Etiudas Nidos dailininkų kolonijai

Pavargę nuo miestų, XIX a. ramią ir tyrą Kuršių neriją atrado Vakarų Europos dailininkai, kurie vasaras praleisdavo daugiausiai Nidoje ir gimdė vieną šedevrą po kito, garsindami unikalų pusiasalį visame pasaulyje.

Ši publikacija – trumpa pažintis su Nidos dailininkų kolonijos kūrimosi ištakomis ir kertinėmis jos asmenybėmis.

Tapytojų rojus

Nuolat įkvėpimo šaltinio ieškantys menininkai apie Rytprūsiuose, prie Baltijos jūros, esantį, kopų kalnais nusagstytą ir iš abiejų pusių vandenų skalaujamą pusiasalį XIX a. antrojoje pusėje sužinojo iš puikiai plunksną valdžiusių rašytojų.

Pirmieji į Nidą XIX a. pabaigoje atvyko impresionistai, ir tai buvo neatsitiktinai: jiems reikėjo pajūrio gamtos, magiško apšvietimo, erdvių, vandens, kuris ir turėjo didžiulės įtakos impresionizmo atsiradimui.

Pasistatę molbertus, vietoj burtų lazdelės pasiėmę teptukus, savotiškais Kuršių nerijos ambasadoriais ir žinios skleidėjais tapo Ernstas Bischoffas-Culmas (1870-1917), aplink kurį vėliau būrėsi Nidos dailininkų kolonijos branduolys, ir Lovis Corinthas (1858-1925), jau pačioje viešnagės nerijoje pradžioje nutapęs Nidos kapines su krikštais.

„Iš Nidos gyvenimo ir gamtos menininkų sumanymai gavo galingą postūmį. Civilizacijos nesugandintas Nidos kraštovaizdis buvo unikalus savo šviesa, erdve, vandeniu ir saule.

Svarbiausias pajūrio traukos magnetas buvo pajūrio erdvės atmosfera, apšvietimas ir ypatingas spalvos pojūtis.

Spalva buvo tapybos širdis tiek impresionistams, tiek ekspresionistams. O saulė yra šviesos šaltinis. Joje atgyja šiaurės gamtos grožis ir išsiskleidžia įvairiausiais atspalviais, sušvinta spalvos.

Tai Šiaurės Europos pajūriui būdingas apšvietimas, ne vien uždegantis spalvas, bet ir sustiprinantis erdvės jausmą – jos beribiškumą, gylį, pasaulio visumos pojūtį“, - rašė menotyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė.

Garsas apie fantastišką dailininkams studiją po atviru dangumi greitai pritraukė ir kitų krypčių (realizmo, simbolizmo, natūralizmo ir kt.) atstovus, iš kurių išsiskyrė amžini impresionistų kūrybiniai ir idėjiniai priešai ekspresionistai. Nida tapo jų tapybos širdimi.

Ekspresionistai ne tik rado sau puikių motyvų Kuršių nerijoje, bet ir ją užkariavo, nes būtent ekspresionistai, garsiosios Vokietijos meno grupės „Brücke” (liet. tiltas) nariai, tapo dominuojančiais menininkais pusiasalyje, o jų darbai – labiausiai vertinami pasaulyje.

Ryšys su vietiniais

Svarbu pastebėti, jog į Nidos dailininkų kolonijos atstovų kūrybą reikėtų žvelgti ne tik per meno prizmę: drobėse įamžinta ir įstabi etnokultūrinė, etnografinė medžiaga.

Vienas garsiausių dailininkų Maxas Pechtsteinas (1881-1955), kuris pirmą kartą į Nidą atvyko 1909 m., ne tik kūrė, bet ir susidraugavo su žvejais.

„Mano dailė, darbas žvejų pagalbininku ir su tuo susiję džiaugsmai neatsiejami”, - rašė jis.

Į Nidos dailininkų kolonijos atstovų kūrybą reikėtų žvelgti ne tik per meno prizmę: drobėse įamžinta ir įstabi etnokultūrinė, etnografinė medžiaga.

Daug ką pasako, kaip svarbu menininkams buvo pažinti vietinių gyventojų buitį, būtį, jų charakterio bruožus, ir kito dailininko Richardo Birnstengelio (1881-1968) atsiminimai: rūpėjo „žvejo siela ir kraštovaizdis”, išraiškingai nutapytos žvejų akys atskleisdavo „kasdienybės nereikšmingumą lyginant su amžinybe”.

Drobėse buvo tarsi įamžinta tai, ko nė vienas rašytojas nesugebės apibūdinti: kuršininkų vidinis pasaulis.

„Regiu visus anuos žvejus lyg pasakojime apie apaštalus dirbančius darbus, mažoje bažnytėlėje kopos viršūnėje žengiančius prie Viešpaties stalo. Ir protėvių laikais tas paveikslas buvo toks pat, vargo ir mirties, gimimo ir raganystės paveikslas, šių figūrų žmogiškos silpnybės ir didybės paveikslas.

Šie žmonės buvo tvirti ir patikimi, pirmapradžiai”, - taip rašė dar viena Nidos kolonijos žvaigždė Ernstas Mollenhaueris (1892-1963).

Jis pirmą kartą į Nidą atvyko 1919 m., o po metų vedė Hedvygą Blodę – žinomo Nidos viešbučio savininko Hermanno Blodės (1862-1934) dukterį. Taigi, Nida šiam menininkui tapo ne tik motyvu drobėms, bet ir namais, kuriais jis rūpinosi.

Iš Vokietijos bei kitų Vakarų Europos didmiesčių atvykę dailininkai padarė įtaką ir vietiniams, nes menininkai kitaip rengėsi, kitokius įpročius turėjo. Jie tapė ne tik jūrą, marias, bangų raibuliavimą, kopas, kurėnus, briedžius, bet ir žvejų buities (tinklų tvarkymas ir pan.) akimirkas, kuršininkų vaikus, žmonas ir net jų aktus.

Šiuo tikslu bent jau iki XX a. pr. puikiausiai tiko dyki, dar poilsiautojų neužkariauti pajūrio paplūdimiai.

Monmartras Nidoje

Gyvendavo dailininkai bohemos dvasia. Žymusis L. Corinthas buvo apsistojęs Nidos centre, prie uosto viešbutį turėjusio Martyno Sakučio žvejo pirkioje.

Minėto viešbučio restoranas įstiklintoje verandoje buvo tapęs savotišku Paryžiaus Monmartro rajonu, kuriame XIX a. pab. gyveno ir kūrė daug iškilių Puikiosios epochos menininkų.

Čia sklandė bohemos dvasia. Atrodė, kad atsidūrei Paryžiaus dailininkų kvartale Monmartre.

„Čia dienas leisdavo į Nidą atvykę menininkai. Amžininkai rašė, jog „čia užsukus netekdavai žado, atrodė, kad atsidūrei Paryžiaus dailininkų kvartale Monmartre.

Ant sienų kabėjo tikras „Pechšteinas“ <...>, tikras „Šmitas Rotlufas“ (Karl Schmidt-Rotluff)“. Restorano lankytojus džiugino pano su šių kraštų vaizdais, vienas iš jų – po kopas klaidžiojančių briedžių“, - taip apie šią ypatingą, deja, neišlikusią (viešbutis nugriautas Antrojo pasaulinio karo metu) vietą rašoma knygoje „Neringa. Architektūros gidas“ (2020 m.).

Labai dažnai už nuomą dailininkai atsiskaitydavo savo paveikslais. Visą jų kolekciją sukaupė kertinė prieškario Nidos dailininkų kolonijos istorijos asmenybė, menininkų mecenatas ir Nidos patriarchas H. Blodė.

Jo pagarsėjusioje „menininkų verandoje“ smagiems pasisėdėjimams ir rimtiems pokalbiams būrėsi pirmieji tapytojai. Kadangi vis daugiau menininkų atrado Kuršių nerijos, Nidos grožį, taip apie 1890 m. H. Blodės viešbutyje gimė Nidos menininkų kolonija, pirmą kartą suklestėjusi prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

„Menininkų verandoje“ susirinkdavo ne tik tapytojai, bet ir rašytojai, kompozitoriai, muzikantai bei aktoriai.

Apie savo uošvio verandą E. Mollenhaueris rašė be nutylėjimų: „Mintyse įeinu į verandą ir žvelgiu į „menininkų kampą”, kur stovi dailininkų stalas su žibaline lempa, žėrinčiomis vyno taurėmis.

Ten tarp gerai nusiteikusių lėbautojų matau linksmąjį tėtušį Blodę savo draugų menininkų apsuptyje.”

Garsino neriją

Dar daugiau dailininkų į Nidą plūstelėjo po 1919 m. Karaliaučiuje surengtos pirmųjų Kuršių neriją atradusių menininkų parodos. Paveikslai iš egzotiškojo krašto užkariavo sales, atsirito putojanti naujų menininkų banga.

Skaičiuojama, kad nuo XIX a. pab. iki Antrojo pasaulinio karo Kuršių nerijoje kūrė keli šimtai skirtingų stilių, žanrų dailininkų, kurie sunokino tūkstančius savo kūrybos vaisių.

Šie pasklido po visą pasaulį ir išgarsino mažą žvejų kaimelį, jo gyventojus, nuostabiausią gamtą, išskirtinį kultūrinį kraštovaizdį.

XX a. pr. daugelio Nidos dailininkų kolonijos tapytojų paveikslai buvo reprodukuojami ir platinami kaip atvirukai: jie atliko Kuršių nerijos stebuklo liudytojų, ambasadorių ir šauklių misiją.

Ir tapė, ir puoselėjo Kuršių nerijos išskirtinumą Nidos dailininkų kolonijos nariai.

Pagrindiniu smuiku grojo H. Blodės dukterį vedęs E. Mollenhaueris: jo iniciatyva 1926 m. Nidoje susikūrė etnografinę tradiciją gaivinusi Tautinių drabužių draugija, paskatinusi vietinius traukti iš skrynių savo senus rūbus, juos prižiūrėti, dėvėti, net dainuoti senąsias žvejų dainas.

Tai buvo ypač aktualu XX a. pirmojoje pusėje, kai į Nidą jau masiškai pradėjo keliauti didmiesčių turistai, darydami miesčionišką įtaką (apranga, šlageriai) vietiniams, ypač – jaunimui.