Tęsinys. Pradžia 2021 06 19
Visgi ši statistika anaiptol neliudija žvejybos Kuršių mariose bei jūros pakrantėje sumažėjimo.
Klaipėdos komtūrijos pareigūnai buvo suinteresuoti kuo didesniais laimikiais ir stengėsi turėti kuo daugiau žvejų, nes ilgainiui - ypač po Trylikos metų karo - ėmė ir patys pelnytis iš žvejybos.
Skirtingai nuo miestų ir kaimų bendruomenių, žemvaldžių, smuklininkų ir kt., tam tikras žvejybos teises gaudavusių kaip priedą prie kitų privilegijose nustatytų gėrybių, Ordinui žuvis gaudė profesionalūs žvejai, mokėję mokestį (činšą), kuris dažniausiai būdavo imamas natūra.
Pradžioje tokiu būdu buvo apmokestinti vietiniai Pilsoto kuršiai žvejai, tačiau jų trūko.
Ordinas XIV a. prie Kuršių marių apgyvendino savo vitingus - kryžiuočiams ištikimus senųjų prūsų palikuonis, kuriuos panaudojo žvejybai.
Ne visi jie buvo žvejai, jiems buvo reikalingi laivai ir visa žūklės įranga.
Ilgainiui dalis jų iš Ordino gautus laivus ir įnagius, matyt, pavertė savo nuosavybe.
1404 m. komtūrijos inventoriuje buvo paminėta sena 84,5 markės dydžio žvejų skola (alde fischer scholt), 1416 m. žvejų skolos jau buvo išaugusios iki 650 markių.
Greičiausiai tai buvo susiję su nuo XV a. pradžios vykusiu kuršių kraustymusi į Prūsiją, kuris tęsėsi ir XVI amžiuje.
Tai buvo žvejai, kurie buvo labai pageidaujami Kuršių mariose ir kituose Ordino valstybės vandens telkiniuose.
Jie vyko per Klaipėdą savo laivais su šeimomis, žūklės įnagiais ir visa manta.
Nepaisant daugkartinių Livonijos valdžios pareigūnų skundų, dalis kuršių žvejų pasiliko gyventi Prūsijoje.
Jie įsikūrė šiaurinėje ir pietinėje Kuršių marių dalyse, kai kurie nusikraustė net iki Aistmarių.
Pradžioje jiems buvo sunku, pvz., Klaipėdos komtūras 1402 m. dukart šelpė jo valdose įsikūrusius kuršius miltais, žirniais, kruopomis ir avižomis.
Kai Ordino didysis magistras 1409 m. keliavo nerija į Klaipėdą, Rasytėje ir Klaipėdoje jį sveikino kuršių žmonos.
Nemažai kuršių XV-XVI a. įsikūrė Kuršių nerijoje, kiti jų tėvynainiai buvo sezoniniai migrantai.
XVI a. Klaipėdos ir Šãkių valsčių sąskaitos liudija, kad iš Ventspilio, Kandavos ir kitų vietovių atvykę žvejai per Klaipėdos protaką įplaukdavo į marias, sumokėdavo mokestį už leidimą žvejoti, o po žūklės sezono grįždavo atgal į namus.
Jie žvejodavo ne tik šiaurinėje, Klaipėdos valsčiui priklausiusioje marių dalyje, bet traukdavo ir toliau į pietus.
1541 metais tokį mokestį Klaipėdos valsčiui sumokėjo 162 kuršių žvejai.
Pasak K. Forstreuterio, būtų buvę stebėtina, jeigu dalis jų nebūtų pasilikę prie tokių turtingų žuvų marių.
Todėl galima drąsiai teigti, kad Klaipėdos regiono apgyvendinimas prasidėjo ne žemės ūkio, bet žvejybos dėka, pirmosios gyvenvietės atsirado prie marių.
Žinoma, dalis Ordino žvejų buvo nuolatinės gyvenamosios vietos neturėję nomadai, tačiau jau pirmoje XV a. pusėje galima įvardinti Nidos ir Rusnės gyvenvietes.
Nida 1437 m. mokėjo Klaipėdos komtūrijai 19 markių metinį mokestį, tokia suma liudija normalia ūkine veikla užsiėmusios gyvenvietės egzistavimą.
Klaipėdos komtūras 1434-1440 m. laikotarpio pranešime didžiajam magistrui mini „savo žvejus Rusnėje“.
Maždaug to paties laikotarpio komtūro pranešimas Ordino maršalui apie tai, kad naktį lietuviai užpuolė geriausius jo žvejus, penkis iš jų užmušė, 8 paėmė į nelaisvę ir „su trimis didelėmis valtimis nuplaukė žemyn“, irgi tikriausiai sietinas su Rusne.
1458 m. lapkritį Klaipėdos komtūrija informavo didįjį magistrą apie mokesčių mokėjimą tų, „kurie įsikūrę savo vandenyse“ (die auf seinen Gewässern liegen).
Veikiausiai pirmosios gyvenvietės atsirado nerijoje, nes ten buvo patogiau (buvo galima žvejoti ir mariose, ir jūroje) ir saugiau, ten ėjo pagrindinis žiemos metu Klaipėdą su likusia Prūsija jungęs kelias.
Pradžioje nerijoje iškilo Ordino pilys Noihauzas (Neuhaus, 1283, 1331) ir Rasytė (1372), po to atsirado smuklės (Šarkuvoje, Nidoje, Nagliuose, Karvaičiuose ir kt.). Ordino valstybės egzistavimo pabaigoje Klaipėdos komtūrijai priklausiusioje Kuršių nerijos dalyje mokesčius mokėjo Juodkrantė (34 markes), Nagliai (24 markes), Nida (16 markių), Karvaičiai (7,5 markės) ir Smiltynė (5,5 markės).
XVI a. kuršiai gyveno jau visose marių ir jūros pakrantėse, tačiau žvejyba užsiėmė ir kitų tautybių asmenys.
Bendrą žvejybos mastą ir reikšmę regiono ūkiniame gyvenime atspindi 1540 m. Klaipėdos valsčiaus mokesčių knyga, kurioje figūruoja Klaipėdos miestas ir 57 gyvenvietės, iš jų apie 20 buvo žvejų kaimai.
Didžiausi iš jų buvo Karklininkai, Rusnė, Ventė, Nida. 1541 m. Nidoje gyveno 22 žvejai, Karvaičiuose - 16, Juodkrantėje - 14, Nagliuose - 11 žvejų.
XVI a. pabaigoje Kuršių nerijos žvejų kaimus labai negatyviai veikė prasidėjęs gyvenviečių užpustymas smėliu bei XVII a. pradžioje kilusi maro epidemija.
1569 m. Karvaičiuose gyveno 22 žvejai, 1590 m. - 12, 1599 m. - 8 žvejai, o 1614 m. teliko tik penkios pajėgios mokėti mokesčius žvejų sodybos (Erbe).
Juodkrantėje 1554 m. buvo 15 mokesčius mokėjusių žvejų, 1593 m. - 7, 1606 m. - 5 žvejai.
Klaipėdos komtūrijos pareigūnai pranešdavo didžiajam magistrui apie žūklę, žuvų atsargas pilyje, žuvų pirkimą ir pardavimą Klaipėdoje ar žuvų siuntas į kitas vietoves.
1453 m. rugsėjį Klaipėdos komtūras su Žemaitijos seniūnu Kęsgaila mainė lašišas į jaučius.
Nepaisant vandens telkiniuose nustatytų administracinių ribų, tarp Kuršių marias ir Nemuno deltos upyną eksploatavusių Ordino teritorinių padalinių kildavo konfliktai dėl neteisėtos žūklės plotų panaudos.
Bus daugiau
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą