Įdomiosios švyturių istorijos (23)

Ankstesnę švyturių istoriją rasite čia

Pastaroji aplinkybė – bene įdomiausia, norint atskleisti minėto švyturio istoriją, mat jis labiau pagarsėjo ne dėl navigacinių aspektų, o paukščių žiedavimo.

Sutapimas, tačiau 2024-ieji paženklinti jubiliejumi ir Ventės rago švyturio atveju: lygiai prieš 100 metų, 1924 m. šio objekto prižiūrėtoju paskirtas 20 metų šias pareigas ėjęs Mikas Posingis (Michel Posingies, 1887-1951). 

Unikali ir kertinė asmenybė (senoje nuotraukoje jis – centre, aukštas, stambaus sudėjimo, dėvintis kepurę su snapeliu), betarpiškai susijusi ir su švyturiu, ir su paukščių žiedavimo Lietuvoje istorija.

Vertingos medžiagos apie M. Posingį yra surinkęs bei 2009 m. leidinyje „Šilainės sodai“ paskelbęs kraštotyrininkas Egidijus Bacevičius.

„Į Ventę naujakurių šeima atvyko gegužės 19 d., sekmadienį, anksčiau sutarto laiko. Norėjo geriau susipažinti su naujomis gyvenimo ir darbo sąlygomis. 

Švyturio prižiūrėtojo namelio laukujas duris rado užremtas iš vidaus. Durų spyna buvusi sugedusi, tad norint patekti į vidų reikėdavo įlipti pro langą, tuomet atidaryti užremtas duris, o išeinant - atgaline tvarka „užrakinti“. Pro langą šokinėjęs ir šeimininko šuo. 

Ūkio pastatai buvo apleisti, gyvenamųjų patalpų languose trūko net 16 stiklų, vandens siurblys – sugedęs, o dalys išmėtytos po išsikerojusį sodą“, - rašė jis.

Darbšti M. Posingio šeima greitai sutvarkė, atgaivino ūkį, o pats švyturio prižiūrėtojas pasinėrė į didžiausią savo aistrą: sparnuočių migracijos fenomeno tyrimus. 

M. Posingis palaikė glaudžius santykius su pirmosios pasaulyje (įsteigta 1901 m. Kuršių nerijos gyvenvietėje Rasytėje) paukščių žiedavimo stoties įkūrėju Johannesu Thienemannu (1863-1938). Nuo 1929 m. sparnuočiai pradėti stebėti, nuo 1930 m. – žieduoti ir Lietuvoje, Ventės rage.

Taigi, švyturys ir švyturininko namas – tai pirmosios Lietuvos ornitologinės stoties namai, tačiau M. Posingis sugebėjo puikiai tvarkytis su dviem pareigomis: ir ornitologo, ir švyturio prižiūrėtojo.

„Pagrindinis prižiūrėtojo darbas - rūpintis žibintu. Daleno lempos dujinį žibintą privalėjo įžiebti ir išjungti tiksliai nustatytu laiku: rudenį ir žiemą – pavakare 7.30 val. ir 7.00 val. ryte, o vasarą įžiebti 21.00 val. ir išjungti su brėkšma, t. y. 3.00 val. ryte. Vėliau, pajungus elektrą, žibintas veikė savarankiškai.

Be kasdienės techninės įrangos priežiūros dar reikėjo matuoti marių vandens lygį, priimti ir persiųsti Hamburgo meteorologijos tarnybos pranešimus apie besiartinančią audrą, o tada stiebe reikėdavo iškabinti įspėjamąsias vėliavas. 

Netrūkdavo darbo ir žiemą: susidarius ledams, stebėjo jų storį, pranešdavo apie pajudėjusias lytis, srovės greitį ir pan.“, - rašė E. Bacevičius.