Ir kretingiškės rengėsi pagal Paryžiaus madas

Važinėjo ir vedė kursus

Kas galėtų pagalvoti, kad ir į Kretingą, prieškariu nedidelį pasienio miestelį, galėtų atvykti profesionalūs siuvimo mokytojai, patys išėję mokslus pas garsiausius to

meto Paryžiaus sukirpėjus ir modeliuotojus, kuriuos šiandien vadiname rūbų dizaineriais. Konkretus to įrodymas: parodoje kabo įrėmintas Paryžiaus rūbų kirpimo akademijos profesoriaus V. Jalovo kretingiškei siuvėjai Antosei Savickaitei 1920-aisiais įteiktas pažymėjimas, kad ši baigė kursą ir įgijo rūbų kirpėjos vardą.

„Šis pažymėjimas, deja, dar neinventorintas, todėl tikslių duomenų negalime pateikti. Yra žinoma, kad profesorius V. Jalovas organizuodavo siuvimo kursus Lietuvoje ir baigusiems įteikdavo tokius diplomus.

Šiandieną sunku pasakyti, ar tokie kursai vyko Kretingoje, galbūt A. Savickaitė vykdavo mokytis į vokiškąją Klaipėdą, tačiau vienaip ar kitaip savo žinias ji pritaikydavo modeliuodama rūbus kretingiškėms miestelėnėms“, – tikino muziejininkė Nijolė Vasiliauskienė.

Siuvėjos Julijos Liutkutės pasiūti ir apnerti naktiniai marškiniai.

Siuvo civiliams ir kariškiams

Muziejininkės žiniomis, siuvėjo amatas visada buvo vienas paklausiausių. Tarpukario Lietuvoje didesniuose miestuose veikė gana didelės siuvyklos, jose pasiūtų drabužių nepardavinėjo, nebent tik pusgaminius – sukirptus drabužius.

Yra žinoma prieškariu Kretingoje veikus Juozo Juozapavičiaus civilių ir kariškių rūbų siuvyklą miesto centre. Pirmame namo aukšte veikė dvarui priklausiusios sirupo gamyklos „Šatrija“parduotuvė, antrame aukšte – siuvykla.

„Už senųjų parapijos kapinių tvoros, priešais vadinamąją „kremlinę“, šiek tiek atokiau nuo Vilniaus gatvės, veikė siuvėjos Petronėlės Salienės siuvykla. Beje, vienoje senų nuotraukų matosi ant sienos kabantis toks pat kursų baigimo diplomas, koks buvo įteiktas A. Savickaitei“, – kalbėjo N. Vasiliauskienė.

Muziejaus fonduose yra originalių drabužių, pasiūtų kretingiškės siuvėjos Julijos Liutkutės. „Parodoje matome jos pasiūtus ir nėriniais dekoruotus dvejus naktinius marškinius.

Ji pati vąšeliu išnerdavo detales ar apmegzdavo siuvinius. Šie naktiniai marškiniai darsyk parodo, kad moterys visur ir visais laikais mėgo puoštis, net eidamos miegoti“, – pastebėjo muziejininkė.

Pedagogės Onos Mickevičiūtės pačios vestuvėms 1939-aisiais pasisiūta suknelė.

Po kaimus – kriaučiai

Jei miestietės pačios ieškodavo kuo gabesnio siuvimo meistro, valstiečių namuose keliaujantis kriaučius būdavo dažnas svečias. Vienuose namuose jis pasilikdavo kelias savaites, kol apsiūdavo visą šeimą. Atlygį už darbą imdavo maistu ir pinigais.

Užtenka prisiminti kraštiečio rašytojo Motiejaus Valančiaus garsųjį herojų – kriaučių Juzę Viskontą iš Palangos: kaip ir kur jis keliavo, kokių žinių ir patirties sukaupė, o tuo pačiu ir išdalijo, kol apsiūdavo aplankytas šeimas.

„Žmonės prašydavo, kad vilnonius rūbus kriaučius jiems siūtų, kai mėnulis dyla, kad kandys nesuėstų, o vestuvinius rūbus – saulėtu metu, kad gyvenimas būtų šviesus“, – papročių ir prietarų reikšmę žmonių gyvenime priminė N. Vasiliauskienė.

Daugelis siūdavo siuvimo mašina „Zinger“, kurią taip pat galima išvysti parodoje. Ji priklausė siuvėjai Danutei Astrauskienei, ši ją nusipirko 1940 metais. Greta eksponuojamos sukirpėjų rūbų iškarpoms naudotos liniuotės. Jos gautos iš siuvėjų Lankučių, 1936 metais gyvenusių Bludsakių kaime Kretingos valsčiuje.

Iš kretingiškių garderobo

Parodoje įrengtame kriaučiaus kampelyje, prie veidrodžio, puikuojasi vestuvinė suknelė, kurią savo vestuvėms 1939 metias pasisiuvo Ona Mickevičiūtė, garsiojo muziejininko Juozo Mickevičiaus auksarankė sesuo, pagal specialybę – pedagogė. Tad ir šis eksponatas į Kretingos muziejų pateko jo dėka.

„Yra dar ir nuometas, veliumu vadintas, irgi pačios O. Mickevičiutės pasisiūtas, bet jis gana prastos būklės, todėl jo ir neeksponavome. Užtat išliko jos nešiotos išeiginės suknelės“, – aprodė muziejininkė.

Šalia O. Mickevičiūtės suknelių – jau vėlesnio laikotarpio kretingiškės medikės Elvyros Ruzgailienės nešiota juoda suknelė ir vyšninės spalvos kostiumėlis.

Vyriškas kostiumas siūtas fabrike „Lelija“ Vilniuje. Jį dėvėjo kretingiškis Petras Petkus. Spintoje kabo to laikmečio vyriškas ir moteriškas paltai, suknelės, nešiotos prieškariu Kretingos miestelėnių.  

„Ir šiandien, nors parduotuvėse pilna rūbų, bet jie – masinės gamybos, o kokybės ir išskirtinumo ieškančių poreikį gali patenkinti tik gabūs siuvėjai“, – įsitikinusi N. Vasiliauskienė.