Denisas Nikitenka: Vaizdai be vaizdų - švyturiai nušvito net ir tiems, kurie nemato šviesos...

Nes vaikai – neregiai ir silpnaregiai.

Paprastai savo paskaitose apie švyturius naudoju per 100 skaidrių, o šįkart užteko ir trijų tuzinų.

Reikėjo pasitelkti visą išmonę, oratorinius gebėjimus ir pabandysi įsijausti į juos.

Tuos, kurie nematę švyturio ir niekada jo nepamatys. Jūrą tik jautę kojomis, girdėję, bet nežino, kokia ji plati.

Kaip atrodo burlaiviai.

Pavyko. Galima. Įmanoma. Tereikia įjungti begalinės empatijos mygtuką ir pasakoti kitaip.

Naudoti daugybę palyginimų.

Nupasakoti kontūrus, formas, spalvas, net orą...

Nieko nerepetavau.

Viskas liejosi ekspromtu, ir taip specifinį šiaurinio molo išgaubimą pietinėje pusėje įvardijau, kaip... pilvūzą.

Molą su pilvuku, į kurį atsirenkusios bangos dūžta ir išsitaško vertikaliai.

Švyturiai apsivilko sukneles, turėjo šviečiančias galvas ir smailias kepuraites.

O Melnragėje prieš dešimtį metų išmesto burlaivio špangautai buvo palyginti su žmogaus šonkauliais, bet tik viena jų puse.

Beveik visiškoje tyloje.

Protarpiais buvo girdėti tik vertimas vaikams iš Ukrainos.

Ko gero, dar niekada taip įtaigiai nesu pasakojęs Pervalkos švyturio legendos.

Apie Agilą ir Pėterį.

Vaikų ausys styrojo, kaip kiškučių, blakstienos mirksėjo, o aš įsivaizdavau, kaip jų galvose sukasi meninis filmas.

Spalvotas.

O gal bespalvis.

Neįkainojama patirtis Klaipėdos regos ugdymo centro tarptautinėje vasaros stovykloje Giruliuose.

Švyturiai nušvito net ir tiems, kurie nemato šviesos...