Kultūros paveldo maršrutas-ekskursija „Imanuelio Kanto protėvių istorija“ - Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos projektas. Filosofo vardu prieš trejetą metų pasivadinusi biblioteka įsipareigojo tirti ir populiarinti jo kūrybinį, mokslinį palikimą. Ši ekskursija kviečia klaipėdiečius, miesto svečius pakeliauti Imanuelio Kanto pėdsakais - susipažinti su unikalia Klaipėdos istorijos dalimi, siejama su I. Kanto protėviais ir garsiuoju filosofu.
J. Saulėnienės sudarytame maršrute - penki su I. Kanto asmenybe susiję sustojimai. Tai I. Kanto vardu pavadinta biblioteka, vieta Klaipėdos senamiestyje, kurioje, manoma, stovėjo Kantų šeimos namas, Šv. Jono bažnyčia, I. Kanto aikštė ir gatvė bei rotušė.
Iš amatininkų luomo
Įdomu, kad pats Imanuelis Kantas niekada nebuvo atvykęs į Klaipėdą, tačiau net trys Kantų giminės kartos (prosenelis Richardas Kantas, senelis Hansas Kantas, tėvas Johannas Georgas Kantas) yra susijusios su šiuo miestu. Manoma, kad Kantų namas stovėjo Klaipėdos senamiestyje.
Pasak J. Saulėnienės, sklando legenda, kad I. Kanto prosenelis buvo palaidotas po to namo slenksčiu. Namo neliko. Dabar toje teritorijoje, kur stovėjo šeimos namas, Tomo ir Mėsininkų gatvių sankirta, kurioje vykdomi archeologiniai tyrimai ir planuojama statyti viešbutį.
Kantų šeima vertėsi tais laikais populiariu balniaus amatu ir gamino daugiausiai pentinus. I. Kanto mama, kurią jo tėvas vedė jau Karaliaučiuje, buvo taip pat iš amatininkų šeimos. J. Saulėnienė papasakojo, kokios taisyklės buvo nustatyto amatininkams, kurie buvo žemesnio luomo miestiečiai nei bajorija.
Pasirodo, amatininkai negalėjo nešioti sabalo kailinių, kepurių, moterys negalėjo puoštis perlų karoliais, dėvėti šilkinių drabužių. Pažeidę šias taisykles amatininkai buvo baudžiami pinigine bauda, o drabužiai iš jų būdavo atimami ir parduodami prie Jono bažnyčios, pinigai, gauti už juos, išdalijami vargšams.
Namą prarado dėl skolos
Anot ekskursijos vadovės, pats I. Kantas save laikė vokiečiu, teigė, kad turi ir škotiško kraujo, tačiau Vokietijos mokslininkai 1953 m. iškėlė filosofo baltiškos kilmės versiją. Jų manymu, I. Kanto prosenelis buvo kuršis ir kilęs iš Kantvainių kaimo netoli Priekulės.
"Daugiausiai informacijos turime apie I. Kanto senelį Hansą Kantą. Žinoma, kad jis buvo vedęs du kartus, turėjo kelis namus, tarp jų - ir minėtą namą Klaipėdos senamiestyje. Yra išlikusi istorija apie tai, kaip senelis namą Klaipėdos senamiestyje prarado. Tais laikais mirus sutuoktiniui, likęs našlys ar našlė turėdavo tuojau pat vesti. Tad ir jis mirus pirmai žmonai iš karto vedė antrąją žmoną. O kai reikėjo kelti vestuves, apsižiūrėjo, kad pritrūko pinigų mokesčiams sumokėti.
Buvo išlikęs jo ranka dailyraščiu rašytas raštas, kuriuo jis kreipėsi į valsčiaus grafą su prašymu įsiskolinimą atidėti dviem savaitėms, o likusią sumą įsipareigojo grąžinti iki Kalėdų. Žinoma, kad grafas tokią malonę suteikė su sąlyga, jeigu žodis nebus ištesėtas, bus atimtas namas. Atsitiko taip, kad H. Kantas žodžio nesilaikė ir iš namo Klaipėdoje turėjo išsikraustyti", - pasakojo J. Saulėnienė.
Dabar toje teritorijoje, kur stovėjo Kantų šeimos namas, yra Tomo ir Mėsininkų gatvių sankirta - joje vykdomi archeologiniai tyrimai ir planuojama statyti viešbutį.
Taisyklės prie stalo
Pats I. Kantas, pasak J. Saulėnienės, buvo labai tvirtos valios asmenybė. "Jis buvo silpnos sveikatos, tačiau išgyveno daugiau kaip 80 metų. Visą gyvenimą laikėsi labai griežto režimo. Keldavosi penktą valandą ryte, išgerdavo du puodelius arbatos ir sėsdavo prie rašomojo stalo dirbti. Sakydavo, kad tos ryto valandos jam būdavo produktyviausios. Po to eidavo į Karaliaučiaus universitetą, dėstydavo studentams.
Po pietų, visada tuo pat laiku, eidavo pasivaikščioti. Karaliaučiaus gyventojai juokaudavo, kad pagal tai, kada I. Kantas išeidavo pasivaikščioti, būdavo galima sutikrinti laikrodžius", - pasakojo J. Saulėnienė.
Valgydavo, anot ekskursijos vadovės, filosofas vieną kartą per dieną, pietus, ir labiausiai mėgdavo keptą menkę.
"Žinoma, kad jis namuose turėjo 6 stalo įrankius ir visada kviesdavosi pietauti svečių.
Pietūs I. Kanto namuose vykdavo pagal griežtas taisykles, kurių visi turėjo laikytis. Jos nurodė, kad prie stalo privaloma kalbėti su visais, ne tik su kaimynu. Pokalbis yra labai svarbi pietų dalis, negali tvyroti visus slegianti tyla, o pokalbio temos negali šokinėti viena nuo kitos. Diskusija turi būti nuosekli, kultūringa, negalima leisti įsiliepsnoti ginčams ir prarasti orumo. Debatai prie stalo turi būti užbaigti pokštu, nes juokas gerina virškinimą", - dėstė J. Saulėnienė.
Paties I. Kanto mėgstamiausias pokštas, anot ekskursijos vadovo, buvo toks: „Brangūs draugai, draugų nėra.“
Filosofas Imanuelis Kantas gyvenime buvo labai tvirtos valios žmogus.
Filosofijos įkvėptos reformos
Kaip išskirtinę stotelę I. Kanto pėdsakais vedančiame maršrute J. Saulėnienė išskiria Klaipėdos rotušės pastatą.
"Žinia, šiame pastate 1807-1808 gyveno karalius Frydrichas Vilhelmas III ir karalienė Luizė, o Klaipėdos miestas buvo tapęs laikinąja Prūsijos sostine. Būtent tuo metu buvo pradėtos vykdyti Prūsijos valstybės valdymo, socialinės ir kariuomenės reformos.
1907 m. pergalės prieš Napoleoną 100 metų sukakties proga buvo atidengtas paminklas „Borussia“. Prūsiją (kuri lotyniškai buvo vadinama „Borussia“) simbolizavo moteris antikiniais rūbais, su romėnišku šalmu ant galvos. Cilindrinį pjedestalą puošė ovalūs bareljefai su Frydricho Vilhelmo III ir jo žmonos Luizės portretais ir data „1807-1907“.
1924 m. dešinėje paminklo pusėje stovėjo hermos: granitiniai kvadratinio skerspjūvio pjedestalai su Vokietijos karvedžių ir valstybės veikėjų biustais.
Tarp tų veikėjų buvo Teodoro fon Šiono (Theodor von Schön) ir Šteino (Heinrich Friedrich Karl vom und zum Stein) vardai. Šiedu vyrai buvo kilmingieji, kurie studijavo Karaliaučiaus universitete ir laikė save I. Kanto mokiniais bei turėjo tikslą I. Kanto filosofines idėjas realizuoti praktiškai. Taigi galima teigti, kad I. Kanto filosofijos dvasioje buvo vykdomos tokios svarbios reformos kaip baudžiavos panaikinimas, patvirtinti miesto nuostatai, kuriais mūsų mieste buvo vadovaujamasi net iki XX a. 4 dešimtmečio", - dėstė J. Saulėnienė.
Ekskursijos vadovė įsitikinusi, kad I. Kanto vardu pavadinta 1926 metais nutiesta gatvė, naujai pastatytame, Paulio Giesingo projektuotame bauhauzo stiliaus rajone - taip pat ne dėl politikos.
"Manau, kad mieste tuo metu dar labai stipriai buvo juntama I. Kanto dvasia, nes dar gyveno dauguma tų gyventojų, kuriems jis turėjo įtakos. Kanto vardu buvo vadinama net dabartinė Lietuvininkų aikštė, per savo istoriją turėjusi daug vardų.
Pažymėtina, kad toje gatvėje taip pat bauhauzo stiliumi buvo pastatyta ir moderni mokykla su erdviais koridoriais, klasėmis. Dabar tai Aukštoji jūreivystės mokykla, o 1927 metais ji buvo vadinama I. Kanto vardu, tačiau nieko daugiau apie ją nežinoma. Tuo pat metu Klaipėdoje iškilo ir lietuviška Vytauto Didžiojo gimnazija. Jos istoriją žinome visi", - pažymėjo J. Saulėnienė ir pridūrė, kad I. Kanto ideologinis palikimas ir įtaka Klaipėdai verti dar daug tyrinėjimų.
Šv. Jono bažnyčia buvo svarbi visiems miestelėnams, joje, manoma, susituokė I. Kanto seneliai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą