Gintaras Grajauskas: „Ne apdovanojimai svarbūs, o tai, kad žmonės skaito“

Už šią 2021 metais išleistą knygą G. Grajauskas buvo išrinktas ir 2022-ųjų Jotvingių premijos laureatu.

Gintarai, jūsų bibliografijoje - 16 knygų poezijos, dramaturgijos, prozos knygų ir 11 apdovanojimų. Kaip jums atrodo, kodėl vienos knygos sulaukia įvertinimo, o kitos - ne?

Manau, kad ne apdovanojimai svarbiausia, o tai, kad knygas skaito. Knygos „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“ leidykloje jau nėra, išpirkta. Vadinasi, skaitytojams patiko.

O premijos gal svarbesnės, kol esi jaunas. Tada palaikymo labiau reikia.

Interviu radijui paminėjote, kad ši knyga - viena sunkiausių. Ar palengvėjo, kai ją parašėte, išleidote?

Turėjau galvoje ne save, o skaitytojus. Žmonės gyvena ir taip nelengvus savo gyvenimus, kuriuos nusiaubė pandemija, iki šiol besitęsiantis karas.

Maniau, kad žmonėms nesinorės dar kažką sunkaus galvoti skaitant šią knygą, kurioje yra daug baisių nuojautų.

Paradoksas, bet atrodo, kad tiek skaitytojai, tiek kritikai šią knygą ėmė geriau suprasti būtent po 2022-ųjų vasario, kai prasidėjo karas. Tada jiems tapo aišku ir suprantama, apie ką aš rašau.

Kas yra tie nykstamai menki dydžiai ir megastruktūros?

Nykstamai menki dydžiai esam aš, tu... Kiekvienas šiuo metu gyvenantis žmogus yra nykstamai menkas. Atėjus laikui, pasibaigus keliui, jis išnyks kaip žmogus, kaip kūnas.

Megastruktūros - tai sunkiai suvokiami procesai, kai tie patys žmonės, susibūrę į mases, pasiduoda kitokiam veikimo mechanizmui.

Vienas pats, būdamas nykstamai menkas dydis, niekaip negali paveikti megastruktūros. O gal gali? Tik veikdamas labai iš lėto, po truputį, bet į gerąją pusę.

Skamba optimistiškai. Šiuolaikiniame mene lengvumo ir vilties mažai.

Būtų keista ir neadekvatu, jeigu dabar teatre ar literatūroje imtų menininkai kurti lengvas komedijas, atrodytų, kad jiems kažkas negerai.

Kai pasižiūri pro langą, supranti, kad pasaulis dabar žaidžia ne pagal komedijos taisykles.

Vyksta labai rimta drama, kuri liečia ne tik kovojančius Ukrainoje, bet kiekvieną iš mūsų visame pasaulyje.

Ką šiuo metu rašote?

Nuo vasario iki spalio, lapkričio neparašiau nė vienos eilutės. Maniau, kad ir neparašysiu, kol karas nesibaigs, tačiau spalio, lapkričio mėnesį netikėtai nukrito pluoštas eilėraščių, kurie nesusiję su dabartimi. Jie yra apie vaiko gyvenimą, - mano, kaip vaiko, gyvenimą. Atsirado jie labai staiga, tarsi iš niekur. Gali būti, kad šis pluoštas suguls į naują knygą.