačių kuršvalčių stiebų, teko pakrapštyti galvą. 

Mano teorija tokia: iki XX a. pirm. pusės už klaidingus ženklus žvejai būtų gavę baudas. Mat inspektoriai tik pagal juos galėjo identifikuoti, ar žūklaujama savo vandenyse.

Nidiškis negalėjo plaukti žvejoti į ne Nidai priskirtą marių plotą. Vyko griežta kontrolė. Tad teoriškai, kadangi buvo Prūsijos karaliaus įsakymas dėl tų stačiakampių ženklų, ar į kairę, ar į dešinę bus pasisukusi vėtrungė, Nidos ženklas turėjęs atrodyti teisingai. 

Tačiau perkopus XX a. slenkstį atsirado naujas reikalavimas: kaimų trumpiniais (NID Nº 71 ir pan.) žvejai privalėjo ženklinti kurėnų bortus ir bures.

Vėtrungės, kaip tiesioginės pagalbininkės žvejybos kontrolėje, šios funkcijos nebeteko ir liko tik kaip burvaltės puošmena. Galimai todėl ir matome Nidos vietovinius ženklus su veidrodiniu juodų ir baltų kvadratų atspindžiu kitoje pusėje. Neteisingus. 

Lygiai tokią pačią klaidą radau ir Preilos vėtrungėje: XX a. pirm. pusės nuotraukoje berniukas dažo vėluką, kuris "žiūri" į dešinę, o Preilos ženklas - neteisingas.

Stačiakampis yra perskeltas įstrižai iš kairės apačioje į dešinę viršuje. Viršutinė tokia trikampio dalis turi būti balta, o apatinė - juoda.

Tačiau berniukas viską sumaišė: kitoje pusėje skėlė stačiakampį iš dešinės apačioje į kairę viršuje, nors ir paliko baltąjį trikampį viršuje. 

Na, toks mažmožis, į kurį ir pats nebuvau ilgokai atkreipęs dėmesio.

Bet „Kuršio“ šiporius užaštrino temą, išvydęs neatitikimus archetipiniam ženklui. Informaciniuose Nidos stenduose taip pat. Jo manymu, tai yra nedovanotina, nes prilygsta savotiškai nepagarbai heraldikai.

Velnias slypi detalėse, sakoma... Ir aš bumbu, kai pamatau iš vienos pusės Šarkuvos ženklą klaipėdietiškoje vėtrungėje. Ir visai pasiuntu, kuomet iš gatvės pusės Vasario 16-ąją matau Trispalves, pakabintas vertikaliai su raudona, žalia, geltona.

Balkone ar lange vertikaliai kabinama vėliava turi būti „neteisinga“ žiūrint iš vidaus, nes juk pasauliui, žmonėms ji rodoma.

Tad iš lauko pusės spalvos turi rikiuotis pagal kanonus. 

 

Perfotografuota iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus parodos „Klaipėdos krašto klausimas Prancūzijos archyviniuose šaltiniuose“.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder