Dvylika Smiltynės suknelių ir bučkis pulėje

Viena ekskursija trukdavo apie 4 valandas, keliavome dviem skirtingais maršrutais: „Hageno kopa - Senoji perkėla“, „Smėlio karčiamos kopa - pietinis molas“.

Kiekvienas žygis buvo tarsi gilus pasinėrimas į šios nuostabios Kuršių nerijos oazės istorinius vandenis: nuo jūrinės kultūros atspindžių iki Klaipėdai jau 125 metus priklausančio kurorto įdomybių.

Smiltynė - išdidi dama

Mano užduotis buvo parodyti žmonėms kitokią Smiltynę. Sušukuoti jos susivėlusius plaukus, supinti ilgą Anikės kasą, nuprausti, aprengti švariais rūbais ir leisti jai prisistatyti iš naujo.

Ne kaip liūdnai Klaipėdos podukrai, o kaip išdidžiai damai, kurios rūbų spintoje - ištisų istorinių epochų garderobas.

Vedžiojausi Smiltynę už rankos ir žmonių akivaizdoje ją aprengdavau vis kitokia suknele.

Kartu keliavome laiku ir praturtinome savo žinias apie tai, kas brangiausia: gimtąjį kraštą. Pajūrį.

Nepramintais takais

Smiltynė nuvedė ten, kur dauguma niekada nebuvę. Supažindino su istorinėmis asmenybėmis, parodė jų paliktus nematomus pėdsakus, papasakojo apie nepaprastai įdomią, sudėtingą, daugiasluoksnę šio krašto istoriją.

Girdėjome pusės tūkstančio ginkluotų lietuvių raitelių žirgų kanopų dunksėjimą, kalavijų žvangesį, kai pirmą kartą 1283 m. istoriniuose šaltiniuose buvo paminėta Kuršių nerija.

Klausėmės Kipro Petrausko arijos, kai jis kurhauzo vasaros estradoje netikėtai atsisakė toliau dainuoti. Net ragavome to prarūgusio (nes kitokio nebuvo) 1540-1541 m. vardą vietovei davusios Smėlio karčemos (vok. Sandkrug) alaus.

Tai buvo šešis kartus perstatyta ir savo vietą vis keitusi smuklė, kurios XIX a. menantys pamatai dabar žiojėja ant šimtametėmis alyvomis apžėlusios kopos.

Prie jūros vartų

Stebėjome burlaivius, ir Smiltynė drauge su savo jaunesniuoju broliuku Kopgaliu leido giliau suvokti Klaipėdos - uostamiesčio su jūros vartais į pasaulį fenomeną.

Tai, ko neturėjo kiti. Ką reiškė ir turbūt iki šiol reiškia priklausyti jūrinei genčiai.

Kai XVII amžiuje valgai ne iš „kaimiškos“ keramikos dubens, o iš prabangaus, balta glazūra padengto ir firminio mėlio gėlėmis išpuošto Olandijos Delfto indo.

Išbandėme ir sunkų darbą. Smiltynė moterims rodė, kaip XIX a. buvo formuojamas apsauginis pajūrio kopagūbris, ir samdinės rankomis eilė po eilės statė žabtvores, sodino smėlį savo šaknimis sutvirtinančius specifinius augalus.

Metras po metro augo smėlio siena, sustabdžiusi smilčių pustymus ir leidusi Smiltynei užsiauginti žalius plaukus, mišku virtusius. Tik po to buvo įmanoma įrengti bangolaužius ir užtikrinti saugią laivybą.

Vyrams buvo ne ką lengviau. Kopgalis įdarbino burlaivių balasto iškrovėjais.

Kiek titnago! Gargždo, žvirgždo buvo tokie kiekiai, jog vystant kurortą iš jo supiltos terasos, ant kurių turtingi miestiečiai nuo 1905 m. ėmė statytis vilas.

Trumpiausias kelias

Riedėjome XVIII a. Paryžių su Sankt Peterburgu jungusiu pašto traktu. Nelabai maloni patirtis. Vienas vežimo ratas - jūros dugne, kitas - smėlėtame krante. Vežikas sakė, taip patogiau, mažiau klimpsta.

Labiausiai nustebome, kad iki šiol naudojamas dabar išasfaltuotas takas į maudykles yra toje pačioje vietoje ir nuo pajūrio iki pamario driekiasi ta pačia trajektorija, kaip ir tais laikais. Vaikštome net nesusimąstydami apie tai.

Kuršių nerija buvo tiltas, trumpiausias kelias, o Smiltynė pasitikdavo ir išlydėdavo keliautojus nuo prancūzų poeto Denis Diderot iki ikoninės Prūsijos karalienės Luizės 1807-aisiais.

Ir nelaimėlio, per ledonešį Smėlio karčemoje užstrigusio Augusto von Kotzebue. Smiltynė kikeno drauge su tais šimtais klaipėdiečių, kai skaičiau šio vokiečio 1802 m. Smėlio karčemoje parašytas depresyvias eiles „Tai ilgai nebegali tęstis“.

Jūros dienos šventė

Šėlome Jūros šventėje. Toje pirmojoje, 1934 m. Jūros diena pavadintoje. Smiltynė tada vos spėjo suktis ir priimti dešimtis tūkstančių į svečius atplaukusių svečių, kuriems Jūros šventė pirmiausiai reiškė pažintį su jūrine kultūra ir tradicijomis. O tik po to balių.

Išvydome pilną laivų laivelių su laimingais žmonėmis Veneciją ir Londoną. Taip užsienio žurnalistai pakrikštijo Klaipėdą tarpukariu, kai Lietuva tapo jūrine valstybe.

Smiltynė net išsitraukė jau gerokai apdulkėjusią 400 metrų ilgio šviečiančią girliandą(„iliumiscenciją“), kuria ji buvo papuošta Jūros dienos metu.

Taravos Anikės modelis

Prie raudonų plytų namo, statyto 1880 m., kurio pirminės paskirties niekas nebepamena, įsivyravo tyla.

Smiltynė mirktelėdavo akimi, persimesdavo per petį savo storą plaukų kasą ir paklausdavo: „Na, į ką aš panaši dabar?“

Visi choru nedrąsiai ištardavome: „Klaipėdoje 1605 m. gimusio poeto Simono Dacho heroję Anikę iš Taravos?“ Taip!

Čia gyveno mergaitė Gerda, kuri pozavo Berlyno skulptoriui Alfredui Künei, 1912 m. sukūrusiam Teatro aikštės fontano Anikės skulptūrą.

Smiltynės papasakotų istorijų buvo tiek daug...

Žygių metu informacijos upės sruvo į pažinimo jūrą, kurios bangos aptaškys dar daugiau žmonių.

Sužinoti faktai sklis, ekskursijų dalyviai jau dabar patys ėmė tyrinėti Smiltynės slėpinius, perpasakoti įstabiąsias istorijas ir rodyti tai, kas būdavo paraštėse.

Pulės atgimimas

Ir... Vos nepamiršau: „pulė“. Tai - pagal prieškario paplūdimių madą iškastas pasagos formos apkasas.

Tokius darydavo ir Smiltynėje, nors populiariausi buvo Nidoje ir Juodkrantėje.

Pulė - tai individuali, nuo kelių iki 10 metrų skersmens smėlio duobė, į kurią žmonės atsiguldavo. Ir vėjas neužpučia, ir nuogas gali degintis, ir pasibučiuoti gali... Taip buvo.

Pulės buvo asmeninės, jas puošdavo pušų kankorėžiais, jūros akmenukais, kriauklytėmis. Vienodų nebuvo.

Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos laikų pamirštos pulių tradicijos atgaivinimas tapo ekskursijų ciklo baigiamuoju akcentu.

Pavyko kuo puikiausiai. Vyrai kasė, o moterys puošė. Ant „pulės“ pylimo išdėliojome žodį „Smiltynė“, datas 1900 m., 2025 m. ir 125 m.

Fotografavomės ir tarsi senų bičiulių kompanija dalijomės įspūdžiais, mintimis.

Esu laimingas ir dėkingas už dėmesį Smiltynei ir, svarbiausia, už dar labiau užsiliepsnojusią meilę jai.

Kai įgyvendini kokią nors idėją, atlieki misiją, padedi tašką. Tik ne šį kartą. Smiltynės atveju dedu daugtaškį.

Tariu iki!

Klaipėdos miesto savivaldybės dalinai finansuojamas projektas „500 jūrmylių iki Smiltynės“, kurio dalis buvo šis ekskursijų ciklas, dar nesibaigė. Dienraštyje „Vakarų ekspresas“ ir portale VE.lt laukia naujos istorijos.