„Neįmanoma per kelias valandas atskleisti visko nei apie menininką-kūrėją, nei apie knygą, juolab apie istorijos vingius, peripetijas, bet sužadinti norą domėtis muzika, istorija, kultūra - įmanu“, - taip savo kilnią misiją nusako labdaros ir paramos fondo „Baltijos impresijos“ direktorė, Klaipėdos J. Karoso muzikos mokyklos pedagogė, mokytoja ekspertė Inga Maknavičienė.
Papasakokite apie savo profesinį kelią. Kuo jus sužavėjo būtent pianinas?
Nuo pirmų mano gyvenimo akimirkų mane supo muzika: abi sesutės Daiva ir Lilija mokėsi groti pianinu, tėveliai mėgo dainuoti, dažnai visi lankėmės Vilniaus operos, Kauno muzikiniame, dramos teatruose, filharmonijose...
Pirmoji kelionė su tėveliais mašina susijusi su pirmųjų vinilinių plokštelių - S. Rachmaninovo Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2, F. Chopin'o Noktiurnai - įsigijimu, nors tada buvau baigusi tik pirmą muzikos mokyklos klasę. Tik antroje muzikos mokyklos klasėje pelniau 3-ią vietą respublikiniame B. Dvariono vardo konkurse Kaune. Tai buvo didelis laimėjimas, nes mažiesiems pianistams daugelį metų šitas konkursas Lietuvoje buvo vienintelis, vienintelė galimybė „pasitikrinti“ galias, savo vietą amžiaus kategorijoje, nes S. Vainiūno vardo konkursas buvo ir yra skirtas konservatorijų, vyresnių klasių gimnazijų moksleiviams, o M. K. Čiurlionio vardo konkursas - LMTA studentams ir talentams. Tada, skirtingai nei šiandien, apie konkursus užsienyje nedrįsome net svajoti, nes tai buvo visiškai neįmanoma.
Dabar pati esate kasmet rengiamų tarptautinių vertinimo komisijų narė.
Taip. Darbas vertinimo komisijose (žiuri) - tai ne tik beribis organizatorių pasitikėjimas, didelis įpareigojimas ir įsipareigojimas, nes visi į konkursus ateina nugalėti, su viltimi laimėti, laukia sąžiningo, dėmesingo įvertinimo, paskatinimo perspektyvoms... Niekada nenorėjau imtis panašaus darbo, bet niekada nemoku pasakyti laiku „ne“... Vis nepatogu kažką nuvilti... Esu įsitikinusi, kad jei jau į tave kreipiasi, vadinasi, tavimi tiki, viliasi, vadinasi, privalai bandyti...
Įvardinant geriausius visada lemia profesiniai svertai, jokių nuolaidų ir išimčių. Kartais per vieną dieną tenka išklausyti per 80 dalyvių. Tai reikalauja ypatingo susikaupimo ir gebėjimo daugelį dalykų išlaikyti aptarimams tiesiog atmintyje, bet visa atperka gerosios šio darbo pusės: išgirsti naujų įdomių, talentingų atlikėjų, taip pat susipažįsti su naujais kompozitoriais ir jų įdomiomis kompozicijomis (naujų kūrinių natų kopijos yra komisijai pateikiamos iš anksto), talentingais interpretacijos ieškojimais, sprendimais kartais maloniai nustebina ne tik atlikėjai, bet ir jų pedagogai...
Tad tarptautiniai konkursai išlieka tikra, rimta, solidžia profesinės kartelės kėlimo galimybe visiems - ir dalyviams, ir jų pedagogams, ir žiuri.
Ne visada ir visi gali laimėti...
Šiandien tarptautiniuose konkursuose dauguma atlikėjų groja gerai, atvyksta rimtai pasiruošę nugalėti, bet sėkmingą pasirodymą lemia itin daug faktorių.
Dažnai tam didelės įtakos turi sukaupta dalyvio patirtis (įgyta nebe pirmu dalyvavimu panašiuose renginiuose), kūrinių parinkimo konkursui strategija, padedanti jaunojo muziko talento atskleidimui, išryškinimui, ir kt. aspektai.
Žiuri vis dažniau pastebi vadinamuosius konkursų turistus, keliaujančius iš konkurso į konkursą, keliančius sau itin sudėtingus uždavinius...
Dažnas pedagogas pasakys, kad pralaimėjimas kartais geriau už laimėjimą, nes motyvuoja dirbti, siekti pripažinimo (žinoma, tai stipriems), nes laurai kartais mokinių suvokiami kaip aukščiausi pasiekimai, po kurių nebereikia toliau stengtis, dirbti, „sužvaigždėjama“...
Pristatykite kitais metais 10-ą jubiliejų švenčiantį labdaros ir paramos fondą „Baltijos impresijos“, rengiantį tarptautinius kamerinės muzikos festivalius, seminarus, koncertus.
Labdaros ir paramos fondas „Baltijos impresijos“ buvo įsteigtas muzikinių švietimo programų, šalies ir tarptautinių projektų, seminarų, konkursų, festivalių, koncertų organizavimui, kompaktinių plokštelių, natų leidybai ir jų pristatymų organizavimui, pripažintų Lietuvos menininkų klaipėdiečių polėkiams-impresijoms atliepti, vykdyti, jaunosios kartos menininkų motyvacijai, visuomenės edukacijai, atliekant papildomo ugdymo kultūrinę misiją.
Fondo dėka kartu su partneriais 2014 m. gimė tarptautinis pianistų, stygininkų, pučiamųjų ir mušamųjų instrumentalistų konkursas-festivalis „Renaissance“, kartu su projekto partneriais - visomis Klaipėdos švietimo muzikos meno institucijomis - surengtas ir I tarptautinis festivalis ,,Impresijos„, o 2021 m. greta III tarptautinio festivalio ,,Impresijos“, skirto Klaipėdai - Europos jaunimo sostinei, kaip sudedamoji dalis įvykdytas ir I tarptautinis konkursas ,,Impresijos", kuriame dirbo 48 žiuri nariai iš įvairių Europos šalių ir JAV.
Žinoma, fondo veikloje yra ir daugiau veiklos barų, darbų, sumanymų. Itin džiugu, kad 2018 m. pavyko publikuoti leidinį „Vincas Kudirka. Pirmosios kregždės“ (pirmųjų V. Kudirkos natų publikacijų Tilžėje, Leipcige, Rygoje, Čikagoje kopijos ir naujai redaguoti kūriniai fortepijonui, smuikui ir fortepijonui) ir kompaktinę plokštelę, kurioje - ne tik kūriniai fortepijonui solo, balsui su fortepijonu, bet ir aranžuoti keli styginių kvarteto atliekami kūriniai.
Kuriant fondui pavadinimą labai norėjosi atspindėti vietą, meniškumą, polėkį, negrįžtamų akimirkų įspūdžius... Nepaprastai džiaugiausi, kai šiemet neprašyti „Imresijose“ net keletas filosofų - dr. Arvydas Juozaitis, Brolis Benediktas Jurčys paskyrė šiam pavadinimui dėmesio, pasidžiaugė ir festivalio pavadinimu...
Viena iš šių metų V tarptautinio kamerinės muzikos festivalio „Impresijos“ dalių buvo skirta žymiųjų mūsų krašto meno kūrėjų portretams, tiksliau, jų kūrybinio gyvenimo akimirkoms, praskleisti. Bandėme filmuoti, kad bent kokia forma įamžintume ateities kartoms šių mums svarbių žmonių mintis, kūrybinio gyvenimo prisiminimus... Šias kompozicijas kūrėme kūrybinio gyvenimo kelio akimirkų vedini pagal pačių portretų autorių pasirinktus svarbiausius kūrybinio gyvenimo momentus, temas. Taip gimė naujos kompozicijos: „Stanislavo Domarko kūrybinio gyvenimo portretas“,„Arvydas Juozaitis. Klaipėdos paveikslas“, „Amžinoji šviesa...“, skirta Klaipėdos dramos teatro aktorės R. Šaltenytės kūrybai, „Rabindranatas Tagorė. Gyvenime tavęs ieškojau...“, skirtas Klaipėdos dramos teatro aktorės N. Sabulytės kūrybai ir kt.
Žinoma, šiais metais neapsieita be istorinių temų: Lietuvos „Skriski, skriski Lietuvėlėn“ ir Latvijos istorijos „Mitternachtsonne / Midnight Sun / Vidurnakčio saulė“, kurias vedė filosofas, rašytojas, publicistas, mokslų daktaras A. Juozaitis (Ryga - kita civilizacija; Klaipėda - Mėmelio paslaptis). Ketinama ir kitais metais Lietuvos didžiavyrių karžygių temą plėtoti repertuarine prasme, rengti jos koncertus užsienyje, ypač lietuvių bendruomenėse.
Kiekviena tema - atradimai visų pirma mums patiems: tai ne tik istorijos batalijos Prūsijos, Mažosios, Didžiosios Lietuvos, LDK temomis, bet ir naujos literatūros, autorių-kūrėjų atradimai, galimos prielaidos per žodį naujoms interpretacijoms, aktoriniam menui... Visa tarnauja ne tik profesiniams, kūrybiniams tikslams, bet ir edukacijai, tikslu sužadinti klausytojų siekį pažinimui... Neįmanoma per kelias valandas atskleisti visko nei apie menininką-kūrėją, nei apie knygą, juolab apie istorijos vingius, peripetijas, bet sužadinti norą domėtis istorija, kultūra - įmanu.
Kartu su kolegomis Klaipėdos krašto, žymiais Lietuvos menininkais esate parengusi daug kamerinės muzikos programų, publikavusi 8 kompaktines plokšteles, dalyvaujate rašytojų, poetų knygų pristatymuose.
Iš tiesų daugiau nei 10 metų paskyriau fortepijoniniam duetui su prof. K. Grybausku ir kitais žymiais pianistais; 25 m. dirbome kartu su prof. Vilmantu Bružu (trimitas), ne tik rengėme koncertus, bet ir gastroliavome Lietuvoje, Latvijoje, publikavome CD. Paraleliai koncertavau ir su žymiomis Klaipėdos krašto solistėmis - V. Vadokliene, D. Kužmarskyte, R. Petrauskaite ir kt.
Nemažai sulaukiau kvietimų groti solo įvairių knygų pristatymuose. Taip susipažinau su begale įdomių žmonių. Maždaug prieš 20 metų, kaip menų sintezė įvairiomis temomis, gimė pirmosios muzikinės literatūrinės kompozicijos pradedant poetų eilėmis, rašytojų prozos skaitymais, dailininkų plenerais, istorinių asmenybių portretais...
Literatūros turime daug, namuose lūžta lentynos nuo knygų (išlieka viltis jas visas perskaityti, nors dabar gyvenu tik nesibaigiančių svarbių darbų prioritetais...), bet visada likimo atsiųsti menininkai į mūsų impresijas atsineša savo temas, idėjas, turime jų ir perspektyvoms...
Matome, kad ne tik muzika, bet ir literatūra jums labai artima. Ne veltui kartu su kitais žymiais menininkais esate sukūrusi daug muzikinių literatūrinių kompozicijų.
Tai nepaprastas laikas, nepaprasti kūrybiniai potyriai. Visus juos labai branginu, prisimenu visus kartu kūrusius, keliavusius net į Seinus... Be abejonės, tai buvo kūrybinio gyvenimo įdirbis dabarčiai: visada labai džiaugiuosi mūsų jaunų teatro žmonių noru tobulėti, kurti, branginu jų idėjas, stengiuosi padėti surasti kažką naujo, išmokti dar nežinomą, nes visa ne tik kelia kompetencijas, palaiko atlikėjų formą, bet ir tobulina asmenybes iš vidaus, didina ir gilina tikėjimą ir pasitikėjimą savo galimybėmis, nauji uždaviniai, interpretacijos, atlikimo galimybių paieškos neleidžia sustoti, formuoja, turtina, skleidžia ir visų mūsų vidinius pasaulius...
2007 m. jums suteiktas Klaipėdos universiteto docento vardas, 2016 m. - eksperto metodinis vardas. 2004 m. apdovanota kaip Geriausia 2003 m. Klaipėdos universiteto menininkė. Ką jums reiškia šie įvertinimai?
Kiekvienas pasiekimas, įvertinimas - įpareigoja...
Esate Klaipėdos J. Karoso muzikos mokyklos pedagogė, išugdžiusi daugybę jaunųjų talentų, su jais aktyviai dalyvaujanti tarptautiniuose konkursuose užsienyje. Prie jūsų pianino mokykloje sėda tiek penkiamečiai, tiek - penkiolikmečiai. Kaip sudominti skirtingo amžiaus vaikus ir paauglius?
Šiandien iš tiesų yra labai sunku patraukti jaunus piliečius mokytis muzikos, nors visi jie nori mokėti groti fortepijonu, gitara ir kitais muzikos instrumentais. Muzikos mokyklos vis dažniau susiduria su šia problema, kai jaunieji muzikai nebenori mokytis, nes labai svarbi mūsų profesijos dalis - savarankiškas darbas namuose. Mažiesiems, 5-mečiams, dažnai pakanka sudominimo nauju kūriniu, gero žodžio, skanaus, mėgstamo saldainio, pirmose klasėse itin svarbiais tampa vieši pasirodymai, dalyvavimai festivaliuose, konkursuose, bet vyresniems pažintis su naujų nežinomų kompozitorių opusais teikia vis mažiau žavesio, kartais į motyvacijas turi įsijungti mokinių artimieji...
Ne paslaptis, kad būna, jog su laiku moksleivių norai ir pomėgiai keičiasi...
Su vyresnių klasių mokiniais aš bendrauju kaip su sau lygiais. Mes kartu renkame programas (aš iliustruoju rekomenduojamus kūrinius fortepijonu), aptariame pusmečio planus, galimas viešų pasirodymų - koncertų, konkursų - perspektyvas. Taip pat išklausau jų nuomonių, nuogąstavimų, abejonių, diskusijomis bandome kartu rasti išeitis, objektyviai svarstyti susidariusias situacijas, bet niekada neįkalbinėju būtinai tęsti studijas, nes pati dar Šveicarijoje buvau nustebinta klausimo „kokia mano kita profesija greta pianistės karjeros?“ Tada supratau, kad jie muzikos mokosi labai rimtai (privačios muzikos pamokos užsienyje, ir ypač Šveicarijoje, itin brangiai kainuoja), bet visi turi kitas specialybes, pvz., vokiečių kalbos filologo, psichologo, fiziko...
Mūsų universiteto rektorius, Telšių vyskupas taip pat kažkada mokėsi muzikos, grojo trimitu, ir tai nesutrukdė pasiekti aukštų rezultatų visai kitose profesijose. Pernai nenustebau, kai žymią aktorę jubiliejaus proga trimitu sveikino žinomas Klaipėdos chirurgas... Tokie pavyzdžiai nebestebina, džiaugiesi, kad muzikos mokykloje skambėjęs instrumentas yra ir šiandien nepamirštas, kad juo grojama, relaksuojama, praleidžiamas laisvalaikis su draugais... Kad šių studijų dėka įgautas pasitikėjimas šiandien sudaro prielaidas scenos baimės nugalėjimui, nebijoma išeiti prieš publiką, ramiai formuluoti, dėstyti mintis, nes muzikos studijos turi daug sąsajų ir su oratorystės menu...
Pati užauginote dvi dukras: viena garsi pianistė, o kita pasirinko lietuvių kalbą. Jūsų vyras - žinomas trimito profesionalas, taip pat šio instrumento paslapčių mokantis jaunimą.
Taip. Mes iš tiesų gana daug grojame namuose (atliekame namų darbus): ruošiamės ir fortepijono, ir trimito pamokoms, ir darbui teatre nuolat reikalingos naujų teatrinių kūrinių (operų, operečių, miuziklų...), koncertinių programų studijos...
Nepaprastai džiaugiuosi, kad itin daug skaitanti nuo mažų dienų vyresnioji mūsų dukra Laura baigė VU lietuvių filologijos studijas... Tai - viena iš mano svajotų specialybių, kurią planavau sau kaip antrą, bet taip ir neliko laiko...
Nepaprastai džiaugiuosi, kad mūsų mažoji dukra Gabija yra daugybės tarptautinių konkursų laureatė, ne kartą apdovanota padėkomis geriausiems pianistams. Norėčiau, kad perspektyvoje ji tęstų daugelį mano pradėtų kūrybinių darbų. Be šių abiejų svarbiausių mano gyvenimo opusų bei trijų anūkų neįsivaizduočiau savo gyvenimo...
Miela Inga, išvardinus jūsų veiklas atrodo, kad jūsų dirbate visas 24 valandas per parą, nes kitaip būtų neįmanoma aprėpti tokio plataus veiklos lauko, kokį turite jūs. Atskleiskite paslaptį, ar kada ilsitės ir kaip?
Groti fortepijonu man yra iš tiesų didelis malonumas. Aš nepaprastai myliu savo instrumentą, garbinu daugelį kompozitorių. Nors jaunystėje pasižymėjau itin gera technika, man buvo įdomu įveikti tiesiog sudėtingiausius, kartais „vyriškais“ vadinamus opusus fortepijonui, šiandien koncertuose groju daugiausia gilius, ramius M. K. Čiurlionio ir kt. lietuvių kompozitorių kūrinius, nors labai patinka kompozitorių impresionistų darbai.. Klausytojai man yra labai svarbūs, kai jie įdėmiai klausosi, edukuoti tikrai nėra sunku, ir tikrai tai labai prasminga veikla, o kai dar nešykštima aplodismentų, komplimentų... Taip, tai papildomi darbai, kurių niekas neverčia atlikti, bet mums, atlikėjams, jie yra labai svarbūs, manau, kad tai - pašaukimas...
Niekas neverčia kasmet rašyti, kurti kultūrinių projektų... Džiaugiuosi, kai suspėju...
Nepaprastai mėgstu keliones. Tai vienintelė galimybė atsitraukti nuo kompiuterio, popierių, veiklų... Tad, vos tik yra galimybė, kartu su vyru išvykstame kur akys veda ir ramiai leidžiame sau, nors tai dažnai trunka tik kelias dienas, ilsėtis...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą