Gyvas, įtraukiantis, provokuojantis. Aistringą Arvydo galvojimą, jo ištakas ir kontekstus atveriantis, rūpėjusius klausimus ir idėjas aptariantis.
„Vis lengviau filosofu apsimesti, vis sunkiau juo būti. Filosofui tenka mąstyti, kalbėti, rašyti, būti tarp „filosofų“, tarp vis labiau tuštėjančių medijų...
Šliogerio mokykla yra laisvo, rizikuojančio ir švytinčio mąstymo mokykla, joje netrūko ir tikriausiai netrūks gabių mokinių“, - rašo Viktorija Daujotytė.
Ir cituoja Arvydą:
„Nederėtų man vadintis filosofu.
Aš - minties valstietis ar bent norėčiau toks būti. Galėtų būti taip: mano plunksna - arklas, o mano mintis - vaga būties arime.
***
Mane dažnai persekioja baisi mintis, kad mūsų tautos nebėra. Liko „tautos“ stabas ir ideologinis fantomas, kuriuo dangstomas zoologinis egoizmas.
Kaip kitaip paaiškinti neapykantą į masės žmogaus futliarą netelpantiems vienišiams?
***
Pažinti save įmanoma tik tada, kai turi ką pažinti, taip ir išlaisvinti savyje meno kūrinį gali tik tas, kas potencialiai jau yra meno kūrinys.
Egzistencinė patirtis duota tik tiems, kurie jau turi egzistenciją, pajėgia būti ir gali būti individualiai.
***
Nėra nieko bjauresnio už despotizmą, pasipuošusį pilietinės visuomenės regalijomis ir vergo terlę [snukį] pridengusį laisvės kauke.“
Šį Arvydo sakinį Viktorija pratęsia savo pastebėjimu: „Yra ir tokia vergo atmaina, kuri patiki, kad yra laisvas žmogus, kai jam tai nuolat sakoma“.
Knygai pratarmę parašęs kolega Naglis Kardelis teigia, kad dėl pasirinktos autentiškos ir itin originalios prieigos ji „gali pasitarnauti kaip nestandartinis įvadas ne tik į paties Arvydo Šliogerio filosofiją, bet ir į filosofiją apskritai“.
Lieka Nagliui pritarti.
Knygos dizainas - Jurgio Griškevičiaus
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą