Ieva Simonaitytė: „Tie sukilėliai - tai mes, Klaipėdos krašto lietuviai“

Minėdami Mažosios Lietuvos prijungimo prie Lietuvos šimtmetį ir Ievos Simonaitytės 126-ąjį gimtadienį (sausio 23 d.), prisimename, koks buvo rašytojos, tuo metu gyvenusios Klaipėdoje, vaidmuo istoriniuose įvykiuose.

Žinoma, kad I. Simonaitytė, 1911-1914 m. gydydamasi Angerburge (dabartinė Lenkija), luošų vaikų ligoninėje ir prieglaudoje, pramoko vokiškai skaityti ir rašyti, o grįžusi į savo kraštą persiėmė vyravusiomis provokiškomis nuotaikomis, prijautė kaizeriui Vilhelmui II.

1915 m. ji parašė pirmąjį savo kūrinį vokiečių kalba - ilgiausią eilėraštį himną, sveikinantį generolo Hindenburgo pergalę, tačiau pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir Vokietijai pralaimėjus, I. Simonaitytė prisiminė: „Pirmasis pasaulinis karas pasibaigė, Vokietija apskaro. Mes likome tarp dangaus ir žemės, - nei pakarti, nei paleisti - be nieko.“ (Gretimos istorijėlės. Vilnius, 1968 m.)

I. Simonaitytės atsigręžimą į lietuviškumą lėmė tai, kad 1919 m. Vanaguose įsteigus lietuvininkų jaunimo draugiją „Eglė“ jai buvo pasiūlyta tapti raštvede.

Nuo to momento rašytoja, pradėjo savo kūrybinį kelią, bendravo ir mokėsi iš tokių žymių veikėjų kaip Vydūnas (1868-1953), Enzys Jagomastas (1870-1941), Martynas Jankus (1858-1946) ir kitų.

Pasirinkusi įvairius slapyvardžius: Draugijos Raštininkė, Evutė, E. S. Eglaitė, Sesutė, E. S-tytė-Eglaitė, Ė. S., Symonaitikė E., Tautriga, rašinėjo ir publikavosi Mažosios Lietuvos spaudoje: „Klaipėdos žiniose“, „Lietuviškoje ceitungoje“, „Lietuvos keleivyje“, „Mažosios Lietuvos kalendrose“, „Prūsų lietuvių balse“, „Rytojuje“, „Tilžės keleivyje“ ir kitur.

1921 sausio 2-ąją. 23-ejų I. Simonaitytė atvyko į prancūzų valdomą Mėmelį. Miestas viliojo ją savo naujomis galimybėmis. Gyvendama Klaipėdoje I. Simonaitytė dirbo įvairiose įstaigose: „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Klaipėdos krašto direktorijoje, Seimelio raštinėje - mašininke ir vertėja. Greta to užsiėmė visuomenine veikla.

1923 m. sausio 10-15 d. vyko vienas iš reikšmingiausių tarpukario Lietuvos politinių įvykių, Klaipėdos sukilimu prieš šiame krašte įvestą tarptautinį Prancūzijos valdymą pavadinta lietuvių karinė operacija, kurios tikslas buvo prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos.

Klaipėdos operaciją inicijavo tuometinis Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, žygio vadas buvo Jonas Budrys Polovinskas, dalyvavo lietuvininkas Erdmonas Simonaitis, Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas V. Krėvė-Mickevičius, būsimasis prezidentas Antanas Smetona, „tada tapęs Nepaprastuoju Lietuvos įgaliotiniu Klaipėdos krašte ir gerai suvokęs Klaipėdos krašto integracijos į Lietuvą subtilybes“.

Į vadinamųjų sukilėlių gretas buvo „įrašyta“ ir tuo metu dar mažai žinoma rašytoja Ieva Simonaitytė.

Iškilmingos savanorių laidotuvės Klaipėdos kapinėse 1923 m. sausio 20 d. MLIM archyvo nuotr.

Iškilmingos savanorių laidotuvės Klaipėdos kapinėse 1923 m. sausio 20 d. MLIM archyvo nuotr.

Sukilimas I. Simonaitytės prisiminimuose

Apie Klaipėdos krašto sukilimą ir prie jo organizavimo prisidėjusius šio krašto gyventojus ji vėliau rašė savo trilogijoje „… O buvo taip“(1977).

"Klaipėdos krašto sukilimas. Tiktai man dar vis neaišku - prieš ką. Na, taip, prancūzai mūsų valdovai ir saugotojai, nori mus išduoti lenkams. O buvo ir kažkoks atsišaukimas, ar viešas - nebžinau, į gyventojus vokiečius. Jie prašomi malšinti sukilėlius.

Tie sukilėliai - tai mes, Klaipėdos krašto lietuviai."

"Jau tą patį sausio 15 dienos vakarą Vanagaitienė suorganizavo būrelį mergaičių ir moterų, kurios sukilėliams, einantiems sargybą ar ką ten, ruošė užkandžius ir virė arbatą.

Kažkokiais ypatingais sumetimais ėmė plaukti sukilėliams dovanos. Jas siuntė Klaipėdos pirkliai.

Pasirodė centneriniai gabalai ar net bačkutės sviesto (o mes, miesto gyventojai, parduotuvėse sviesto jau kiek metų nebuvome matę); pasirodė centneriai cukraus! Taip, cukraus! O paprastai jo ir vaikams nebuvo. Patalpos užverčiamos juoda ir balta duona. O girnų dydžio sūriai, o metrinės dešros! Iš kur visa tai išlindo? Man atrodo, kad buvo taip: juk vis dar neaišku, koks tasai sukilimas, jis gali būti ir vienoks, ir kitoks. O galų gale Petisne žinojo, su kuo jam reikia kovoti, kai šaukėsi miesto gyventojų vokiečių pagalbos. O pirkliams rūpėjo sukilėlius palenkti į savo pusę dovanomis."

„Buvo toks karčemininkas Jurgis Sauga. Jis ir jo žmona buvo giedorių draugijos “Aidos„ nariai. Na, ir šiaip jau buvo jie lietuviai veikėjai. Sauga paskyrė savo virtuvę “Gaivinimo komitetui„. Visi ištekliai iš Direktorijos sandėliuko buvo pervežti pas Saugą. Ten mes ir ėmėmės darbo. Sudarę buterbrodus, paruošę arbatą, sėsdavome į mašiną ir išvežiodavome sukilėliams, sargybiniams, stovintiems šlapiame sniege. O buvo daug tokių, kurie neturėjo nė paltelio, ką jau bekalbėti apie kailinukus.“

„Ponia Vanagaitienė buvo po priėmimų. Juk buvo atvykęs “Kaledonas„ - anglų karo laivas. Jo įgula pritarė sukilėliams. Juk ir mudvi buvome Šaulių namuose, kur buvo iškilmingas mitingas ar kaip ten pasakyti - nežinau. Ten “Kaledono" įgula šoko ant kėdžių ir rėkė, kiek gerklės leido:

- Hip, hip, hura! Hip, hip, hura!

Mudvi su Marta stovėjova ir verkėva, matydamos tiek daug draugų.

Adomas Brakas pasakė karštą prakalbą ir lietuviškai, ir… vieni sakė, kad prancūziškai, o kiti sakė, kad angliškai, nes vienas „Kaledono“ karininkas pasakęs kažkokiai poniai, kad, girdi, „lietuvių kalba esanti panaši į anglų, nes jis, na, kad ir ne viską, bet daug ką supratęs“.

Sakė atsisveikinimo kalbą

Edita Barauskienė knygoje „Kovingoji Ėvė“ vaizdingai aprašė, kaip I. Simonaitytė 1923 m. sausio 20 d. dalyvavo iškilmingose savanorių laidotuvėse Klaipėdos kapinėse.

"Kunigas Vilius Gaigalaitis kalba apie žmogaus amžių, kuris jam duotas tik septyniasdešimt... Ievos siela sunerimusi. Karste gulintiems gal aštuoniolika ar dvidešimt. Ji turės skaityti eiles, skirtas žuvusiems didvyriams, kurie už Lietuvos vartus į jūrą, o tuo pačiu ir į pasaulį, paaukojo savo brangiausią turtą - gyvybę.

Ieva Simonaitytė taipogi yra kovotoja. Jos širdis šaukiasi keršto. Kaip parodyti pasauliui, kad mes, lietuviai, ne visados buvome nuolaidūs. Vėl pasigirsta kunigo žodžiai: „Jie žuvo už mus.“ Ievos širdis nutyla. Akys verkia. Ji nesigėdi ašarų. Artinasi laikas, kai ji turės tarti atsisveikinimo žodį. /.../

I. Simonaitytė, sukaupusi visas jėgas, kad balsas nedrebėtų, ištaria priesaikos žodžius:

- Brangieji karžygiai, mes jus minėsim ir jus garbinsim kaip savo išvaduotojus. Jus minės jūsų ir mūsų vaikų vaikai, kol bent vienas lietuvininkas bus Klaipėdos krašte. Jie žinos, kuo mes jums skolingi už tai, ką dėl mūsų padarėte!"

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder