Hermanas Zudermanas (vok. Hermann Sudermann, 1857 m. Macikuose–1928 m. Berlyne) baigęs Tilžės gimnaziją nuo 1875 studijavo istoriją, filosofiją ir literatūrą Karaliaučiaus universitete, nuo 1877 m. – Berlyno universitete. Studijuodamas Karaliaučiuje priklausė korporacijai „Lituania“, pažinojo Vydūną. Dirbo vaistininku Šilutėje, bendravo su lietuvininkais. Vertėsi privačiomis pamokomis, dirbo redakcijose, vėliau visiškai atsidėjo rašytojo darbui.
H. Zudermaną išgarsino 1887 m. išleistas autobiografinis romanas „Rūpestis“ arba „Nedalia“ („Frau Sorge“, abu vertimo variantai lietuvių kalba 1938 m.). 1889 m. parašyta ir teatro scenoje pastatyta drama „Garbė“ („Die Ehre“, lietuvių kalba 1922 m.) pelnė H. Zudermanui tarptautinį pripažinimą ir žymiausio vokiečių natūralizmo atstovo vardą.
Reikšmingiausias H. Zudermano kūrinys lietuviška tematika – knyga „Lietuviškos apysakos“, kurią sudaro 4 dalys: „Kelionė į Tilžę”, „Mikas Bumbulis“, „Jonas ir Erdmė”, „Samdinė“ arba „Merga“(„Litauische Geschichten“, Berlynas, 1917 m.), kurią dedikavo geram savo bičiuliui, Šilokarčemos mecenatui Hugo Šojui.
Hugo Šojus (vok. Hugo Scheu, 1845 m. Klaipėdoje–1937 m. Šilutėje) lankė Klaipėdos pradžios mokyklą, ten pat baigė gimnaziją. Berlyne studijavo žemės ūkio mokslus. Atlikdamas praktiką Lapynuose, išmoko lietuvių kalbos, susidomėjo lietuvių papročiais ir tautosaka.
H. Šojus drauge su Aleksandru Kuršaičiu (vok. Alexander Theodor Kurschat, 1857 m. Kretingoje–1944 m. Kiefersfeldene, Vokietija) lietuvių ir vokiečių kalbomis išleido žemaitiškų pasakų rinkinį „Pasakos apie paukščius“ (1913).
Pažintis su Karaliaučiaus universiteto rektoriumi, kalbotyrininku ir archeologu prof. Adalbertu Becenbergeriu (vok. Adalbert Bezzenberger), paskatino H. Šojų domėtis priešistorės radiniais ir lietuvių etnografiniais daiktais.
Iš pradžių dvarininkas surinktas muziejines vertybes perduodavo Karaliaučiaus, Įsruties muziejams, vėliau įvairias antikvarines vertybes ir iškasenas ėmė kaupti pats.
1889 m. H. Šojus įsigijo Šilokarčemos dvarą ir dviejuose dvaro rūmų kambariuose įkūrė pirmajį privatų muziejų Klaipėdos krašte. H. Šojus mielai priimdavo ekskursijas ir atskirus lankytojus, kurie domėdavosi krašto praeitimi, pasakodavo apie sukauptą ir eksponuojamą lituanistikos, etnografijos ir archeologijos kolekciją.
H. Šojus pelnytai vadinamas Šilutės miesto kūrėju bei vystytoju. Daugelį savo žemės sklypų dvarininkas padovanojo miestui. Ant jam priklausiusios žemės ir dabar stovi Šilutės pirmoji gimnazija (tuometinė Herderio gimnazija, įkurta 1918 m.), Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia (1926 m. Hugo Šojus įamžintas jos altoriaus freskoje laikantis bažnyčios maketą), Šilutės gaisrinė (įsteigta 1897 m.) ir kiti svarbūs miesto pastatai. 2001 m. Šilutės mecenatui dr. H. Šojui pastatytas paminklas.
1922 m. už nuopelnus krašto kultūrai bei ekonomikai Karaliaučiaus universitetas suteikė H. Šojui filosofijos garbės daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnį.
H. Šojus prisiminimuose rašė, jog buvo maloniai nustebintas ir pradžiugintas, gavęs iš H. Zudermano „Lietuviškų apysakų“ knygą su rašytojo autografu ir žinia, kad knyga dedikuota jam. 1930 m. H. Šojaus rūpesčiu (padovanojo žemės sklypą, apsodino skverelio taką rašytojo mėgstamais medžiais – beržais) Šilutėje pastatytas paminklas H. Zudermanui.
Sovietmečiu paminklas buvo nugriautas. Šilutės H. Zudermano visuomeninio literatų klubo narių iniciatyva 1996 m. paminklas atstatytas.
Paminklai Hermanui Zudermanui ir Hugo Šojui Šilutėje
Laidoje skamba elektroninės folk muzikos kūrėjo Ramūno Tamošausko (UraganiuS ir Virgina) „Oi brolyt brolyt...“ fragmentai, skaitomos H. Šojaus ir A. Kuršaičio, H. Zudermano knygos, taip pat – pasakojimas iš Editos Barauskienės knygos „Gyvasis lietuvybės kraujas“ apie tai, kaip 1923 m. sausio 11-ąją Erdmoną Simonaitį (1888 m. Spiečiai–1969 m. Veinheime, Vokietija), su 25-ių savanorių būriu atvykusį į žandarų užimtą Bajorų stotį, Šilutės apskrities policijos komisaras Štelgeris apsaugojo nuo kulkosvaidžių ugnies ir pasitikęs kariškai saliutavo: „Sveikinu, ponas krašto prezidente“ (taip tituluodavo Direktorijos pirmininką).
Tada ramiai, tačiau taip, kad visi policininkai girdėtų, prancūzų leitenantui Line pareiškė: „Mes, vokiečiai ir lietuviai esame šio krašto gyventojai. Čia gimę, čia užaugę, gyvenom lig šiol ir turėsim gyventi toliau. Jūs gi čia esat svetimi, kaip atvykot, taip ir išvyksit. Štai kodėl mes, klaipėdiškiai, negalim viens į kitą šaut.“
Dalyvauja: Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doc. dr. Silva Pocytė, Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus renginių organizatorė, lietuvininkų (šišioniškių) tarmės puoselėtoja Virgina Asnauskienė.
Projektą, skirtą Klaipėdos krašto metams, dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Radijo poringių ciklo „Aš nusieičiau į Klaipėdužę...“ laidas rengia Viešoji įstaiga „Vieno aktoriaus teatras“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą