Gydančią juvelyriką ir nuotraukas brandino šaldytuve

S. A. Martinkus Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete įgijo Metalo meno ir juvelyrikos bakalauro diplomą. Nuo šių metų ten pat tęsia studijas ir studijuoja Taikomojo meno magistrantūros programą.

Nuo 2016 m. dalyvauja grupinėse parodose, kūrybiniuose pleneruose Lietuvoje ir užsienyje, rengia edukacinius juvelyrikos užsiėmimus.

Kaip jaučiatės debiutuodama?

Tiesą sakant, dar net nespėjau pabūti su šia mintimi galvoje. Prieš parodos atidarymą buvo ką veikti ieškant estetikos ir kompozicijos sprendimų, kaip pateikti kūrinius parodos erdvėje. Jaudinuosi.

Labai konceptuali jūsų paroda. Sakyčiau, labiau fotografijos negu juvelyrikos, kurią studijuojate. Papasakokite, kaip gimė parodos idėja, metodas susieti juvelyriką su fotografija ir fotosiužetai?

Fotografija mano kūrybos lauke visada užėmė vieną iš pirmųjų pozicijų. Mano atmintis vizualinė, matau ir skaitau savo aplinką vaizdais.

Dieną dažnai stabteliu užfiksuoti atminty ar nufotografuoti aplinkoje pastebėtų situacijų, kompozicijų ar spalvinių dermių. Tai ne pirmas kartas mano kūryboje, kai fotografija išlipa iš savo rėmų ir tampa juvelyriniu objektu ir naratyvu į jausmą, istorinį laiką ar šių dienų aktualijas.

2019 m. kartu su fotomenininkais iš Berlyno, Elena Amabili ir Alessandro Calvaresi, teko įvykdyti tarpdisciplininio meno projektą - „FROM: THE BLOCK“.

Emalio technologijos principu buvo sukurta juvelyrinių objektų kolekcija, kurioje sugulė šių fotografų nuotraukų archyvo dalis, kalbanti apie Rytų bloko šalių architektūrinį palikimą ir apleistų pastatų situaciją visos Europos kontekste.

Taip kad ši paroda nėra mano pirmasis šių kūrybinių sričių junginys. Tai mėgstamas mano saviraiškos būdas.

Idėja fotografijas talpinti metaliniame kūne kilo dar paauglystės laikais.

Esu vienas tų žmonių, kuris dažnai peržiūri senas fotografijas, turbūt tai atėjo iš šeimos, kai tekdavo suklijuoti nuotraukas į albumus ir tvarkyti šeimos fotografinių albumų spintas.

Niekas namie daugiau ir nevartė tų albumų be manęs, tik pyškinom juostas ir kaupėm spintose ir spintelėse.

Bėgant laikui, vis kirbėjo mintis tą užfiksuotą atmintį fotojuostelėje padaryti aktualesnę šiems laikams. Kilo noras sukurti vaizdą, kuriuo galėtum pasipuošti, ar objektą, kuris primintų konkrečią asmeninę fotografiją, išgyvenimą, patirtį.

Tuomet juvelyrika veikia net kaip vaistas, įkrauna kaip talismanas.

Arūnės Baronaitės-Varnos nuotr.

Arūnės Baronaitės-Varnos nuotr.

Fotografijos juostelė, kurioje buvo užfiksuoti šios parodos kadrai, dvejus metus laikyta šaldytuve, plastikiniame indelyje, įdėtame į kartoninę dėžutę, šalia kiaušinių. Tokia buvo fotografinių vaizdų priešistorė. Kodėl taip darėte, ką tai duoda fotografijai?

Fotografijos juostelė buvo laikoma aukščiausioje šaldytuvo durelių lentynoje, taip, kaip mūsų močiutės kažkada laikė vaistus. Pasak jų, taip buvo pratęsiamas vaistų galiojimo laikas, labiausiai tų, kurie savo sudėtyje turėjo sidabro.

Analoginės fotografijos juostelei, kaip ir vaistams, galioja tie patys pailginto poveikio išsaugojimo principai.

Kadangi juostelė yra padengta fotoemulsija, kurią sudaro sidabro halogenidų grūdeliai, lemiantys fotojuostos jautrumą šviesai, kontrastą ir kt., visi parodos kadrai buvo fiksuojami tamsioje patalpoje, be eksponometro.

O vėliau užfiksuotus fotojuostelėje šviesos pliūpsnius teko kurį laiką konservuoti šaltyje, šaldytuve, kartu su visomis maisto atsargomis.

S. A. Martinkus kūriniai iš parodos „Pleistras“.

O ką reiškia parodos pavadinimas „Pleistras“?

Gydomasis pleistras taip pat pasirinktas ne atsitiktinai ar vien dėl savo atliekamos funkcijos.

Medicininiai pleistrai iš vidaus dengiami sidabru. Su pažeista vieta reaguodamos sidabro metalo dalelės pagreitina žaizdų gijimą, sumažina bakterijų kiekį, sutrumpina stacionarizavimo trukmę.

Parodoje - pleistras kaip užuomina, juvelyrinė detalė - papuošalas, turintis apsauginę ir gydomąją funkciją. Ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme.

Kodėl pasirinkote būtent bibliotekos erdvę pirmajai ekspozicijai?

Didžiąją dalį pasaulio pažįstu per knygas, jos man labai artimos. Man atrodo, kad biblioteka, kaip institucija, suteikia sakralumą popieriui, žodžiui ir vaizdui. Mūsų vertybės sutampa (juokiasi).

Svarbu paminėti, kad šią parodą realizuoti mane pakvietė menotyrininkė, Klaipėdos krašto fotografijos kolekcionierė ir I. Simonaitytės bibliotekos Nišinės galerijos kuratorė Danguolė Ruškienė.

Jai negalėjau atsakyti. Šis kvietimas - man malonus įvertinimas. Tikrai norisi daugiau stengtis ir duoti čia gyvenantiems žmonėms.

S. A. Martinkus kūriniai iš parodos „Pleistras“.

Gimėte Mažeikiuose, studijuojate Telšiuose. Koks jūsų santykis su Klaipėdos miestu?

Čia dabar mano namai. O namuose labai vertinu ramybę ir saugumą, viską čia ir randu.

Žinoma, kalbant apie kultūrinį kontekstą, Klaipėdos miestą bandau prisijaukinti jau kelinti metai. Vieni didesnių įvykdytų projektų buvo „KULTJŪRA“ - fotografijos parodų ciklas ant vandens, kurį užbaigėme gyvo garso koncertu su Klaipėdos karinių jūrų pajėgų orkestru, diriguojamu Sigito Saukalo.

Tai buvo pirmas koncertas, įvykęs tarp dviejų krantų, Klaipėdos ir Neringos. Taip pat teko kartu dirbti ir su įstabiu šviesos menininku Linu Kutavičiumi. Turėjau galimybę dirbti ir įgyti patirties valdant kūrybinį projektą ir prisidėti prie produkto „SMILGA“ įvaizdžio kūrimo proceso.

S. A. Martinkus kūriniai iš parodos „Pleistras“.

Pripažinkime, šis šviesos instaliacijos objektas jau yra tapęs Klaipėdos miesto identiteto dalimi, kadangi „smilgas“ galite sutikti ne tik gyvai suinstaliuotas visame mieste, bet ir Klaipėdą pristatančiose fotografijose, videofilmuose.

Tad manau, kad su šiuo miestu jau esame glaudžiai susiję ir susipynę. Čia visada bus galima rasti dalelę manęs viena ar kita forma.

S. A. Martinkus kūriniai iš parodos „Pleistras“.

Susipažinome, kai domėjotės senųjų sovietmečio vitražų likimu Klaipėdoje. Kaip pasibaigė jūsų iniciatyva vitražus išsaugoti?

Ji vis dar nenutrūkstamai tęsiasi. Visus procesus sulėtino pandemija ir karo situacija Ukrainoje bei pasikeitęs požiūris į sovietmečio laikotarpio kurtą monumentaliąją dailę.

Jau ir anksčiau nelabai buvo reaguojama į niokojamus, išvagiamus ar kitaip sužalojamus tuo laikotarpiu sukurtus kūrinius. Dabar net ovacijomis pasitinkami išmontavimo darbai.

Manau, tokia situacija prašo rimtos diskusijos šiuo klausimu.

Stebiu aplinką ir reaguoju. Tikiu, artimiausiu metu pavyks sparčiau judėti pirmyn šios mano tyrinėjamos temos kelyje bei aktualizuoti šių dienų kontekste.

Taip, sutinku, dabar tai aštri tema ir kelianti atvirą konfliktą visuomenėje, tačiau gal kaip tik dabar yra pats laikas apie tai diskutuoti, visgi sprendžiasi šių kūrinių likimas dabar, o ne kažkada vėliau.

Kokie jūsų planai, svajonės, lūkesčiai ateičiai?

Nemėgstu garsiai kalbėti, durstyti pirštu į dangų ir pranašauti ateitį. Labai tikiuosi, kad galėsiu visus mintyse sukurptus projektus realizuoti ir dalintis rezultatu su čia gyvenančiais jūros mėgėjais.