Artėjančios Žolinės proga rugpjūčio 9 d. 13 val. Pilies muziejaus Konferencijų salėje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) bus pristatoma jaunosios kartos Klaipėdos menininkės Simonos Česnauskytės juodosios keramikos paroda „VIRSMAS / TRANSFORMATION“.
Renginio aurą ir muzikinį foną kurs smuikininkės, kamerinės ir solinės muzikos meistrės Rimos Tamo muzikinės improvizacijos, sukurtos žinomų kompozitorių kūrinių bei Mažosios Lietuvos liaudies dainų temomis, gimstančios iš atlikėjos vidinių pajautų ir profesionalios aistros, atliekamos su ypatingu jautrumu ir artistiškumu.
Žolinės proga renginio dalyviai bus vaišinami vaistažolių arbata.
Prieš parodos atidarymą „Kultūros uoste“ pristatome jos autorę Simoną Česnauskytę.
Studijuojate odontologiją. Kaip jūsų gyvenime atsirado keramika, kodėl būtent tokią išraiškos priemonę ir medžiagą pasirinkote?
Pirmą kartą prie molio prisiliečiau 2023-ųjų vasarą, netrukus po savo sūnaus Herkaus gimimo.
Tai buvo labai jautrus vidinio virsmo laikotarpis, kai pradėjau sąmoningai ieškoti savo tapatybės - kas aš esu, ko man iš tiesų reikia, kas mane ramina ir įkvepia. Tai buvo pirmieji žingsniai į save.
Kūryba atsirado kaip labai svarbus atsakas į tuo laikotarpiu patirtus išgyvenimus - išbandžiau kelias veiklas, tačiau su keramika iškart pajutau gilų ryšį.
Tai buvo tarsi meilė iš pirmo prisilietimo. Molio lipdymas tapo būdu išsakyti tai, ko žodžiai nepajėgia išreikšti.
Lipdymo procesas - lėtas, apčiuopiamas, reikalaujantis buvimo čia ir dabar - man suteikė saugumo, vidinės tylos ir ramybės.
Keramika nėra visiškai nutolusi nuo mano pagrindinės srities - odontologijos.
Neseniai įstojau į ortopedinės odontologijos rezidentūrą, tad nuo rudens į mano kasdienybę vėl sugrįš keramika - šįkart per keramikinius dantų vainikėlius.
Gražus ir gilus parodos pavadinimas „Virsmas“. Apie ką jis? Kokio virsmo pastebėjimas ir patirtis jums padovanojo svarbius suvokimus, galbūt tapo atradimu?
Parodos pavadinimas „Virsmas“ atspindi mano vidinę kelionę - nuo sutrikusio, dar savęs neatradusio žmogaus iki moters, kuri mokosi atsitiesti, išbūti ir kurti net pačiuose sudėtingiausiuose gyvenimo etapuose.
Kai man buvo 22-eji, vos pradėjusi trečią odontologijos kursą, sužinojau, kad laukiuosi.
Tai buvo netikėta, o dar labiau - tai, kad likau viena. Vaiko tėvas mus paliko, tad teko vienai išnešioti, pagimdyti ir auginti sūnų.
Tačiau šioje sudėtingoje situacijoje nepaprastai svarbiu atramos tašku tapo mano šeima - ypač tėvai, kurie padėjo ne tik emociškai, bet ir praktiškai.
Mano tėtis dvejus metus važinėjo iš Klaipėdos į Vilnių padėti man auginti vaiką, kad galėčiau tęsti studijas ir kurti.
Gyvenimui po truputį stojantis į vėžes, mano kūrybos kelyje atsirado ir partneris, kurio palaikymas ir buvimas šalia suteikė daugiau ramybės, drąsos ir vidinės erdvės kūrybai skleistis.
Visa ši patirtis neabejotinai tapo iki šiol didžiausiu mano išgyventu virsmu - asmenybės, vertybių ir požiūrio į gyvenimą.
Tai buvo laikas, kai išmokau ne tik būti mama, bet ir atsitiesti, priimti pagalbą, išbūti nežinomybėje.
Būtent tame virsmo etape mano gyvenime atsirado keramika - kaip tylus atsakas į vidinius išgyvenimus, kaip būdas susitikti su savimi ir sukurti prasmingą erdvę ten, kur jos labiausiai reikėjo.
Žolinė - tarsi atsisveikinimas su vasara, perėjimas iš išorinio džiaugsmo ir gausos į vidinės tylos laiką. Kuri būsena jums labiau rezonuoja, iš kurios būsenos gimsta jūsų kūryba?
Man artimesnė vidinės tylos būsena - būtent iš jos gimsta didžioji dalis mano kūrybos.
Nors tai - ne visuomet lengva erdvė, būtent ten susiduriu su tikrąja savimi. Vidinė tyla dažnai atveria tai, ką sąmoningai norime nutylėti - ji verčia sustoti, permąstyti.
Išoriniame džiaugsme lengva pasiduoti paviršutiniškumui, skubėjimui, ritmui, kurį diktuoja pasaulis. O ten, kur tyla, prasideda tikroji kūryba: be kaukių, be triukšmo, tik tu ir molis.
Kokiomis idėjomis, mintimis norite pasidalinti su žmonėmis, pristatydama savo kūrinius?
Pirmiausia - per savo darbus kalbu apie virsmą kaip gyvenimo esmę.
Mano asmeninė patirtis - ankstyvas motinystės išgyvenimas, vienišumas, atsakomybė, bet kartu ir atradimai, šeimos palaikymas, meilė, - visa tai buvo virsmas, kuriame keičiausi ne tik kaip žmogus, bet ir kaip kūrėja.
Noriu įkvėpti kitus nebijoti keistis, nebijoti nežinomybės. Ji gąsdina, bet tuo pačiu neša ir galimybę - pradėti iš naujo.
Antra, noriu perduoti žinutę, kad trapumas ir stiprybė gali egzistuoti kartu.
Kaip ir akmens masė - išoriškai kieta, ilgaamžė, bet kiekvienas jos paviršiaus įtrūkimas bei tekstūra liudija vidinę įtampą, pokyčius, gyvenimą.
Man svarbu, kad žmonės pamatytų: pažeidžiamumas nėra silpnumas. Jis gali būti atspirties taškas augimui, brandai, kūrybai.
Kūryba man yra būdas kalbėtis su savo vidiniu pasauliu. Ji prasideda tada, kai žodžių nepakanka - kai norisi išbūti jausmą ar akimirką.
Molis tampa tyla, kurioje galiu būti su savimi, kartu - pasidalinti tuo su kitais.
Ar jūsų darbai yra parduodami?
Šiuo metu beveik visi parodoje eksponuojami kūriniai jau yra suradę savo namus. Liko tik kelios neparduotos vazos - jei atsirastų susidomėjimas, tikrai apsvarstyčiau pardavimo galimybę.
Rudenį planuoju sukurti savo internetinį puslapį ir tęsti kūrybą, tad galimybių įsigyti mano darbus ateityje tikrai bus.
Dėkoju už atvirumą. Man virsmas asocijuojasi su drugeliu, kuris išgyvena virsmą iš vikšro. Tad linkiu lengvo ir spalvingo skrydžio.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą