Aš nežinau, kas šioje nuotraukoje yra tokio magiško, bet man ji dvelkia begaline šiluma ir tuo paprastu, nuoširdžiu žmogaus džiaugsmu gyventi.
Ne turėti. Ne didžiuotis savimi.
O tiesiog jausti pilnatvę čia ir dabar.
Ten, kur esi. Kur tavo širdis ir troškimai. Darbai.
Atvirute virtusioje nuotraukoje veikiausiai pavaizduota šiauriausios Nidos dalies Purvynės gyventoja.
Galimai greta kuklaus savo namo. Mes nežinome jos vardo.
O ir nereikia. Užtenka pažiūrėti į jos akis ir kuklią, nesuvaidintą šypseną.
Gal neatrodysiu pernelyg pompastišku, bet kažkuo tik kampučiuose besišypsančios lūpos, kiek primerktos akys man primena ikoninę Mona Lisą iš Leonardo da Vinčio drobės.
Pasaulio menotyrininkai toje šypsenoje randa ištisus žmogaus sielos klodus. Ir paslaptis.
Taip ir šiame kuršininkės veide tarsi telpa visas žvejės gyvenimas.
Gražios, Neringos saulės pagimdytos raukšlės, kurios kartu sufleruoja apie sunkią buitį. Kopininkų gyvenimas išties buvo nelengvas.
Ypač – moterų, kurios keldavosi su saule, vilkdavo į pamarį tinklus, budindavo vaikus, ruošdavo pusrytį, o dieną megzdavo, taisydavo tinklus, dorojo, rūkė, vytino žuvį bei turėjo daugybę kitų užsiėmimų.
Nors ir nėra daržų: matyti vien birus smėlis.
Ir vis dėlto ji laiminga
. Lyg pro aprasojusį stiklą matyti vidinė šiluma, laimė gyventi smėliakalnių karalystėje.
Tarp vandenų. Ir ant rankų laikyti kūdikį.
Mažas. Tarsi kalnapušės sodinukas, dar nepažinęs atšiaurių rudeninių ir žiemos audrų, smėlio atakų ir to prigimtinio noro kabintis į žemę.
Į kopą. Leisti šaknis.
Atlaikyti visas negandas, užaugti ir įaugti į šį kraštą taip jį sutvirtinant. Perkeltine prasme – ir tapatypę, išsaugant identitetą, gyvenimo būdą ir filosofiją.
Šiltas megztinukas.
Vėjo šiaušiami nelygu smiltlendrės pajūryje plaukai, ir jie tobulai kontrastuoja su tvirtai užrišta, švarutėle, išbalinta mamos skara. Iškart prieš akis stojo kita P. Isenfelso nuotrauka su moterimis, tiesiog Kuršių mariose, iš valčių skalbiančiomis rūbus.
Kaip aš norėčiau nors vieną dieną praleisti toje autentiškoje, prieškario Kuršių nerijoje...
Išėjau į terasą. Užsikūriau seną, dar studijų Vilniaus universitete laikais už sutaupytus pinigus įsigytą kukavinę pypkutę.
Užtraukiau mėgstamo olandiško, Virginia ir Kentucky tabako mišinį.
Salsvi dūmai pasklido drėgname ryto ore, ir virš galvos įsikūrusios palėpės vapsvos ėmė blaškytis į šonus.
Sename kadagyje gieda juodasis strazdas, kurio melodingą čiurlenimą lyg į upokšnį sviestas ir pliumptelėjęs akmuo periodiškai sugriauna kaimyno gaidys. Pradeda riedėti pirmųjų, į darbus skubančių žmonių mašinos.
Atsidusau. Apėmė keistas laikinumo jausmas. Suvokimas, kaip svarbu yra džiaugtis paprastais dalykais. Carpe diem.
Skinti dieną.
Gyventi šią dieną.
Savo dieną.Jaukaus savaitgalio!
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą