Darius Meškauskas: „Tai, ką mes rodome scenoje, yra tik žiūrovo vaizduotės provokacija“

Naujausiam savo vaidmeniui Klaipėdos dramos teatre aktorius Darius Meškauskas velkasi karinę uniformą. 

Jis – bevardis tardytojas, sausas kariuomenės biurokratas, turintis sudokumentuoti mįslingą nutikimą. 1946-ieji. Japonija.

„Requiem“, antrasis režisieriaus Dmitrijaus Krymovo spektaklis Klaipėdoje, supins ir pagal savitą logiką transformuos skirtingas literatūrines nuorodas ir įvairias aliuzijas iš plataus kultūros lauko.

Prieš repeticiją sutiktas D. Meškauskas dalinosi būsimo spektaklio pajauta, jo tematinio tako gairėmis. Aktorius kalbėjo ne apie personažą, jo asmenybės gelmes, bet apie jo perteikiamas idėjas.

Neatsitiktinai. Paties „Requiem“ keliami klausimai, pasak D. Meškausko, ragina žvilgsnį kreipti nuo savęs į bauginantį tolį.

Praėjusiais metais spektaklį su D. Krymovu kūrėte praktiškai be teksto, šįkart jis yra. Gal galite pasidalinti, kokį įspūdį paliko perskaitytas „Requiem“?

Jis labai fragmentiškas, sudarytas iš atskirų dramaturgiškai sudėliotų dalių.

Viduryje pjesės įterptas Šekspyro „Hamleto“ fragmentas – Hamleto ir Ofelijos išsiskyrimo scena. Taip pat viena pasakojimo linija iš H. Murakamio romano, ji apie mokytoją ir tardytoją, susitikusius dėl incidento karo metais.

Bet tikriausiai čia svarbiausia pati tema, arba temos nuojauta. Kol spektaklis nepadarytas, ją sunku pilnai įvardinti, bet apie tam tikrą mąstymo kryptį, nuojautą jau galima kalbėti.

Pristatydamas būsimą spektaklį režisierius kalbėjo, kad „Requiem“ yra vaikams, gimusiems ir negimusiems. Kaip jūs interpretuojate šį apibūdinimą?

Manau, kad tai atspindi bendrą mūsų laikmečio atmosferą – klausimą, o kas toliau? Žmonija dėl kažkokių politinių įžvalgų, įtikėjusi įvairiomis klaidingomis ideologijomis tarsi nebegalvoja apie ateitį.

Mūsų viduje esanti neigiama energija, mūsų traumos, nesėkmės – visa tai kaupiasi ir galiausiai materializuojasi įvairiais ekscesais, randa būdą išlįsti ir pasireikšti pačiomis kreiviausiomis šiuolaikinio gyvenimo išraiškomis. Vaikai yra ateitis, tad kokį pasaulį jiems paliekame?

Kas liečia mano personažą, esu kariškis, operuoju dokumentų, duomenų rinkimo kalbos lygmenyje, o mokytoja (akt. S. Pinaitytė) kalba apie jausmus, apie pareigą, kaltę, apie efemeriškus dalykus.

Mūsų konkretus scenos konfliktas kyla iš to, kad turiu kažką parašyti į ataskaitą dėl neaiškaus įvykio, bet ji pasakoja apie savo likimą, santykį su vaikais.

O juk konkretus, pragmatiškas požiūris į problemas ir jų sprendimo būdus, kurį taip vertiname, visai neatsižvelgia į dvasinį pasaulį. Tame yra konfliktas.

Finale, po daug metų mano personažas sugrįžta į tą patį kabinetą, mokytoja jo viduje pasėjo tam tikrą abejonę dėl materialaus pasaulio vertingumo.

Kalbant apie Šekspyrą – pas jį juk viskas prasideda nuo kokio nors mistinio momento – nukrito kometa ir viskas prasidėjo, arba vyko Hamleto tėvo ir Fortinbraso dvikova, laimėjo Hamleto tėvas ir pagal žmonių įstatymų kodeksus viskas teisėta.

Bet Dievas juk pasakė „nežudyk“ ir tai jau visai kita kategorija, tad likimas keršija visai Hamleto giminei. Baigiasi kaip Sodomoje ir Gomoroje, tuščią vietą užpildo kiti, o mes nieko iš to nepasimokome.

Šiame spektaklyje nėra didelių žiaurumų, vienintelė vertybė – ateitis. Ji – mūsų vaikai ir jiems mūsų paliekamas pasaulis. Ką paliekame? Sąrašą įstatymų, kurie neturi nieko bendra su dvasiniais dalykais, kurie yra sausi ir sprendžiantys smulkias, vietines esamo laiko bėdas.

H. Murakamio ir Šekspyro apjungimas – netikėtas derinys. Kaip žiūrite į tokius skirtingus šaltinius, sutampančius viename spektaklyje?

Pasiėmęs tam tikrą temą sėdi bibliotekoje ir iš pačių įvairiausių lentynų trauki tau reikiamus argumentus. Šiuo atveju, režisierius yra savo kūrybinės visatos centre – aplink jį daugybė dalykų, kuriuos jis gali panaudoti, norėdamas ką nors papasakoti. Kuo platesnė asmeninė biblioteka, tuo daugiau galima sužinoti.

Menui reikalingas recipientas. Viena poetė yra sakiusi, kad skaitytojas yra bendraautoris.

Spektaklio žiūrovai taip pat yra mūsų bendraautoriai. Kuo platesnis jų meno ir kultūros žinių bagažas, tuo platesnį asociacijų lauką matys ir tuo didesnį pasitenkinimą jus.

Kaip jau spėjo pamatyti jo pirmojo spektaklio Klaipėdoje žiūrovai, D. Krymovas kuria šiek tiek sapniškus, šiek tiek siurrealistinius scenos pasaulius, atrodo, kad juose veikia alternatyvūs erdvės ar laiko dėsniai. Kaip veikia tokia aplinka?

Tai praplečia suvokimo lauką. D. Krymovas žiūrovą vedasi paskui save, galvoja apie tai, ką jis pajus, o tuomet pakreipia visai kita kryptimi ir nustebina. Žiūrovas sėdi nuostaboje. Tai kaip poezija. Juk poezija yra nuostabos jausmas.

Manau, kad tame slypi šio režisieriaus profesionalumas, jis geba organizuoti žiūrovo minčių eigą ir manipuliuoti jo vaizduote. Tokiu būdu teatras tikrai įvyksta žiūrovo galvoje. Tai, ką mes rodome scenoje, yra tik jo vaizduotės provokacija.

Kaip jus, aktorių, veikia tokia nekonvencinė scenos aplinka?

Reikia perprasti žaidimo taisykles ir žaisti. Tame ir yra kūryba. Svarbiausia suvokti savo personažo funkciją. Taigi, kalbant apie „Requiem“ nepasakyčiau, kad vaidmenys būtų išrašyti labai dramaturgiškai, čia bus svarbiausia visuma. Bendras įspūdis.

Manau, kad tokiam kūrinio keliui įtaką daro ir pradinis režisieriaus išsilavinimas – jis dailininkas, abstraktaus mąstymo atstovas. Jis mąsto vaizdais.

Vis tik jūsų personažas yra gana konkretus – tardytojas, Japonijoje apklausiantis mokytoją. Mums tai – tolimas pasaulis, ar ruošdamasis ieškojote kažkokio specifinio šio galios struktūros darbuotojo charakteristikos perteikimo?

Mūsų segmento veiksmas vyksta Japonijoje, bet tardytojas yra amerikonas. Jis yra įstatymų ir taisyklių atstovas, o jie visur veikia panašiu principu. Jo ir mokytojos susitikimas įdomus.

Ji jam pasakoja dalykus, kurių pati nesuvokia. Tardytojas pats turi rasti atsakymus. Kam esi pasiruošęs – tokie ir atsakymai. Jam nepavyksta ir tas susitikimas jo nepalieka visą gyvenimą.

Paslaptis – tiesos sąlyga?

Yra dalykų, kurių nežinome, nesuvokiame, bet nujaučiame. Žmogaus jausmai – ar tai meilė, ar draugystė – visa tai nekonkretu, kažkoks eteris, kuriame gyvename.

Bet kartais, kritiniais momentais, tas neapčiuopiamas pasaulis kondensuojasi ir gali materializuotis. Gal patys sau atrodome esantys išbaigti ir galutiniais. Bet iš tiesų tikrai ne viską apie save žinome.

„Requiem“ premjera vyks gegužės 11, 12 ir 15 dienomis.

Režisierius, teksto autorius Dmitry Krymov, prodiuserė Inna Krymova, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, scenografė, kostiumų dailininkė Renata Valčik, scenografės padėjėja Daiva Dašenkovienė, choreografė Anna Abalikhina, garso režisierius, kompozitorius Edvinas Vasiljevas, dramaturgijos asistentė Virginija Rimkaitė, vertėjas Artūras Lepiochinas, režisieriaus asistentas Artūras Lepiochinas.

Vaidina: Darius Meškauskas, Samanta Pinaitytė, Karolis Maiskis, Digna Kulionytė, Sigutė Gaudušytė, Toma Gailiutė, Jonas Baranauskas, Artūras Lepiochinas, Elzė Jankūnaitė / Barbora Jokubauskaitė.

Scenoje dirba: Vitalij Morozov, Mindaugas Matevičius, Romas Stonys, Audrius Jankauskas, Linas Bagdonas, Rokas Tomaševičius, Darius Matevičius, Paulius Aleknavičius,  Voldemaras Piepolis, Rytis Veverskis.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder