Denisas Nikitenka: Juodkrantėje iš maružių kasė gintarą ir lietuviškuoju tarpukariu

Juodkrantėje iš maružių kasė gintarą ir lietuviškuoju tarpukariu. 

Net papietauti neturėjau laiko. Beveik penkias valandas pasakojau, rodžiau, vaišinau, ir dar kartą įsitikinau fenomenaliu reiškiniu: gintaras kaip medus bites traukia vaikus. 

Kaip simboliška ir gražu! Mes neretai pamirštame paties gintaro žodžio kilmę bei prasmę: „ginti“. 

Savo vaikus mes saugome labiausiai už viską pasaulyje, todėl pirmiausiai jų apsaugai protėviai gintarą naudojo. 

Na, o mano demonstruojamos archajiškos gintaro apdirbimo technologijos buvo ir atrakcija (pjovimas lininiu siūlu, gręžimas pompiniu grąžtu, skutimas titnago skeltėmis, šlifavimas šiurkščiuoju asiūkliu, smiltainiu, smulkiagrūdžio ganito akmeniu, poliravimas zomša, vilna ir kt.), ir savotiškas mūsų šalies pristatymas. 

Priėjo senjorų iš Šveicarijos pora. Moteris rankose laikė įsigytą (pirmą kartą; namie neturi gintaro visai) konjako spalvos grynuolį. 

Paprašė pragręžti jame skylutę. Ėmiausi darbo detaliai aiškindamas procesą, o svečiai išsižioję viską filmavo. Sužinojo, kokios gilios, senos yra mūsų gintaro kultūros tradicijos.

Ir jie pavadino mus Europos japonais. 

Dėl to, kad puoselėjame tradicijas, atskleidžiančias mūsų identitetą, prigimtį, pasaulėjautą. Modernūs, bet pabrėžiantys savo archajišką istoriją. 

Senosios technologijos atskleidžia, kokie išradingi, darbštūs, nagingi, net paslaptingi buvo mūsų protėviai. 

Ugdo pagarbą jiems, ir tas primityvus „Juodkrantės lobio“ žmogeliukas ar į antelę nepanašus zoomorfinis, antelę vaizduojantis amuletas arodo kitaip. 

Kai žinai, kaip jį gamino. Kai pats išbandai. Ir nepavyksta. Reikia įgūdžių. Kantrybės. Išmanymo. Galų gale suvokimo, ką darai ir kokiu tikslu. 

Buvo užsukę pusvalandžiui ir skandinavai, su kuriais smagiai pakalbėjome apie mūsų pajūrio ir Skandinavijos regiono kultūrinius saitus dar nuo bronzos amžiaus laikų. 

Tai kariavusius, tai prekiavusius kuršius ir vikingus. Pirštu bakstelėjau į savo pagamintą karolio iš buvusios garsios danų Hedeby (dab. Haithabu, Vokietija) gyvenvietės. 

Gintaro tema taip suartino, jog pasijautėme, kaip abipus tvoros gyvenantys kaimynai. 

O britas, maktelėjęs gero brandinimo gintaro trauktinės („amber nectar“) mestelėjo frazę: „dabar žinau, koks yra baltiškas skonis“. 

Žinoma, prieš tai pademonstravęs visą veido mimikų spektrą nuo išsprogusių akių, susiraukimo iki palaimingos šypsenos, nes „gintaro nektarą“ ragavo pirmą kartą gyvenime. 

Žinutė – ne alkoholinis gėrimas, o sukcinito rūgštis ir jos savybės.  

Sakiau ir sakysiu: apie gintarą per jo archajišką pradą mūsų protėvių kultūroje reikia pasakoti daug ir dažnai. 

Neslėpsiu, žinių spragos žiojėja tų pačių lietuvių gretose. Ir didelės. 

Gintaras tapo tiesiog papuošalu, kurį žūtbūt stengiamasi gauti kuo pigiau (o kokybiškas gintaras tiesiog negali būti pigus). Mada. Atributu. 

Net absurdiškos rinkodaros priemone siekiant uždirbti pinigų, kai meluojama apie gintaro gydomąsias savybes užpilant jį karštu vandeniu ir geriant „arbatą“, kabinant šunims gintarinius karolius „nuo erkių“, aiškinant, kad gintaro rūgšis į odą patenka vien nuo kūno temperatūros dėvint papuošalą etc etc. 

Bet tai yra normalu. Kai paskaitau šimtametę literatūrą, joje randu paprastą faktą: mūsų Baltijos aukso kerai ir troškimas puoštis gintaru visada buvo verslo subkultūros dalimi. 

Pirmieji gintaro padirbiniai Lietuvoje pradėti ne tik pardavinėti, bet ir gaminti jau po Pirmojo pasaulinio karo. 

Taigi, gintaras nuo seno buvo, yra ir bus pirmiausiai prekė. Papuošalas. Bet ši tendencija turi eiti koja kojon su gintaro-amuleto, gintaro-protėvių laidosenos atributo, gintaro-liaudies medicinos priemonės, gintaro-šalies reprezentanto pasaulyje per jo gilią istoriją temomis. 

Mano susidomėjimas ir viduje prasiveržęs poreikis iš pradžių išmokti, o vėliau – ir rodyti, edukuoti žmones gintaro kultūros srityje gimė taip pat dėka verslininkų. 

Negalėjau tvertis pykčiu, kai viešai užsienio turistams mūsų saulės disko, nemirtingumo simboliką nešusieji amuletai skridiniai buvo pristatomi, kaip tugrikai (Mongolijos monetos su skyle).

Mažytės antropomorfinės figūrėlės įvardijamos, kaip „kuršiukai“, bet jos neturi nieko bendro su kuršiais ir mena akmens amžiaus protėvių kulto tradiciją. 

Švietimo procesas – ilgas. Jis turi būti tęstinis. Negalime sau leisti gintarą devalvuoti vien iki raktų pakabukų ar pigiausių apyrankėlių. 

Tiesiog privalome pažinti nepaprastai įdomią, turtingą, mūsų valstybę reprezentuojančią pasaulyje archajiškosios gintaro kultūros tradiciją. Mūsų protėviai gintare įrašė mūsų identiteto kodus. Ir klodus. 

Tiesiog gintaras yra vienas iš patriotiškumą ir pasididžiavimą savo kraštu, valstybe ramsčių.

Ačiū Liudviko Rėzos kultūros centrui už kvietimą! Buvo jauku ir smagu.