Džiazo vokalistė Neda Malūnavičiūtė: žmonės vienas kito nebegirdi
O paklausta apie artėjantį 50-ąjį gimtadienį sako: „Jis ateis ir praeis. Niekas nesikeičia. 50 - tiesiog gražus skaičius." Ir prisipažįsta, jog mintis surengti tą dieną koncertą artimiausiems žmonėms jau seniai nustūmusi į šoną.
- Kaip gyvenate, kai nebegalite koncertuoti ir užsidirbti? Ar valstybė, kaip skelbiasi, padeda kūrėjams?
- Gaunu valstybės skiriamus 260 eurų, kaip ir visi, užsiimantys individualia veikla. Pirmas karantinas mums smarkiai vožė ir psichologiškai, ir visaip kitaip. Todėl vasarą, kai turėjau labai daug koncertų, visus tuos pinigėlius pasidėjau, nes jaučiau, kad bus dar visko - išmokau gyventi atsidėdama pinigų rezervui. Dabar gyvenu iš santaupų.
Žinau, kad mano muzikantai, kai kurie kolegos išvis neturi pinigų, jiems net nepavyksta to rezervo sukaupti, nes yra šeima, kurią reikia išlaikyti. Aš neturiu tokių įsipareigojimų, išskyrus paskolą, kurią turiu mokėti.
Esu iš tų, kurie gyvena tik iš koncertų. Tačiau daug mano kolegų užsiima visokiais darbeliais: įvairiais įrašais, kažkas dėsto - veda pamokas „online".
Nežinau, ar man patiktų dėstyti nuotoliniu būdu, nes tiesiog negaliu pakęsti kompiuterio - man visi tie „online" koncertai, spektakliai, muziejai yra nesąmonė.
Viskas turi vykti gyvai: turi būti žmogus, turi jausti jo alsavimą, gyvos energijos pulsavimą.
Dėl viso šio persikėlimo į virtualią erdvę esu labai nuliūdusi, nes man tai netinka.
Baisiausia šioje situacijoje yra nežinoti, kiek visa tai tęsis. Sukasi visokių minčių, nors apie tai, kad galėčiau keisti profesiją, dar negalvoju, bet kada nors sukaupti pinigėliai pasibaigs. Aišku, turiu dar senutę mamą, kuri visaip nori padėti, bet noriu būti išdidi, ori ir neimti iš jos pinigų.
Turiu labai mylimą ir gerą sūnų, kuris irgi sako: „Mama, tik nesėdėk užrietusi nosį, jeigu reikia pinigų - duosime." Bet kol kas aš išdidžiai ir oriai gyvenu iš savo santaupų. Labai tikiuosi, kad vasarą galėsime dirbti - jau yra planuojami koncertai. Bet juk niekas nežino, kaip bus.
Šiandien džiaugiuosi vieninteliu dalyku, kad mama gyvena Vilniuje, kad galiu ją lankyti, nupirkti maisto produktų. Tai, kad daug mano draugų negali nuvažiuoti aplankyti savo tėvų, apskritai yra nonsensas.
Turiu draugų ir Lentvary, ir netolimuose Elektrėnuose, bet mes visi uždaryti, negaliu pas juos nuvažiuoti. Labai liūdna nuotaika, prastai jaučiuosi psichologiškai. Bet aš tokia ne viena...
- Galbūt dėl to daugelis žmonių šiandien pikti, visuomenė kaip niekad susipriešinusi, o viešoji erdvė tapo rietenų ir įžeidinėjimų arena. Ar naudojatės socialiniais tinklais?
- Anksčiau feisbuke buvau aktyvesnė. Dabar nebelendu į jokias diskusijas. Nes žmonės vienas kito nebegirdi, tik rėkia. Visi nori tik savo tiesą pasakyti, visiškai negirdėdami ir nepriimdami kitokios nuomonės.
Mane tai glumina. Aš visada labai jautriai reaguodavau ne tik į apkalbas, bet ir į bet kokį piktesnį žodį, todėl dabar stengiuosi savo socialinio tinklo profilio sienoje nekurstyti jokių diskusijų.
Tiesiog įdedu kažkokį išgyvenimą iš buvusio koncerto ar kokią žinutę. žinau, kad jeigu pradėsiu apie kažką diskutuoti, nes, kaip ir kiekvienas, turiu savo nuomonę, kuri daug kam gali nepatikti, būsiu užpulta.
Suprantu, kad jei aš draskysiuos ir įrodinėsiu savo tiesas, mane paprasčiausiai „suvalgys".
Tad tyliai slepiuosi po savo pagalve, nes man geriau taip, negu pliektis su žmonėmis tose diskusijose. Aš nebijau, bet tiesiog to nenoriu.
Kaip nenoriu žiūrėti ir tokių žinių, kurių pradžioje visada pateikiami susirgimų koronavirusu skaičiai, mirčių statistika ir kaip viskas yra blogai. Paskui tie visi skiepai - antiskiepai, tos visos kovos „už" ir „prieš".
Šiandien viskas yra politizuojama, net koronavirusas. Tad mano pasirinkimas - nedalyvauti.
Tokia jau esu - niekada nelipsiu ant bačkos ir nepasakosiu Tautai, kad, chebra, atsimerkit, čia yra nesąmonės. Ar kad darykim taip, ar darykim kitaip, nes mums plauna smegenis. Niekada nebuvau tokia šauklė. Bet visada turėjau savo nuomonę, visada tyliai buvau ištikima sau.
- Balandžio 15-ąją draugai vienaip ar kitaip sveikins jus su gimtadieniu. Ar tai, kad jis bus jubiliejinis - penkiasdešimtasis - jums ką nors keičia? Nekarantininiais laikais gal surengtumėte koncertą, o kokios mintys dabar?
- Turėjau minčių pasikviesti savo artimiausius draugus, savo kirpėją, automobilio meistrą, savo mylimus daktarus, su kuriais labai draugauju, savo buhalterę. Žodžiu, pačius artimiausius žmones, kurie man gyvenime labai daug padėjo ir yra ištikimi.
Labai norėjau juos visus sukviesti ir surengti jiems koncertą. Be jokio patoso ir reklamos, be jokių viešų pareiškimų. Bet tas mintis jau seniai nustūmiau į šalį.
Aišku, 50-metis ateis ir praeis. Ir niekas man nenukris nuo galvos, niekas nepasikeis. Aš jaučiuosi taip, kaip jaučiuosi, ir metai nieko nesako. Tiesiog gražus skaičius. Tik bus labai keista save vadinti pusamže moterimi.
- Žinant jūsų jaunatvišką, džiazuojantį būdą, šis apibūdinimas išties jums nelabai dera.
- Aš dar ir dabar pakvailioju, gal dėl to, kad mano profesija tokia. Visą laiką buvau truputį vėjavaikiška, bet tai nereiškia, kad mėgstu nesąmones krėsti. Tiesiog man nepatinka žmonės, kurie, būdami jauni, elgiasi kaip pasenę.
Būti suaugusiu man reiškia tiesiog būti žmogumi. Būti savimi - reiškia gyventi pagal savo organizmą, savo kūną, pagal savo protą ir širdį, o ne pagal kažkokias kieno nors sukurtas taisykles, nes taip reikia.
Man dar senais laikais kažkas pasakė: pamatysi, kai suaugsi, norėsis aukštakulnių, norėsis tą ir aną daryti. Aš tik pasijuokdavau iš tokių kalbų. Ir buvau teisi, nes niekada to taip ir nedariau - niekada ant aukštakulnių neatsistojau, vis su džinsais laksčiau, nes tai yra mano natūra, mano gyvenimas ir mano stilius. Taip aš jaučiuosi geriausiai.
Žmogaus natūra nesikeičia, ir nesvarbu, tau 30 ar 50 metų. Aš sunkiai priimu lėkštumą, kvailumą. Taip buvo visada, o ne todėl, kad dabar, kai man 50 metų, aš tapau protinga. Šiandien galbūt tapau protingesnė tik vienu atveju - taip lengvai neprisileidžiu nepažįstamų žmonių.
Labai tikėjau žmonėmis, nes esu patikli ir naivi, todėl daugelis jų apgavo mane, tiesiog buvau lengvas grobis.
Gyvenimas visada pateikia ir gerų, ir blogų dalykų. Esu didelė medaus mėgėja, jo valgau išties daug. Vienu metu namuose baigėsi medus, o parduotuvėse jis labai prastas. Nežinojau, kur jo ieškoti, nes pirkdavau vasarą kaime, tad parašiau žinutę feisbuke. Tą patį vakarą draugai pradėjo vežti medų. Ir kitą, ir trečią dieną vežė. Tokie dalykai labai džiugina. Nes laimė susideda iš tokių mažų dalykų.
Todėl taip gera dūšioje buvo. Juk žmonės be jokio įsipareigojimo vežė. Ir neėmė pinigų. Aš nepripratus kažką gauti už dyką. Netgi į koncertus eidama perku bilietą, nes žinau, kaip sunku surengti pasirodymą.
Perku iš solidarumo, nors pažįstu organizatorius, perku bilietus ir į kolegų koncertus iš pagarbos jiems.
- Ar metams bėgant keitėsi jūsų gyvenimo credo?
- Draugystė ir koncertinė veikla su Olegu Ditkovskiu man davė labai daug. Iš jo mokiausi daug vertybinių dalykų. Olegas yra labai principingas, ambicingas, turintis savo vidinę cenzūrą žmogus - jis negali perlipti per save, negali dėl pinigų daryti nekokybiško dalyko, negali daryti to, kuo netiki. Ir aš tokia pati.
Man buvimas su Olegu tuos 15 metų, kiek mes kartu koncertuojame duetu, tik patvirtino tai, ką aš ir taip turėjau viduje - negaliu per prievartą daryti dalykų, kurie man yra nepriimtini. Jau išmokau gražiai žmonėms paaiškinti, kodėl atsisakau vieno ar kito projekto, dainos, jei jie man nepriimtini.
Muzikantas, apskritai menininkas, turi „degti", kitaip nematau prasmės. Aš nebenoriu švaistyti laiko beprasmiams dalykams.
Tas gyvenimo moto nepasikeitęs - niekada nenorėjau būti panaši į ką nors. Visą laiką norėjau turėti savo identitetą, norėjau būti „nediška". Pačia savimi, nepanašia nei į tą, nei į aną, nedaryti taip, kaip daro tas ir anas.
Jei kas daroma labai masiškai, man kaip tik kyla antireakcija. Jei į madą atėjo kažkokie dalykai, tai jie man visiškai ne prie dūšios. Manyje visada rusena maištininkės dvasia. Tie, kurie maištauja, eina prieš sistemą.
Esu nesisteminis žmogus. Tik aš visada maištauju tyliai. Maištauju prieš bet kokią sistemą, nes visos jos vienaip ar kitaip bando mus palaužti.
- Nesisteminiam žmogui šiuo metu turėtų būti ypač sunku. Maištaujate ir šiandien?
- Maištauju. Vienintelis dalykas, ką aš privalau padaryti ir darau, tai susimokėti PSD mokestį. Dar privalau deklaruoti pajamas, ką man padaryti padeda draugai. Ir, žinoma, po koncerto privalėdavau išrašyti sąskaitą.
O daugiau niekas man neprivalo aiškinti, kaip turiu gyventi, ką turiu daryti, kada turiu koncertuoti, ką dainuoti.
Tokia yra mano laisvės kaina - dabar sėdžiu be darbų, kai kitus gelbėja, tarkime, kažkokie valdiški darbai.
Tačiau jie privalo padaryti ir tą, ir aną. Vakar kolega prisipažino, jog turės kiekvieną savaitę testuotis, kad jam leistų dėstyti. Arba skiepytis.
Apie tą privalomą skiepijimąsi aš turiu savo nuomonę, jos nedeklaruosiu. Bet, mano galva, tai yra kiekvieno asmeninis reikalas, čia negali būti jokios prievartos. Aš nesakau, esu „už" ar „prieš".
Bet pats principas, kad tu privalai padaryti kažką, mane iškart atgraso - tiesiog nepriimu tokių dalykų.
Rašyti komentarą